Apie sportą, dietą ir kelią į didžiąją politiką su Seimo nariu šnekučiavosi korespondentas Remigijus RAINYS.
- Ar paauglystėje garsėjote kaip peštukas?
- Kaip ir kiekvienas paauglys, ėjau į šokius ar pasivaikščioti su draugais, todėl pasitaikydavo, kad kas nors prikibdavo ar užpuldavo ir tekdavo duoti atkirtį, tačiau nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienam, jei galima, vengti konfliktų ir geriau pabėgti, o ne muštis. Nors kai kam mano nuo mažens turėta pravardė Buškė gal ir siejasi su bušido imtynių pavadinimu, tačiau dabar esu įsitikinęs, kad tik užspaustam į kampą ir neturint kitos išeities reikia gintis iš paskutiniųjų.
- Norite pasakyti, kad jaunasis Buškė savo priešininkams dažniausiai rodydavo kulnus?
- Teko, bet tik tada, kai mane vijosi penkiolika žmonių. Konfliktai šokiuose paprastai prasidėdavo nuo to, kad esi ne iš tos gatvės ar rajono. Kaune gyvenau Žaliakalnio, vėliau - Dainavos mikrorajonuose, todėl atėjęs į šokius pirmiausia dairydavausi, ar salėje daug draugų ir bičiulių. Jei pajausdavau daugiau svetimų, į mane skersuojančių žvilgsnių, pradėdavau galvoti, kaip išvengti konflikto, tačiau jei būdavo užpuolamas ir mušamas draugas, visuomet stodavau jo ginti. Deja, teko matyti, kaip, atrodytų, per nekaltą paauglių susistumdymą kartais net labai sunkiai buvo sužalojami žmonės, todėl dabar kiek kitaip žiūriu į anuometinius "garbės reikalus". Ne visuomet gavus reikia duoti grąžos, nes kartais net netyčia stumtelėtas oponentas gali atsitrenkti galva į sieną ir mirti. Tik neturint kitos išeities reikia gintis visomis priemonėmis.
- Tai kur išliedavote paaugliškos energijos perteklių?
- Sportuodamas. Kaip ir kiekvienas paauglys, norėjau išmėginti viską, tačiau nė viena sporto šaka nesusidomėjau rimčiau, nes nesiekiau aukštų rezultatų. Visuomet labiau patiko individualios sporto šakos, o bėgioju iki šiol. Dabar kas antrą dieną bėgu po pusę valandos, o sekmadieniais - valandą. Pernai dalyvavau "Maximos" taurės varžybose ir 10 kilometrų nubėgau maždaug per 45 minutes. Kad išsaugočiau formą, atlieku prisitraukimus, pakilnoju štangą ir šiaip mankštinuosi. Kolegos Seime kviečia dalyvauti įvairiuose sportiniuose renginiuose, tačiau esu, kaip minėjau, labiau individualių rungčių entuziastas, todėl dažniausiai atsisakau. Artimiausias mano tikslas - nubėgti maratono distanciją, jei tik pavyks visiškai išsigydyti patirtą kojos traumą.
- Ar to užtenka fizinei formai palaikyti ir nestorėti?
- Net aktyviausios mankštos nepakaks, jei valgysi be saiko ir bet ką. Norint nestambėti reikia būtinai sunaudoti gaunamas kalorijas. Kaip ir daugelis lietuvių, labai mėgstu cepelinus ir vėdarus, tačiau juos valgau labai saikingai. Žinau, kad reikia vengti gyvulinės kilmės riebalų, kurių yra šiuose patiekaluose, tačiau kaip atsisakyti to, kas tikrai skanu? Mėgstu picas, nesu abejingas saldumynams, ypač įvairiausiems saldainiams. Jų niekada neatsisakau, tačiau mėgaujuosi tik mažais kiekiais ir po to būtinai "atidirbu" bėgdamas arba kilnodamas štangą. Šiaip maistui nesu išrankus ir į virtuvę per daug nesiveržiu. Kažin ar ką nors pagaminčiau skaniau nei mano žmona, todėl prie puodų stoju tik tada, kai lieku vienas.
- Teko girdėti, jog kefyras - tai daugiausia alkoholio turintis jūsų vartojamas gėrimas.
