Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nors Lietuva - ne vynuogynų kraštas, užtai garsėja vynuoginėmis sraigėmis... Nors lietuviai sraigių, kaip maisto produkto, vis dar nevertina, tačiau sėkmingai jas eksportuoja į užsienį, daugiausia į Prancūziją. Beje, sraigių mėsa (ruošiama su sėlenomis) buvo vertinama dar Antikos laikais. Jau XIV amžiuje Rusijos carai mėgavosi patiekalais iš sraigių mėsos, kuriuos gamindavo prancūzų "kokai". Kada ir kaip šie lėti slidūs padarėliai atsirado Lietuvoje, tiksliai pasakyti negalima, tačiau kai kurių šaltinių duomenimis, į mūsų šalį jas atgabeno Napoleono kareiviai.
Pragyvenimo šaltinis
UAB "Gudukas" komercijos direktoriaus Audriaus Kazimiero Bužinsko teigimu, vynuoginės (lotyniškai - "Helix pomatia") sraigės nuo paprastų sodo sraigučių skiriasi dydžiu - viena be kiauto gali sverti nuo 3 iki 12 gramų. Tačiau yra pasitaikę atvejų, kai pavykdavo rasti sraigių-milžinių, svėrusių iki 100 gramų. Šiuo metu Lietuvoje sraigės kai kam tampa pragyvenimo šaltiniu. Deja, neretai šis šaltinis labai greitai išgaruoja per gerklę, nes, be vaikų sraiges labai mėgsta rinkti ir supirkimo punktuose į pinigus keisti asocialūs asmenys. Neseniai Anykščių rajone užfiksuota žmogžudystė, kurios kaltininkėmis įvardintos būtent... sraigės. Mat sraigiautojai gautus 30 litų iškeitė į pilstuką, o pastarasis sumaišė protą ir išgertuvės baigėsi tragiškai... Dabar kaip tik intensyvus sraigių rinkimo metas. Biologų teigimu, jis prasideda gegužės 1-ąją ir tęsiasi lygiai du mėnesius. Nuo liepos 1-osios rinkti sraiges (beje, ne mažesnes kaip 28 milimetrų diametro) draudžiama. Be to, tuo metu jų niekas nesuperka.
Ne tik sanitarės, bet ir gydytojos
Paprastai sraigės suauga per trejus metus. Liepos pradžioje dirvos paviršiuje jos išsirausia urvelius (duobutes), į kuriuos deda baltus permatomus kiaušinėlius ir ima ruoštis žiemai. Mokslininkai mano, jog maždaug iš 80 kiaušinėlių išsirita nuo 5 iki 12 sraigių. Šis procesas vyksta labai lėtai. Ruošdamosi žiemai sraigės pradeda išskirti kalcį - statybinę medžiagą, todėl tuomet nebetinkamos vartoti maistui. Tokia sraigė girgžda tarp dantų, o tai nepatinka net didžiausiam gurmanui. Italai tokias kalcingas sraiges naudoja medicinoje. A. K. Bužinskas prisiminė, jog verslo pradžioje buvo šiek tiek pardavęs labai didelių sraigių danams, kurie tikino iš jų gaminantys vėžio ląstelių vystymąsi slopinančius vaistus. Šie vaistai yra labai brangūs, gydymas jais ilgas ir sudėtingas, tačiau labai efektyvus. Taigi, pasirodo, sraigės - ne tik maistas, bet ir vaistas... Artėjant žiemai sraigės sulenda į žemę (gana giliai- net iki 70 centimetrų nuo dirvos paviršiaus) ir sukaupto kalcio dėka "užmūrija" savo kiauto angą. Vadinamasis cementas pasigamina iš gausių išskyrų bei kalcio... Visą žiemą jos miega. Įdomu tai, kad sraigės turi tam tikros medžiagos, kuri visiškai sulėtina organizmo vystymąsi. Sraigės maitinasi žolelėmis. Joms ypač patinka dilgėlės, garšvos, tad, matyt, ne be reikalo šie mažyčiai šliužai dar vadinami sanitarais. Kartais jos gali nusiaubti ir sodą bei daržą - nugraužia svogūnus, česnakus, o pasigardžiavimui neatsisako net itin rūgščių svarainių obuoliukų...
