Sigitas STASAITIS
Į viešbutį jis buvo atvežtas lengvuoju automobiliu, kaip ir priklauso kilmingiesiems. Jis ne tik kilmingas, bet ir gerai išauklėtas - abejingai apsidairė ir... prigulė kampe ant žolės. Jis - tai šuo, kurį išvykdami atostogauti Turkijon šeimininkai apgyvendino šunų viešbutyje. "Kranklio" korespondentas apsilankė keliuose tokiuose viešbučiuose ir sužinojo, jog jų prižiūrėtojams yra tekę pasirūpinti net ožkomis, arkliais ir karvėmis.
- Išskrendu atostogauti į tropikus. Ieškau, kas savaitę galėtų pagloboti mano augintinius - smauglį ir karvę, - atsivertęs telefonų knygą, "Kranklio" korespondentas ėmė skambinti įmonėms, kurios skelbiasi teikiančios viešbučių paslaugas gyvūnams.
Sovietmečiu iš tokio skambučio būtų tik skaniai pasijuokę - tuomet viešbučių neužteko žmonėms. Kapitalistinėje Lietuvoje labai greitai įpratome, jog jei tik turi pinigų tau bus suteiktos kokios tik nori paslaugos. Šiandien kiekviename Lietuvos didmiestyje ir net rajonų centruose veikia viešbučiai gyvūnams. Tiesa, dauguma priima tik šunis, iš bėdos - dar kates, todėl prisistačius "Kranklio" korespondentui visi juokdamiesi sakė, jog raguočių ir šliužų nepriima.
- Na, su smaugliais dar nesu susidūręs, tačiau esame priglaudę ir ožką, ir arklį, ir net karvę, - nesutriko Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Šiaulių skyriaus direktorius Juozas. - Na o šunis savo viešbutyje apgyvendiname ir dresuojame, ko gero, pigiausiai Lietuvoje ir gal net Europos sąjungoje.
Ką gi, lekiame į Šiaulių pakraštį, kur tarp Autobusų parko ir Nakvynės namų įsikūrę šio miesto Gyvūnų globos namai. Maždaug hektaro dydžio aptverta teritorija su dviem varganais pastatais. Prabangos nematyti, tačiau aplinka labai švari ir sutvarkyta. Prie įėjimo - ženklas, jog teritoriją saugo piktas šuo.
Pasirodęs Gyvūnų globos namų direktorius Juozas pririša prašalaičiams nedraugišką rotveilerį ir korespondentą įleidžia į savo valdas, kurių viduryje - ilgas voljeras su stogu šunims. Tai ir yra šunų viešbutis. Dauguma viešbučio "kambarių"-voljerų tušti, tik dviejuose slampinėja du vilkšuniai.
- Tai metų amžiaus Džesė, - rodo Juozas, kišdamas ranką į kalės voljerą; kalbinamas ir glostomas šuo džiaugiasi, laižo prižiūrėtojui ranką. - Jos šeimininkai dešimčiai dienų išskrido paatostogauti ir šunį apgyvendino pas mus. O ana va - mėnesio amžiaus Rokis. Jis pas mus gyvens visą mėnesį, kol šeimininkas uždarbiaus Ispanijoje.
Juozas sako, kad jų viešbutyje palikti šunį parai kainuoja 12,33 lito. Dešimčiai parų - 80,55 lito. Tokias įdomias kainas su centais patvirtinusi savivaldybė. Tačiau ne centai esmė. Pasiklausius Juozo akivaizdu, kad gyvenimas šunims jų viešbutyje - pasaka:
- Paliekančiojo šunį klausiame, prie kokio maisto įpratintas gyvūnas. Jei namie ėdė mėsą, ir pas mus ris mėsą. Jei įpratintas kimšti sausą ėdalą, ir čia gaus tokio pat. Kartais žmonės atveža labai lepių kambarinių šunėkų. Tokiems - prašau: keli šildomi kambariai! Vakarais visi viešbučio gyventojai išvedami palakstyti, sušukuojami, nuolat valomi jų voljerai.
Kituose keliuose viešbučio voljeruose įkurdinti pagauti benamiai ir paklydę šunys - tokių būna gerokai daugiau nei viešbučio gyventojų. Benamiai blusiai, kaip ir benamiai žmonės, gyvena nemokamai.
- Esame visuomeninė, savivaldybės remiama organizacija, tačiau ji lėšų skiria tiek mažai, jog vos užtenka kukliems trijų žmonių atlyginimams. Tad aš čia ir direktorius, ir vairuotojas, ir krovikas. Ir, žinoma, šunų prižiūrėtojas bei gaudytojas, - toliau pasakoja Juozas. - Nors daugiausia dirbame su šunimis, tačiau tenka susidurti su įvairiais gyvūnais. Neseniai gelbėjome sužeistą stirniuką, o anksčiau esame parsivežę ir ožką. Kartą po Šiaulius klaidžiojo atitrūkusi karvė, kitą sykį bastėsi arklys. Ką gi, ir tuos turėjome priekaboje parsivežti, prisirišę melžėme ir ganėme, iki atsišaukė šeimininkai. Karvės savininko, prisimenu, paprašėme sumokėti už jo žalajai parvežti sudegintą benziną - 7 litus.
