Pagal legendą - Toronto Yongo gatvė - pati ilgiausia pasaulio gatvė. Ja einant nuo Žemutinio miesto (kuris mane labai domina), artėji prie Aukštutinio, kuris reiškia pinigus, prabangą, didžiulę kino festivalio mugę, kurioje viena po kitos vyksta pasaulinės premjeros, šlaistosi žvaigždės ir kuris manęs, prisipažinsiu, nedomina visiškai.

Taip, čia pabuvo (ar ir tebėra) Keanu Reevesas, Sharlize Theron, Gwynet Paltrow, Anabella Sciora ir dar daugelis kitų įžymybių. Tačiau, viena, visi jų reprezentuojami filmai greitai pasirodys ir Lietuvos ekranuose (kas kad kokiu nauju, beprotišku pavadinimu), taigi gaišti brangų Toronto laiką komercijai atrodo ne taip jau išmintinga. Atsiras Lietuvoje ir kitų žmonių, kurie ją kaip mokėdami išliaupsins.

Pagaliau - lietuvis

Kažkur už F. Whitakerio nugaros į dangų savą mažą kelionę keliauja ir V. Bagdonas.

Tarp galybės Toronto 30-ojo filmų svečių iš Rytų Europos, išskyrus kelis minėtus lenkiškus, iki šiol pasitaikydavo ne taip jau labai daug.

Buvo Berlyno festivalyje rodytas Aleksandro Sokurovo filmas apie japonų imperatorių Hirohitą „Saulė“, tačiau „Omni.lt“ jį jau kada išsamiau - ir meiliai - apkranksėjo „Balta varna“. Pasirodė naujas meniškas dabar labai kylančio rusų teatro ir kino veikėjo Kirilo Serebrenikovo kūrinys drastišku pavadinimu „Lovos scenos“, tačiau nieko ypač drastiško ten nėra, tiesiog meistriškai naudojami tie gyvenimo atsitiktinumai, kurie, kaip minėjau, būdingi ir lenkų klasiko Krzystofo Kieslowskio, ir naujo prancūzų „Pragaro“ stilistikai. Man tie atsitiktinumai, vis labiau apimantys nūdienį menišką kiną, atrodo prasmingi, nes kietai suremtas „story“ - greičiau klasikinio Holivudo, o ne meno prerogatyva.

REKLAMA

Pirmą kartą Toronte pasirodė ir latvių filmas, taigi kaimynai lenkia mus - juk Torontas turi didelę reikšmę pasaulio rinkai. Nespalvota niūri juosta vadinasi „Kritimas“, o pirmuosiuose jos kadruose dar gana jaunas Rygos archyvo darbuotojas, be tikslo klaidžiodamas po senamiestį, išvysta jauną merginą, stovinčią ant tilto nedviprasmiška poza. Labai greitai pasigirs ir vandens garsas, ir merginos paskutinis šauksmas. Vaikinas iššauks gelbėtojus, nuo pagyvenusio atvykėlių vado išklausys visą paskaitą apie latvių savižudžių procentų augimą, apie prakeiktą gyvenimą ir nenorą dirbti policininku.

Festivalio spaudoje girdimi balsai lygina „Kritimą“ su… Šarūnu Bartu ir apskritai gražiai apibūdintu šiuolaikiniu „prakeiktųjų“ (pagal aliuziją, sakysim, į Charles’į Baudelaire’ą) europiečių kinu. Man tai neatrodo taip jau tikslu. Iš tiesų filmo ritmas nepaprastai lėtas, vaikinas eina į tolį, kol jo visai nepasiglemžia vakaro sutemos, jo paties pradėtas tyrimas irgi slegia niūrumu, tačiau Barto juostose nėra nei tokių paaiškinimų - „paskaitų“, ten turi viską suvokti pats.

Kad Toronte visai nėra nė ženklo Lietuvos, jau irgi nebegali pasakyti. Susidomėjimo čia susilaukė jauno, bet vadinamo vienu „XXI amžiaus režisierių“ islando Baltasaro Kormakuro charakteringas „juodasis filmas“ „Maža kelionė į dangų“, kurio veiksmas rutuliojasi baisokoje JAV provincijoje, o greta žymių amerikiečių aktorių Foresto Whitakerio (juodaodžio „Šuns vaiduoklio“ herojaus) ir Peterio Coyote’o nedideliam vaidmeniui pasirodo ir lietuvis Vladas Bagdonas.

Tegul vaidmuo ir ne per didžiausias, tačiau dirbti tokioje kompanijoje turbūt buvo tikras malonumas. Filmas pasakoja apie žmonių pomėgį meluoti, apie nedidelę aferą, susijusią su draudimo pinigais, kurią - pats meluodamas - ir tiria Whitakerio herojus, o Bagdonas, puikiai jausdamas kūrinio atmosferą, vaidina policijos mediką, turėjusį susidūrimų su ne vienu lavonu, išmokusį niekuo nebesistebėti, prisigaudžiusį nemažai cinizmo, žinantį, ko reikia šio pasaulio galingiesiems.

REKLAMA

Pamatyti žilabarzdį kieto žvilgsnio pažįstamą veidą Toronto padangėje buvo didelis malonumas.

Jau pripažinti

I. Huppert įmanoma premijuoti be galo ir be krašto (čia - „Gabrielėje“).

Ar bus labai aukštai pripažinta pasaulyje „Maža kelionė į dangų“, šiandien dar nelengva pasakyti, nors stilistinis kūrinio nuoseklumas, nešvarūs Whitakerio personažo apsiaustai, savaip primenantys dar Humphrey Bogartą, amerikiečių „juodojo kino“ aukso amžių, - labai patrauklu.

Bet jūs gi žinote - meninis filmo stilius mūsų lietuvių pirkėjams toli gražu nėra pats didžiausias privalumas. Štai kad būtų daugiau stiklinių ar sintetinių žaisliukų, tada jau gerai, ir publika paknopstomis bėgs į „Akropolį“.

Nesu šventai įsitikinęs ir dėl „Dogvilio“ tęsinio „Manderlis“, dėl šių metų Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laureato belgų „Vaiko“ likimo Lietuvoje.

„Vaiko“ autoriai broliai Dardenne’ai jau antrąsyk pelno „…šakelę“. Pirmąsyk tai buvo isteriškos mergaitės, niekaip nepritampančios dabarties kapitalistiniame pasaulyje, žiauroka istorija „Rozetė“. Šiemet premijuotasis „Vaikas“ rodo psichologinį ir Lietuvoje labai gerai pažįstamą nūdienos fenomeną - infantilumą. Juk dar visiškai neaišku, su kuriuo herojumi siejasi paprastas filmo pavadinimas: su ką tik gimusiu, iš visa ko sprendžiant neturėsiančių laimingos perspektyvos Briuselio priemiesčių vaikučiu, ar su jo tėveliais - visai jaunais, visai kvailais ir tokiais, jau, matyt, pasiliksiančiais visam laikui.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų