Pasitaiko ir tikrai gerų, reikšmingų, ir silpnesnių filmų. Taip turbūt bus visuomet: svarbu - įvairovė.
Šeštadienis
Bent keli šiandienos filmai sukurti naudojantis fantastiniais motyvais. Tačiau fantastikos gerbėjams ankstoka džiaugtis: juosta juostai nelygi.
Kai kurie filmai - vaikiški, kaip trumputis „Knygų valdovas“ (LNK, 11.30 val.), užfiksavęs mažamečio aktoriaus vunderkindo Macauley Culkino populiarumo apogėjų. Čia jo herojus Ričis užeina į biblioteką ir ten mistiškais būdais patenka į pačių knygų puslapius. Net dalyvauja žinomų literatūros personažų animaciniuose nuotykiuose, nes pats protarpiais tampa multipersonažu. Keistas sutapimas: ir kitame, naujesniame šiandienos filme - argentiniečių juostoje „Dibu“ (5 kanalas, 15.30 val.; kartojama antradienį, 16.00 val.), artimesnėje daugiau komikso tradicijai, taip pat siejama vaidybos stichija ir animacija.
Amerikiečių drama „Apolo 13“ (TV3, 22.45 val.) paprastai reklamuojama kaip beremianti realiais faktais apie vieno kosminio laivo avariją. Tačiau režisierius Ronas Howardas, man regis, ją vis dėlto padabino tam tikra menine išmone. Keista: Howardas - iš tų „žiūroviškųjų“ Holivudo režisierių (koks patrauklus buvo, sakysim, jo „Vilou“!), bet prisimenu, kaip, nepaisant nei Tomo Hankso, nei Kevino Bacono, nei kitų gerų aktorių, nuobodu buvo žiūrėti „Apoloną...“, kaip visą seanso laiką nepaliko šalto akademiškumo pojūtis.
Kitas dalykas - irgi nepaprastai išmoningo Timo Burtono „Vabalų sultys“ (LNK, 17.00 val.), tiesiog trykštanti gyvenimo džiaugsmu, nors veiksmas ir rutuliojasi... tarp numirėlių, chuliganiškais pagrindinio avantiūristo Bytldžiuso (Michaelas Keatonas) išpuoliais, netikėtu humoru. Komedijos ir fantastikos derinys šiame jau klasikiniame (1988) filme - tikrai nepakartojamas.
Fantastika maitina ir du kovinius dienos hitus. Tik „Mirusiųjų namai“ (LNK, 21.50 val.) - niekuo neišsiskiriantis zombių keršto kino atpasakojimas, o garsaus Honkongo režisieriaus Tsui Harko (ciklo „Kartą Kinijoje“ kūrėjo) „Dzu kalnų kariai“ (LTV, 16.50 val.; kartojama pirmadienį, gegužės 16 d., 15.05 val.) imponuoja kinų provincijos mitais apie nemirtingus karius. Autorius kino mokėsi Amerikoje, bet paskui grįžo į tėvynę, ir jis dažnai yra pavadinamas tuo, kuris pradėjęs naują kung fu žanro kinematografo istorijos tarpsnį.
Pagaliau iš fantazijos nerkime į realų gyvenimą. Prancūzų telefilmas „Pjeras ir Faridas“ (LTV, 0.05 val.; kartojama antradienį, gegužės 17 d., 14.55 val.) kaktomušom suduria du charakterius - Viktoro Lanoux piešiamą „etatinį viršininką“, naivokai manantį, kad toks jis išliks iki gyvenimo galo, ir jauną arabų bedarbį (Kamelis Belghazi). Deja, iki universalaus lygmens juosta nepakyla, daugiau dėmesio čia atitenka vidinėms prancūzų gyvenimo problemoms. Užtat „Paskutinis karas“ (BTV, 20.50 val.), panardinantis į džiunglėse įrengtos japonų karo belaisvių stovyklos baisumus, kad ir nepasiekdamas klasikinio filmo „Linksmų Kalėdų, misteri Lourensai“, naudojusio analogišką medžiagą, lygio, yra vertesnis dėmesio. Pagal realius išlikusio kario memuarus juostą pastatė, pagrindiniame vaidmenyje filmuodamas puikųjį britų aktorių Robertą Carlyle‘ą, keistas keistos biografijos režisierius Davidas L. Cunnighamas. Nors jo pavardė angliška, jis gimė Šveicarijoje, o gausius savo TV ir kino filmus kūrė... net 40-yje skirtingų pasaulio šalių.