- Iš tiesų taip, nes kiti mano mėgstami gėrimai - tai vanduo, mineralinis vanduo ir sultys. Visiems rekomenduoju ir savo firminį kokteilį iš šviežiai išspaustų morkų, pomidorų ir burokėlių sulčių. Jo sudėtyje morkų sultys turi sudaryti 50 procentų, nes tai tikra vitaminų "bomba", turinti labai daug karotino ir akims būtinų medžiagų, mažiausią dalį - burokėlių sultys.
- Jei sportą ir saikingą mitybą laikysime materialiu penu, tai ar galima politiką, į kurią esate pasinėręs jau daugiau nei dešimtmetį, vadinti dvasiniu?
- Nežinau, ar tai galima vadinti politika, tačiau mano šeimoje visą laiką buvo pasisakoma prieš Lietuvos okupaciją, klausomasi užsienio radijo stočių: "Amerikos balso", "Vokiečių bangos", "BBC" ir kitų. Mokykloje labai mėgau istoriją ir geografiją, pats ieškodavau nepriklausomų žinių šaltinių ir puoselėjau romantinę svajonę kuo nors prisidėti prie Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atgavimo. Todėl be jokio tėvų poveikio sąmoningai nestojau nei į pionierius, nei į komjaunuolius, nei pagaliau į Komunistų partiją, nes šias organizacijas laikiau Lietuvą okupavusios Maskvos įrankiu. Prasidėjus atgimimui Sąjūdis man nepatiko, nes savo programoje skelbėsi, kad tai Lietuvos persitvarkymo sąjūdis už suverenitetą Sąjungos sudėtyje, todėl ieškojau organizacijos, kuri atitiktų mano pažiūras. Visiškai palaikiau Lietuvos laisvės lygą, bet ji veikė Vilniuje, o aš gyvenau Kaune. Atsitiktinai pamačiau skelbimą, jog Kaune atsikuria Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, kurios tikslas - ne suverenitetas kieno nors sudėtyje, o nepriklausomybė. Pamaniau, jog būtent šito man reikia, ir pataikiau ten, kur visada norėjau. Organizacija veikė dar tik savaitę, todėl galiu laikyti save vienu jos atkūrėjų, nes iš karto patekau į Tarybą, tapau neformaliu, o vėliau ir formaliu jaunalietuvių lyderiu. Vėliau "Jaunoji Lietuva" išaugo į partiją. Šiuo metu partijoje yra per tūkstantį aktyvių ir nelabai aktyvių narių. Dabar visuomenėje jaučiama apatija ir politinio aktyvumo stoka, todėl kelių iniciatyvių žmonių tikrai neužtenka. Kaip tik tuo galima paaiškinti, kad gana sunkiai kuriasi jaunalietuvių sumanytas tvarkos palaikymo būrys, kuris dabar registruojamas savivaldybėje. Susiduriame su materialinėmis ir techninėmis problemomis, tačiau trūksta ir energingų žmonių. Būryje aktyviai veikti turėtų mažiausiai dvidešimt viešajai tvarkai neabejingų jaunuolių, tačiau manau, kad ši idėja neišblės ir ateityje tikrai turi perspektyvą.
- Taigi politiku tapote lyg ir laiku atsidūręs tinkamoje vietoje. Ar dėl aktyvios jūsų veiklos nenukenčia šeima?