Sraigiautojų kontingentas
- Sraigių rinkimas - vienas iš socialinių problemų sprendimo būdų, - visiškai rimtai patikino biologas Arvydas Alfonsas Liutkus. - Po žiemos, kuomet baigiasi maisto atsargos, pasipildyti kišenę visai ne pro šalį... Ypač tai geras metas paaugliams, kurie gali legaliai užsidirbti gana nemažai pinigų... Beje, pastaruoju metu keičiasi sraigiautojų kontingentas. Anksčiau jas rinkdavo moksleiviai ir asocialūs asmenys, o dabar į šį "verslą" vis dažniau įsisuka net ir pakankamai gerai besiverčiantys žmonės, ištisos šeimos, tiek kaimo, tiek miesto gyventojai. Pavyzdžiui, keturi šeimos nariai per 4-5 valandas gali pririnkti iki 100 kilogramų sraigių. Vienas žmogus per dieną pririnkdavo iki 50 kilogramų. Už vieną kilogramą, į kurį "telpa" 30-40 sraigių, supirkimo punktuose mokamas 1 litas. Kai kam sraigės duoda dar didesnį pelną. A. Liutkus pažįsta viename rajone gyvenantį keturių parduotuvių savininką. Jis įsigudrino vienoje iš jų įrengti sraigių supirkimo punktą. Sraigiarinkys, gavęs čekį, per visą parduotuvę eina prie kasos atsiimti pinigų. Beeidamas neišlaiko ir prisikrauna įvairių prekių. Savininkas yra suskaičiavęs, jog du trečdaliai tokiu būdu uždirbtų pinigų lieka jo parduotuvėje... Kitame rajone gyvenantis toks pilietis turi alaus barą, jei reikia, net duoda "bargan". Čia taip pat suplaukia nemažai sraigiautojų pinigų. Beje, pastarieji pageidauja kilogramą sraigių iš karto išsikeisti į tam tikros talpos skysto gėrimėlio tarą... Esą nereikėtų vargintis, ieškoti "taškų"...
Su maišiuku sraigių - iš sostinės į Skuodą
Sraiges rinkti ir perdirbti Lietuvoje pradėjo UAB "Gudukas". Šios įmonės direktorius biologas Arvydas Alfonsas Liutkus neslėpė, jog iš pradžių verslo sąlygos buvo gana sudėtingos. Reikėdavo įvykdyti daugybę reikalavimų, nuolat atkurti sraigių išteklius. Juk sraigė nei upelio, nei dirbamo lauko neperžengia, todėl, sekant vengrų pavyzdžiu, buvo stengiamasi plėsti jų populiacijas. Pavyzdžiui, dvi sraigės išmestos į naują vietovę, pradeda daugintis ir per keletą metų gana plačiai paplinta. Vienas sraigių rinkėjas, Vilniuje besimokantis studentas, A. Liutkui prisipažino, jog iš pradžių jo gimtinėje šių gyvių buvo mažai. Kiekvienąkart grįždamas iš sostinės, namo jis parsiveždavo po maišelį sraigių, kurias paleisdavo savo apylinkėse. Dabar šiame regione sraigių tiek daug, kad studentas jau siūlo Skuode steigti supirkimo punktą. Nelegalūs sraigių rinkėjai maždaug iki 1995 metų taip pasidarbavo, kad kai kur šių padarėlių beveik nebeliko, todėl tuometis aplinkos apsaugos ministras B. Bradauskas net uždraudė jas rinkti. Nuo 1999 iki 2001 metų sraiges Lietuvoje leista rinkti be apribojimų. Buvo nustatytas net realus surinkimo kiekis - ne daugiau kaip 500 tonų per sezoną. Tokia tvarka išlikusi iki šiol. Atskiroms įmonėms nustatytos atitinkamos kvotos - jos sudaromos atsižvelgiant į tai, kas kiek darbo įdeda jas veisdami. A. Liutkaus teigimu, jo įmonė jau gali perdirbti visas Lietuvoje surenkamas sraiges (produkciją eksportuoja į Prancūziją). Beje, prancūzai kelia labai griežtus reikalavimus. Jos turi būti nustatyto dydžio - ne mažesnės. Brokuojamos ir tos, kurios užmušamos nesulindusios į kiautus. Labai vertinami ir sraigių kiautai. Mat sraigės juose patiekiamos į stalą, o kiautai susidaužo, sulūžta. Jie superkami atskirai - išvalyti, išplauti, džiovinti... Dešimtoji, o gal tiktai šimtoji pagamintos sraigių produkcijos procento dalis parduodama Lietuvoje. Su šypsena galima tvirtinti, jog per metus šis kiekis padvigubėja, o tai reiškia, jog lietuviai pradeda jas pamėgti..