Istorinio filmo vardą visiškai pelno nauja britų juosta „Nužudyti karalių“ (1 Baltijos kanalas, 23.15 val.), neseniai pabuvusi mūsų kino teatruose. Nervingasis Timas Rothas subtiliai kuria realaus istorinio veikėjo Oliverio Cromvello paveikslą. XVII amžiuje šis pašalino iš britų parlamento rojalistus, pritarė karaliaus nukirsdinimui, žodžiu, kone pirmasis įtvirtino buržuazinės valdžios pradmenis. Bet kad pats jis buvo prieštaringa, netgi tragiška figūra, ekranas įrodo labai įtaigiai.
Sekmadienis
Vėl kitokia pagrindinė dienos specifika. Bent keli sekmadienio filmai formuojami aplink vieną kurią žvaigždę, leidžiant jai pasireikšti ir dar sykį pademonstruoti jau seniai žinomus jos privalumus. Taip yra su Meryl Streep nuotykių „Laukinėje upėje“ (TV3, 13.30 val.), nors aktorė, beje, gali demonstruoti ne vien nepalaužiamą charakterį, su Hugh Grantu naujame „Gyvenime pagal jį“ (TV3, 19.25 val.; kartojama penktadienį, gegužės 20 d., 11.00 val.), iš pradžių kartojantį realaus aktoriaus žiniasklaidos sukurtą pleibojaus ir mergišiaus įvaizdį, o paskui, herojui susidūrus su 12-mečiu, parodančiu dar ir sentimentalumo. Panašus, nors gal ir įdomesnis Jeano Reno pasirodymas naujoje prancūzų komedijoje „Korsikietis“ (1 Baltijos kanalas, 20.50 val.; kartojama ketvirtadienį, gegužės 19 d., 11.50 val.): jo privatus seklys ekrane sunkokai pripranta prie garsiosios salos gyventojų mentaliteto.
Vokiečių komedija, provokaciniu pavadinimu „Kajus Rabė prieš Vatikano žudikus“ (LNK, 22.30 val.), naudoja „kino kine“ principą. Bet pirmiausia susimąstai, kad vokiečių kine, šitaip puoselėjamame valstybės, - kažkas negerai. Kad režisierius Thomas Jahnas, užsirekomendavęs puikia filosofine liūdna komedija apie mirtininkus „Belskis į dangaus vartus“, taip greit nuslystų štai iki tokio „Kajus Rabės...“ - reikia dar sugebėti.
Visai nauja rusų melodrama „Salamandros oda“ (1 Baltijos kanalas, 22.40 val. ir kitądien 11.15 val.) pristato dabarties rusų kiną daugiau kaip psichoterapeutą, iš piršto išlaužtais siužetais raminantį įsitempusį žiūrovą, tikinantį, kad „viskas bus gerai“ (beje, vienas jų filmas taip įžūliai ir vadinosi). Pagrindinis herojus prarado tiesiog viską, bet nesigraužkite, būtinai atsiras kokia nors „naujųjų rusų“ atstovė angeliška širdimi, šiuo konkrečiu atveju - modernių baldų fabriko direktorė, ir priglaus prie šono, grąžins norą gyventi. Tokiuose filmuose dar būtinai atsiranda ir mistiniai elementai, skirti jau visiškiems tamsuoliams ir tinkantys neva realistiniam filmui kaip karvei balnas.