- Stengiuosi kuo daugiau dėmesio skirti šeimai, tačiau politikai, kaip ir muzikantai, sportininkai ar menininkai, daugiau pasinėrę į profesinę veiklą ir dėl to namiškiai ne visuomet patenkinti. Niekuomet atskirai nešvenčiame Kūčių, Kalėdų ar Naujųjų metų, taip pat Vasario 16-osios. Linksmai paminime visų šeimos narių gimtadienius. Per atostogas tradiciškai ilsimės Nidoje, nors žmonai nelabai patinka, kad aš negaliu ilgai išgulėti paplūdimyje. Mieliau maudausi, plaukioju jūroje, skaitau, bėgioju ar paprasčiausiai daug vaikščioju. Kelis kartus bandžiau užmesti meškerę, tačiau žvejys iš manęs prastas, nes pagal charakterį esu linkęs daryti greitus sprendimus ir laukti, kol užkibs kokia žuvelė, man per ilgu. Bičiuliai siūlė stoti į medžiotojų būrelį, tačiau savo malonumui negalėčiau užmušti net vilko. Namie turime puikiai sutariančius šunį ir katę, todėl nesuprantu, kodėl žmogus turėtų skriausti silpnesnius už save gyvūnus. Kai labai pavargstu, paprasčiausiai užsikeliu kojas ant kitos kėdės ir išgeriu puodelį kavos. Jei labai susinervinu ar supykstu, žmona mane visuomet nuramina žodžiais: "Nekreipk dėmesio, tai dar ne pasaulio pabaiga". Įžeistas nesugebu ilgai pykti, todėl jau kitą dieną su įžeidėju galiu šnekučiuotis lyg nieko nebūtų įvykę.
- Kokių savo poelgių nenorėtumėte pakartoti ir kokių būdo bruožų norėtumėte atsikratyti?
- Iki šiol negaliu pamiršti, kaip pralaimėjau savo trečiąją kovą bokso ringe ir po to nustojau lankyti treniruotes. Vis dar gėda ne todėl, kad pralaimėjau, bet kad mečiau boksą ir tuo metu neatsirado šalia žmogaus, kuris būtų paaiškinęs, kad krenta ir pralaimi net labai žinomi sportininkai, olimpiniai čempionai. Tuomet jaučiausi labai nelaimingas ir mečiau pirštines, nors buvau laikomas perspektyviu boksininku, jei tik šias savybes jau galima įžvelgti šeštos klasės moksleivyje.
Galbūt iki šiol į viską reaguoju kiek per greitai ir nemanau, kad tai visuomet padeda. Kartais tai duoda visiškai priešingą rezultatą, todėl reikalinga savotiška pusiausvyra. Žinojimas, kada reikia atsikirsti nedelsiant, o kada išlaikyti pauzę, yra savotiškas menas, kurį stengiuosi įvaldyti. Per daug greita reakcija gali būti neteisinga, o pavėluota - veltui sugaištas laikas - gali būti paprasčiausiai pražiopsoto tinkamo sprendimo priežastis. Tačiau vis dėlto pastebėjau, jog dažniau sureaguodavau per greitai, todėl dabar naudojuosi prūsų armijos sistema, pagal kurią įvykus konfliktui karininkas raportą priimdavo tik po trijų dienų. Jei per tą laiką besiskundžiantysis nepersigalvodavo, įvykis būdavo kuo kruopščiausiai ištiriamas. Esu romantikas ir todėl man norisi kuo greičiau ir staigiau gyvenimą padaryti geresnį.
Šiaip politinių "nuodėmių" lyg ir neturiu. Kolegų svarstymui stengiuosi pateikti tokius įstatymo projektus, kurie mano supratimu reikalingi žmogui, valstybei ir tautai, bei balsuoti pagal savo įsitikinimus. Visuomet pasisakau prieš azartinius lošimus, prieš alkoholį, prieš tabaką, esu už progresyvinių mokesčių sistemą, kad turtingas mokėtų daugiau, o skurstantis - mažiau.
- Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų žmonėms?
- Svarbiausia turėti tikslą. Neturintis tikslo žmogus geria, įsipainioja į azartinius lošimus ar įklimpsta nusikaltimų liūne. Visiems būtinas konkretus tikslas, kurį reikia stengtis pasiekti. Jei šiandien padarau penkiolika prisitraukimų, tai po dviejų mėnesių, tarkim, turiu padaryti dvidešimt. Jei šiandien nubėgu dešimt kilometrų, tai po dvejų metų turiu nubėgti maratoną. Ne tiek svarbu, ar aš jį iš tikrųjų nubėgsiu po dvejų metų, tačiau visą laiką būsiu užimtas ir galvosiu apie savo tikslą. Neturint tikslo galima susirgti depresija, išprotėti ar net pakelti prieš save ranką. Šiais visuotinės sumaišties laikais išgyventi padeda tikslo siekimas bei tikėjimas Dievu.
- Ačiū už pokalbį.