Gal norite paragauti sraigių šašlykų?
Prancūzai suvartoja 80 procentų visų pasaulyje surenkamų sraigių. Po jų seka italai (suvalgantys nuo 150 iki 200 tonų per metus). Nuo šių daugiau atsilieka danai, olandai, belgai. Kaip bebūtų keista, vis dėlto daugiausia patiekalų iš sraigių žino italai. A. Liutkus papasakojo apie savo viešnagę Šiaurės Italijoje. Jis buvo pakviestas į sraigių restoraną, kur visi patiekalai - vien iš sraigių. Čia buvo galima mėgautis ir šaltais bei karštais užkandžiais, sriubomis, salotomis. Beje, italai vieninteliai kepa sraigių šašlykus. Tai delikatesinis maistas, itin mėgstamas gurmanų... "Viskas buvo labai skanu", - tikino sraigių mėgėjas A. Liutkus... Beje, sraiges mėgsta ne tik jis, bet ir visa jo šeima, ypač vaikai. Beje, patyręs biologas ir geras šios srities žinovas pademonstravo sraigių valgymo būdą, patarė, kuo galima jas užgerti. Kad ir kaip įtikinamai jis kalbėjo, tačiau net ir labai išalkusiai šių eilučių autorei sraigės apetito nesukėlė. Yra labai daug sraigių paruošimo receptų, tačiau populiariausias - burgundiškasis. Beje, A. Liutkus mielai pateikė jo receptą. Taigi jei jūsų namuose šaldytuvas visiškai tuščias, tai bus pati geriausia proga išbandyti pasiūlytąjį receptą.
Kai šaldytuvas tuščias - eikite sraigiauti
Taigi pirmiausia reikia prisirinkti sraigių (paprastai pakanka ne daugiau kaip 12 vienetų vienam žmogui). Jos sudedamos į medinę dėžę (jokiu būdu ne į popierinę, nes kaipmat sugrauš) ir turi užimti ne daugiau kaip trečdalį jos tūrio. Tada apibarstomos druska. Užverdamas vanduo, į jį metamos sraigės. Po 5 minučių ištraukiamos, dviejų dantukų šakute sukamuoju judesiu ištraukiamos iš kiauto, pašalinamas žarnynas, mėsa nuplaunama ir su prieskoniais (česnakais, pipirais, lauro lapeliais, druska) verdama 3 valandas. Per šį laiką reikia švariai išplauti ir išdžiovinti kiautą, į kurį įkišama išvirta sraigė, o anga užtepama česnakiniu sviestu (jis tiesiog išsukamas su česnakais, krapais, petražolėmis). Prieš patiekiant į stalą šie kiauteliai 8-9 minutes pašildomi karštoje orkaitėje. Prie sraigių tinka prancūziška bandelė, jos užgeriamos kokiu nors gėrimu (kas kokį mėgsta). Paprastai prancūzai sraiges užgeria vynu... A. Liutkus pasiūlė šį patiekalą į savo meniu būtinai įtraukti vyrams.