TV3 rodo rimtesnę, bet gaila ne kartą rodytą serbų dramą „Žaizdos“ (22.35 val.), analizuojančią kerštingą „kietų“ vyrukų visuomenę, atėjusią į buvusios Jugoslavijos plotus. Bene įdomiausius filmus šiandien siūlo BTV. Deja, jų pateikimo būdas kelia rimtų abejonių. Dokumentinės juostos „Nuostabus ir siaubingas Leny Riefenstahl gyvenimas“(12.05 val.), įžvalgiai prabylančios apie garsiąją nacistinės Vokietijos kino kūrėją, fiurerio numylėtinę, parodoma tik pirmoji dalis, o antrosios teks, matyt, laukti savaitę, kaip anksčiau parodytų „Žiurkių“ tęsinio. Ar BTV nepagalvoja, kad po savaitės bus kitos aktualijos ir vargšę Leny jau visi pamirš? Kitas kanalo filmas - jauno gruzinų režisieriaus Otaro Šamatavos „Brangioji Maša“ (22.50 val.), laimė, išvengė rubrikos „Naujasis rusų kinas“, kurią BTV darbuotojai uždėdavo ir uzbekams, ir ukrainiečiams, lyg tebebūtų gyva Sovietų Sąjunga. Malonu, kad pagaliau išvysime, ką gruzinai, dirbdami nepaprastai sunkiomis sąlygomis, šiandien gali. Istorija apie psichikos ligonį iš anotacijų skamba ne itin įtikinamai, bet lietuvių anotacijos gali suniokoti bet kokį šedevrą. Dar nemačiau, tad negarantuoju, kad čia bus būtent toks.
LTV2 Retrospektyva keistokai sveikina režisierių Almantą Grikevičių su jo 70-mečiu: rodomas 1986 metų Lotynų Amerikos medžiagos detektyvas „Vilkolakio pėdsakai“ (19.55 val. ir trečiadienį, gegužės 18 d., 15.50 val.) neša aiškias sąstingio epochos žymes ir jokiu būdu nėra gabaus kūrėjo išsvajotas. Na, nebent galima pasišypsoti, regint, kad Jūratė Onaitytė gali būti net tarptautinė teroristė, besišlaistanti su gigantišku pistoletu. Ar pasidžiaugti, kad net tais metais keli mūsų kino kūrėjai sugebėjo ištrūkti porai savaičių į kitą žemyną, tegul jie ten, kiek teko girdėti, ir badmiriavo.
Pirmadienis
Sunku tikėti klastą mylinčioms kabelinėms televizijoms, bet taip norisi manyti, kad šįkart neapgaus ir parodys tikrą madingojo japono Takeshi Kitano minifestivalį: naujas juostas „Lėlės“ (18.30 val.) ir „Zatoiči“ (21.05 val.). Apie pastarąjį, herojumi pasirinkusį aklą, tačiau nerealiai veiksmingą, su blogiu tebekovojantį samurajų, kurį pats režisierius ir vaidina, teko rašyti berods net praėjusį sykį.
„Lėlės“ - pirmiausia labai plastiškai žavus reginys. Metų laikų kaita, įvairiai išryškinanti marionetes primenančių nelaimingų personažų spalvingus apdarus, turbūt privers ir mus kiek kitaip, ne abejingu, pavasario ženklų nepastebinčiu žvilgsniu spoksoti pro langą. Galbūt privers pagalvoti ir apie žmoniškųjų jausmų paradoksus bei vertę. Juk visos trys filmo novelės, natūraliai persiliejančios viena į kitą, - tragiškos jausmų istorijos, taip liūdnai besibaigiančios dėl pačių žmonių kaltės. Ypač įspūdinga belaikė novelė apie mylimąją išdavusio jaunuolio ir išprotėjusios jo mylimosios bendrą, susirišus raudona virve, kelionę be tikslo ir be vilties. Aišku, visa toji prasminga triumfuojanti kūrinio plastika kur kas geriau žiūrima dideliame kino teatro ekrane, bet ir namų ekranas šiuo atveju žada jums susidūrimą su kažkuo tikro, liūdno ir, nepaisant nieko, gražaus.
Nors kūrinių stilistika ir visiškai skirtinga, kitą su „Lėlėmis“ kažkaip susisiejantį filmą iš egzotiškųjų Rytų - Tailando - turbūt netikslu vadinti, kaip daroma Lietuvoje, „romantiniu siaubo trileriu“. „Jaunosios Nakos meilė“ (BTV, 22.40 val.), kurioje lygiomis teisėmis greta vieni kitų gyvena gyvieji ir mirusieji, žadėdami mums labai nelauktą pabaigą, - sena tajų folkloro pasaka, perkelta į ekraną gal ir ne taip rafinuotai kaip Kitano, bet irgi įdomiai.