Už savivaldybės skiriamą paramą Juozui tenka dirbti ne tik Gyvūnų globos namuose. Gana dažnai (būna, kad vėlai vakare ar dar neišaušus) skambina policininkai - ten ir ten blaškosi palaidas šuo. Nuvažiuokit, suraskit, sugaukit ir parsivežkit!
Kai reikia sugauti itin piktą palaidą šunį, užsienyje toks užmigdomas į jį iššaunant ampulę su migdomaisiais. Tačiau viena iššaunama ampulė kainuoja 70 litų, o tai ne LGGD kišenei. Juozas išduoda vieną paslaptį - yra toks specialus šunims labai kvapnus ir skanus skystis, kuriuo paskanintos dešros užėdęs bet kuris blusius apspangsta porai valandų lyg labai pasigėręs žmogus. Kitas ginklas prieš pikčiurnas - gerumas, nes mušdamas šunį dar nė vienas jo neišauklėjo. Prie vieno pusrūsyje užaugusio, sužvėrėjusio ir dėl to į LGGD atiduoto Kaukazo aviganio Juozas nedrįso artintis visą mėnesį, bet pagaliau šuo priprato prie žmonių ir pripažino naująjį šeimininką.
Norėdami palyginti, kokios sąlygos privačiame šunų viešbutyje, sukame į Šiaulių pakraštį, Rėkyvos link, kur prie angaro pritvirtinta iškaba skelbia, kad čia ne tik viešbutis, bet ir dresavimo mokykla. Profesionalus dresuotojas Andrius pasakoja, kad jų viešbutyje šunį apnakvindinti parai kainuoja 18 litų, tačiau galima derėtis, ypač jei atvežtas koks mažas kudlius. Palikti šunį mėnesiui kainuoja 400 litų. Kartu siūlomos dresūros paslaugos. Jei su amsium 4 kartus per savaitę po valandą dirba dresuotojo vadovaujamas šeimininkas, bendro paklusnumo mėnesio trukmės kursai kainuoja 300 litų. Jei šunį auklėja vien dresuotojas - 500 litų. Yra žmonių, kurie šunelį palieka viešbutyje mėnesiui ir paprašo, kad augintinis būtų išmokytas klausyti komandų. Tuomet visa paslauga - tik 900 litų. Žodelį "tik" Andrius pabrėžė ne šiaip sau - Vilniuje ar Kaune, kur yra daugiausia šunų dresūros mokyklų, tos pačios paslaugos gerokai brangesnės. Tad nieko nuostabaus, kad vasarą šiame viešbutyje kartais pritrūksta laisvų voljerų, o auklėti savo šunis žmonės atveža net iš Vilniaus.
Andriui bepasakojant šio specifinio verslo subtilybes, į viešbutį atvyko jauna moteriškė su ruda seterių veislės "mergaite" Šila bei šiaulietis su vilkšuniu Ralfu. Andrius nebeturėjo kada plepėti, tad korespondentas vėl sėdo prie telefono ir ėmė klausinėti, ar kitų miestų šunų viešbučiai apgyvendintų egzotinius gyvius.
- Mielai paimtume nors ir besispardančią beždžionę, - sutiko Kauno individualių gyvūnų globos namų darbuotoja. - Tik reikės derėtis. Kuo gyvūnas didesnis ir agresyvesnis, tuo brangiau kainuos.
S. Stasaičio nuotr.
Kol Gyvūnų globos draugijos Šiaulių skyriaus teritorijos nesaugojo piktas šuo, kažkoks vagišius iš už tvoros esančių Nakvynės namų pavogė pusšimtį šunų ėdesio dubenėlių.
(Dog-hotel-05);
LGGD direktorius ir kartu darbininkas Juozas sako, kad per 10 metų darbo su šunimis dar nė karto nebuvęs įkąstas.
(Dog-hotel-16);
Mažiems ir lepiems šunėkams - viešbučio "kambariai" pastate net iškloti linoleumu.
(Dog-hotel-07; 08,11);
Spręskite patys, ar gyvenimas viešbučio voljere toks jau šuniškas?
(Dog-hotel-25);
Sunkios pirmosios dresūros pamokos
(Dog-hotel-26);
Šunų viešbučio darbuotojui ir profesionaliam dresuotojui Andriui paklūsta ir svetimi šunys.
(Dog-hotel-29);
Šiaulietis Vygantas pasiruošęs nemažai sumokėti ir pats lakstyti, kad tik jo Ralfas išaugtų padoriu šunimi.
(Dog-hotel-28);
Atostogų sezono įkarštyje šiame viešbutyje gali nelikti laisvų "kambarių" - voljerų.
(Dog-hotel-36).
