Remigijus RAINYS
Tarptautinis stručių auginimo centras, įsikūręs visai šalia Vilniaus, Gineitiškių kaime, kitą mėnesį švęs savo trečiąjį gimtadienį. Dvi šeimas egzotiškų paukščių, kuriais ligi šiol grožėtis galėjome tik Kauno zoologijos sode, centro įkūrėjas Alvidas Čepas parsigabeno iš Šiaurės Airijos. Šie gracingi, iki pustrečio metro aukščio užaugantys ir apie 150 kilogramų sveriantys paukščiai puikiausiai prisitaikė prie Lietuvos klimato ir net spaudžiant šaltukui nepraleidžia kelių valandų kasdieninių pasivaikščiojimų. Iki septyniasdešimties metų gyvenantys stručiai neįtikėtinai tvirti ir atsparūs šalčiui. Natūraliam šių sparnuotų milžinų veisimosi procesui trukdo tik per vėsios Lietuvos vasaros, todėl patelių sudėtus apie pusantro kilogramo sveriančius kiaušinius tenka perinti specialiuose inkubatoriuose. Beje, nors iš vieno stručio kiaušinio iškeptos kiaušinienės pakanka penkiolikos žmonių pusryčiams, zoologų nuomone, tarp sparnuočių jie vieni iš... mažiausių, mat strutės padėtas kiaušinis sudaro tik vieną procentą jos kūno masės.
Po keturiasdešimt dviejų parų iš trisdešimčiai vištos kiaušinių prilygstančio giganto išsirita stručiukas, kuris jau po mėnesio tampa pakankamai savarankiškas - ištveria ir atskyrimą nuo tėvų, ir kelionę pas naujuosius šeimininkus. Tokie stručiukai kainuoja nuo 800 iki 1 000 litų. Patelės apie dvidešimt kiaušinių sudeda nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio, nors patinai poravimosi sezonui pasirengia jau vasario viduryje. Nekantruolius išduoda ryškiai paraudusios kojos ir nepakantumas konkurentams. Pasak patyrusių augintojų, optimali stručių šeima - vienas patinas ir dvi patelės.
Per pirmuosius metus stručiai priauga iki 100 kilogramų svorio ir tuomet kainuoja jau apie 3 000 - 3 500 litų. Vėliau egzotiškų paukščių svoris didėja pamažu ir suaugę stručiai paprastai neviršija 150 kilogramų. Per dieną vienas strutis sulesa apie du kilogramus lesalo. Žolėdžių paukščių racioną sudaro žolė, šienas, įvairios daržovės, grūdai bei vitaminai. Tarptautinio stručių auginimo centro savininkas specialaus vitaminizuoto stručių lesalo priedo užsisako Biochemijos institute. Kiaušinius dedanti strutė kainuoja jau apie 8 000 litų, tad nenuostabu, kad dauguma šių plunksnuočių gerbėjų linkę šeimynas užsiauginti iš stručiukų.
Alvidas Čepas tikino, kad, nepaisant itin nepalankios pernykštės vasaros, stručių auginimo išlaidos atsipirko per trejus metus. Šiuo metu Lietuvoje šie paukščiai auginami bene dvidešimtyje vietų. Išvaizdūs ilgakojai bėgioja Rokiškio ir Alytaus, Šilutės ir Marijampolės, Vilkaviškio ir Kėdainių rajonų gyventojų sodybų voljeruose. Lietuviški stručiai įsikūrė ir Estijoje, Baltijos jūros salose. Lietuvoje perintų stručių įsigiję estai sakė, kad gigantiškų paukščių porelę buvo nusipirkę Švedijoje, tačiau jie neperėjo. Telieka stebėtis, kad apsukrūs europiečiai šią pelningą verslo šaką atrado tik prieš penkerius ar šešerius metus. Stručio mėsa - pripažintas delikatesas. Trapi ir minkšta, aukščiausios rūšies jautieną nurungianti mėsytė kainuoja apie penkiasdešimt litų už kilogramą, o strutienos patiekalai puikuojasi tik aukščiausios klasės restoranų valgiaraščiuose. Pasak A. Čepo, lietuviška strutiena galėjo pasimėgauti tik Vilniaus restorano "Juodasis riteris" lankytojai. Šiam restoranui stručių auginimo centras pernai pardavė penkių paukščių skerdienas. Kitos bandančios prisivilioti gurmanus viešojo maitinimo įstaigos šaldytos strutienos atsiveža iš užsienio. Lietuvaičių galimybes riboja europinius standartus atitinkančios skerdyklos problema. Pajamų duoda ir galanterijos pramonėje naudojama stručių oda. Iš suaugusio paukščio gaunama apie du kvadratinius metrus šios vertingos žaliavos.
Tiesa, ne visi augintojai stručius laiko gastronominiais sumetimais. Išdidūs gigantai gali papuošti bet kurios sodybos peizažą, juo labiau kad, nepaisant dydžio, stručiams laikyti užtenka vos vieno metro ir dešimties centimetrų aukščio tvoros. Tiek šeimininkams, tiek jų svečiams tenka saugotis galingų šių paukščių spyrių - į stručių aptvarą vengia užeiti net aršiausi šunys. Patinai poravimosi metu ne tik šoka įmantrius vestuvinius šokius, bet ir savo teritoriją gina kojomis. Vertėtų vengti su stručiu susidurti kaktomuša. Prie šių paukščių patartina prieiti iš šono ar iš užpakalio. Praktika paneigia stereotipu tapusią teoriją, jog išgąsdintas strutis slepia galvą smėlyje. A. Čepas teigia specialiai atvežęs smėlio į voljerus, tačiau jo augintiniai jį naudoja tik utilitariniams tikslams. Labiausiai egzotiški sparnuočiai patinka vaikams, kurių ekskursijos į Tarptautinį stručių auginimo centrą dažniausiai atvyksta mokslo metų pabaigoje. Moksleivių negąsdina net gana skaudoki gigantiškų paukščių gnybtelėjimai. Skausmą atperka galimybė palesinti ilgakojus iš rankų. Stručiai labai smalsūs ir stengiasi nutverti kiekvieną jiems patikusį daiktą. Iš trumpam užsižiopsojusio mūsų korespondento rankų vienas patinėlis griebė rašiklį, tačiau įsitikinęs, kad šis nelesamas, nutrenkė žemėn. Centro vadovas mažuosius ekskursantus apdovanoja stručių plunksnomis, iš kurių galima pasigaminti "tikrus indėniškus galvos apdangalus".
Baltijos regione Lietuva yra neabejotinas strutininkystės lyderis, su kuriuo gali konkuruoti gal tik metais anksčiau tuo susidomėję Lenkijos verslininkai. Pietiniuose Rusijos rajonuose auginami paukščiai gerokai brangesni, o mūsų kaimynai baltarusiai dar tik pradeda jais domėtis. Nieko negirdėti apie stručių auginimo entuziastus Latvijoje, tik pirmosios šių paukščių porelės įsikūrė Estijai priklausančiose Baltijos jūros salose. Sunku tikėtis, jog po kelerių metų Lietuvoje vištas pakeis egzotiškieji stručiai, tačiau šie neskraidantys paukščiai neserga kempinlige, o tai dar vienas nemažas pliusas strutininkystės naudai.