Jei atmintis manęs neapgauna, garsi juosta „Karalius žvejys“ (TV1, 21.00 val.) ar tai Lietuvos ekranuose, ar bent per kokį TV kanalą buvo demonstruota pavadinimu „Karalius Fišeris“. Filmo kūrėjo, britų specifinio humoro puoselėtojo, garsios komikų „Monty Python“ grupės vado Terry Gilliamo toks kuriozas tikrai neįžeistų, pralinksmintų, gal įkvėptų naujų, lingvistiniais absurdais pagrįstų filmų idėjų. Dar 1991 metais kurtas, Venecijoje apdovanotas linksmai liūdnas kūrinys neapsiriboja ligtoliniais Gilliamo pokštais visuotinės istorijos temomis. Čia jie pateisinami vieno iš dviejų pagrindinių herojų - valkataujančio istorijos profesoriaus (Robinas Williamsas) specialybe. O antrasis šio komiško ir drauge jaudinančio dueto personažas - buvęs diskžokėjas (Jeffas Bridgesas). Abu egzistavo aukštumose, abu tapo autsaideriais. Bet gal draugystė jiems dar padės?
„Išdidumas ir prietarai“ (5 kanalas, 20.15 val.; kartojama trečiadienį, gegužės 18 d., 23.15 val.) - dar viena televizinė kadaise populiarios moterų rašytojos Jane Ostin ekranizacija. Guso Van Santo „Psichopatas“ (Tango TV, 22.00 val.) - Hitchcocko „Psichozės“ perdirbinys, nė iš tolo neprilygstantis originalui. Visi kiti dienos filmai silpnesni už pradžioje aprašytuosius. Bet anie juk yra!
Antradienis
Naujesniam kinui šiandien atstovauja nepaprastai sentimentali 2001 metų juosta, graudžiai prašanti: „Atverkime širdis“ (5 kanalas, 20.15 val. ir kitądien 16.00 val.). Šeima praranda vaiką, kitas vaikas - šeimą. Visi labai išgyvena, kol susieina pagal minėtą rusišką receptą: viskas bus gerai.
Rašiau, kad gaila greitai smukusio jauno vokiečių autoriaus Thomaso Jahno, bet dar graudžiau žvelgti, kas Holivude laukia tokių pasaulinio lygio meistrų kaip garsusis kinas Chenas Kaige (matėme jo tėvynėje kurtus „Imperatorių ir žudiką“, „Sudie, mano sugulove“). Amerikiečiai jam tegalėjo pasiūlyti erotinio trilerio „Nužudyk mane švelniai“ (TV11, 22.30 val.) scenarijų ir nors jaunus sutuoktinius, paskui atsiduriančius tarsi spąstuose, vaidina gabūs vietiniai aktoriai Heather Graham bei Josephas Fiennesas, nei savito stiliaus, nei galingos meistro jėgos šioje istorijėlėje, aišku, nebeliko.
Kiek geresnis 1996 metų „Baltasis škvalas“ (TV1, 21.00 val.). Patrauklaus kino meistras Ridley Scottas pasakoja realią istoriją, kaip 1960 metais brigantina „Albatrosas“ pakėlė bures plaukti aplink pasaulį, ir kai grįžo, deja, ne visi. Bet tai ne dokumentinio stiliaus juosta, autorius moka auginti įtampą ir masinti mus paslaptimis - gamtos ir žmonių.
Panašu, kad „Didžiosios machinacijos“ (TV11, 18.00 val. ir kitądien 11.15 val.) mūsų mažuosiuose ekranuose dar nepabuvo. Taigi nesibauginkit ne per naujausios sukūrimo datos - 1978-ųjų: ir tada mokėjo sukti gerus filmus. Richardas Dreyfussas puikiai vaidina buvusį hipį, tapusį „kietu“, cinišku ir įžvalgiu sekliu. Tirdamas žmogžudystę, herojus tąsosi tarp prabangių Beverli Hilso kvartalų, madingų klubų ir baisiai varganų meksikietiškųjų kvartalų. Tai gal ne šedevras, nors jis ir primena 5-ojo dešimtmečio amerikiečių „juodųjų filmų“ bangą. Vien dėl tos režisieriaus Jeremy Kagano, tvirta ranka vedančio juostą į netikėtą, efektingą atomazgą, meistrystės pažiūrėti tikrai verta. Kitas detektyvas (pagal Agathą Christie) - „Juodųjų strazdų“ paslaptis“ (1 Baltijos kanalas, 11.50 val.) - per kilometrą kvepia „Mosfilmo“ butaforija, nepaisant nė geros estų aktorės Itos Ever (aišku, mis Marpl!).
Trečiadienis
Rusų nerusiškos pavardės režisierius Karenas Šachnazarovas kadaise, sovietų laikais, tūnojo užsisklendęs neatsakingame muzikiniame žanre (bet ir tokie filmai - „Mes iš džiazo“, „Žiemos vakaras Gagruose“ - jam neblogai pavykdavo). Tik gerokai vėliau, valdžiai pasikeitus, išryškėjo jo istoriniai interesai. Vienas geriausių tokių filmų, kurį kartais pavadina gruzinų „Atgailos“ savotišku atitikmeniu, - tai „Caro žudikas“ (5 kanalas, 20.15 val. ir kitądien 16.00 val.). Žinoma, baugoka rekomenduoti rimtą kūrinį per 5 kanalą, gerų filmų randantį, bet juos paskui sužalojantį ne vien bėgančiomis eilutėmis, tačiau net kažkokia „naujoviška“ reklamos forma, užimančia pusę ekrano, kuriame kažkas mums neregimo vyksta.
Tikėsimės, kad kanalas, vadovaujamas kinematografininko, anksčiau ar vėliau pramoks ir gerbti žiūrovą. Grįždamas prie „Caro žudiko“, tarsiu, kad tai kūrinys, vienu metu besirutuliojantis dviejose laiko plotmėse. Dabartinės psichiatrijos klinikos pacientas, kažkoks Timofejevas (anglų žvaigždė Malcolmas MacDowellas, atmintinas dar iš „Prisukamo apelsino“), su smulkiausiomis realiomis detalėmis prisimena, kaip žudęs rusų carus. Maža to, gydytojas (Olegas Jankovskis) irgi ima jaustis caru Nikolajumi. Bet filmas visai neteigia to, kad šizofrenija yra užkrečiama, jis paraboline kalba prabyla apie visos rusų nacijos būtinybę atgailauti. Gaila, šis kvietimas nebuvo išgirstas...
Kiti dienos filmai kuklesni. Amerikiečių „Raudonojo kaspino draugija“ (TV1, 21.00 val.) šiek tiek mėgėjiškomis priemonėmis prabyla apie AIDS ir nuotaikingus (?) kovotojus su šia laiko rykšte.
„Elito kinas“ irgi nelabai elitiškas. Andre Techine - spalvingas, pikantiškus dviprasmiškumus mėgstantis prancūzų režisierius pristatomas kriminaline „Nusikaltimo vieta“ (23.10 val.), kurioje savimi labai patenkinta Catherine Deneuve buržuazinė, kaip paprastai, herojė užmezga rizikingą romaniuką su Wadecko Stanczako vaidinamu nusikaltėliu, nori bėgti su juo ar ne į Tanžerą (kodėl ne į Lietuvą?). Bet kad viskas baigsis prastai, aišku jau nuo kokios 20 minutės.
Ketvirtadienis
Anądien (antradienį) rodytos šeimyninės melodramos „Atverkime širdis“ brolis dvynys - šiandieninė juosta „Artimiausi giminės“ (TV1, 21.00 val.). Tiesa, šiuo atveju mirčių nėra, tiesiog viena šeima - bevaikė, o kita, besilaukianti, dar nepribrendo kūdikiui auginti. Abi poros sunkiai, bet suras bendrą kalbą - juk koks čia „šeimyninis“ filmas be laimingos pabaigos?
Anąsyk minėjau įdomią mistinę japonų juostą „Pagieža“. Šįkart - „Pagieža II“ (LNK, 22.35 val.), kurioje veiksmas vyksta vėl tame pačiame dvasių apsėstame name, tik jį šį kartą dar ir filmuoja paranormalių temų laidų kūrimo grupė. Vis dėlto dėl papildomos „kinininkų“ darbo egzotikos tęsinys nepasidaro geresnis.
Net du gana nauji rusų filmai. Pavelo Lungino „Vestuvės“ (1 Baltijos kanalas, 23.30 val.), kurtas su prancūzais, - tai Rusija užsieniečiams, labai nemalonus žiūrėti triukšmingas, mažai įtikėtinų situacijų šiupinys. Deja, buvusio meistro, kasmet atvykstančio į Nidos videostovyklą dėstytojauti, - Aleksandro Mitos „Įkaitęs šeštadienis“ (BTV, 21.30 val. ir kitądien 13.55 val.) - ne ką geresnis. Mita kadaise kūrė ir poetiškus filmus („Skambina, atidarykite duris“), meistriškai pastatė patį pirmąjį rusų katastrofų filmą „Ekipažas“, bet šiandien jam turbūt ir belieka dėstyti senas tiesas, nes „Įkaitęs šeštadienis“, suvesdamas Dūmos deputatą, jo neaiškios praeities žmoną ir jų draugą nusikaltėlį, apsikarsčiusį dinamitu, kvepia vidutinybe. Autorius teigia norėjęs, „kad būtų ir baisu, ir linksma“, bet visa tai, deja, tik paviršutiniška.
Pilkokoje dienoje truputį išsiskiria anglų trilerio ir melodramos kokteilis, pavadintas skaniai - „Apetitas“ (5 kanalas, 20.15 val. ir kitądien 16.00 val.). Čia vėl iškyla pastaruoju metu labiau teatrą mylėjusi gera vokiečių aktorė Ute Lemper, o sumanymas parodyti šiek tiek paranojišką personažų grupę, kurioje visi puikiai žino vieni kitų tamsias paslaptis, irgi atrodo vertas dėmesio. Štai kad „Apetito“ autoriai su visomis jų siurrealistinėmis pretenzijomis dar jaustų tikslų ritmą, mokėtų auginti įtampą...
Penktadienis
Daugiausia pakartojimų diena, nors išnyra ir keli dar nematyti arba matyti seniau filmai.
Anąsyk ryšium su „Tekančia saule“ šiose skiltyje minėjau retai, bet tiksliai dirbantį amerikietį Philipą Kaufmaną. O šiandien įmanoma pasižiūrėti vieną iš tų jo retų, bet meistriškų kūrinių - „Skandalingąją plunksną“ (TV3, 22.45 val.). Žinoma, ši rašymo priemonė priklauso visuomet populiariam, bet mūsų hedonistiniais laikais - ypač, markizui de Sade‘ui. Pasirinkęs vėlyvąjį pasismaginimų teoretiko, nuo kurio pavardės paėjo žodis „sadizmas“, gyvenimo laikotarpį, Kauffmanas, puikaus australų aktoriaus Geoffrey Rusho padedamas, kūrė ne sausą biografinį kiną, o žavią improvizaciją de Sade‘o temomis.
Pastatymo metais (1987) visiems labai patiko ir mistinis Alano Parkerio trileris „Angelo širdis“ (BTV, 21.20 val.): gal, sakau, jau išaugo karta, jo net nemačiusi? Mickey Rourke, vykusiai imituodamas vis to paties amerikiečių „juodojo kino“ aptriušusius, bet labai protingus herojus, kuria privatų seklį, o jo keistą ilganagį klientą Lu Ciferį - dar visu talento grožiu tviskantis Robertas De Niro. Tradicinę blogio žavesio ir gundymo istoriją Parkeris pastatė su didele išmone, tarsi žanro klasikos kraitelei. Šiandien turbūt nebebus baisu, bet patrauklu - tikrai.
Tiek patraukli, kiek patrauklus yra mūsų dabartinis gyvenimas - realistinė lenkų drama „Miltienė“, pasirodanti LTV (22.10 val.) lenkų kino mėnesio proga, vėl primenanti ir pažintus kaimynų talentus (Katarzyna Figura, Zbigniewas Zamachowskis), ir pristatanti naujus. Lenkijos užkampis, pavargusi našlė (už šį vaidmenį premijuota „Figura“), jos 15-metė, o jau pastojusi duktė - pažįstamos situacijos, gal ir nepriimtinos tiems, kurie iš kino laukia tik primityvios iliuzijos.
Po visų II pasaulinio karo pabaigos jubiliejų pasirodo senas Andrejaus Tarkovskio filmas, sukrečianti „Ivano vaikystė“ (Naše kino, 19.45 val.). Tam jubiliejui rusai prisuko aibę naujų karinių filmų, bet tokio lygio, tokio žmoniškumo, tokios tragedinės, kone religinės jėgos ekrane nėra, ir tiek. Matyt, dabartinėje Rusijoje, vis kariaujančioje ir kariaujančioje, toks naujas filmas-šauksmas nuskambėtų netaktiškai ir neaktualiai...
