Kauno dramos teatre - premjera: Davido Gieselmano vienos dalies juodoji komedija "Ponas Kolpertas". "Kranklio" meninis apžvalgininkas Antanas Kritikas, rašantis šias eilutes, prisipažįsta, kad yra senas sovietinio kirpimo bambeklis ir ilgisi tų laikų, kai premjera teatrui ir apie jį besisukiojantiesiems buvo tikra šventė. Į ją su kvietimais atvykdavo ne tik miesto partijos komiteto nariai, sekretoriai, vykdomojo komiteto vadovai, bet ir svečiai iš sostinės. Būtinai iš Kultūros ministerijos. Centrinių laikraščių žurnalistai ir kritikai irgi buvo gerbiami, kaip ir priklauso organų atstovams, gaudavo kvietimus jei ne į pirmą, tai į 3-4 eilę. Jų straipsnių po premjeros aktoriai ir režisieriai laukdavo drebančiomis širdimis, nes paprastai organų atstovų nuomonė sutapdavo su sekretorių ir ministrų nuomonėmis. Jei nuomonė būdavo teigiama, buvo galimybė gauti ne tik kelialapį į "Žaldokynės" poilsio namus Šventojoje, bet ir kelionę į Bulgariją ar Lenkiją, o taip pat užsidirbti balų, kad gautum kokio nors nusipelniusio veikėjo vardą. O kokia šventė po premjeros būdavo pilvui! Galėjai pavalgyti ne tik baltosios mišrainės, liežuvio su majonezu, bet ir, jei buvai netoli sekretorių, bent jau pasižiūrėti, kaip atrodo raudonieji ikrai.
Šiais laikais nedaug kuo skiriasi premjerinis ir eilinis spektaklis. Tiesa, kelios pirmosios eilės buvo skirtos kviestiniams svečiams, bet tarp jų jau nesimatė svečių iš savivaldybės ar iš centro. Vienas kitas vyresnės kartos aktorius, rėmėjų ir mecenatų atstovai, giminės ir artimieji. Už jų susėdo paprasti mirtingieji, bilietus įsigiję kasoje. Sovietmečiu į premjeras patekdavo tik pateptieji arba dirbantieji maistprekyboje. Pastarieji visur patekdavo, nes jie saviems parduodavo ne tik žaliųjų žirnelių, liesos kiaulienos, bet ir tirpios kavos, suomiško likerio bei jautienos minkštimo.
Taigi be dešimties minučių šešios. Jokio anšlago, salė apytuštė. Lygiai šeštą atskuba meno mylėtojai: studentai, tarnautojai, du uždarųjų akcinių bendrovių direktoriai su žmonomis, vienas su sekretore, vienas atvirosios akcinės bendrovės direktorius, trys buhalteriai, vienas suteneris ir laidotuvių firmos savininkas. Salėje gęsta šviesos. Tuo metu pasieniais stoviniavę meno mokyklų moksleiviai susėda į laisvas vietas, už kurias reikėtų mokėti 20 ar 25 litus. Gudresni žiūrovai taip daro ne tik dramos teatre per premjerą, bet ir visose salėse per visus koncertus ar spektaklius. Nusiperka stovimus bilietus už mažiausią kainą, o užgesus šviesoms atsisėda į laisvas vietas. Kartais net į tokias, kur bilietas kainuoja ne vieną šimtą litų.
Scenoje prasideda vaidinimas. Dabar, kaip ir priklauso, meninis apžvalgininkas turi kelis žodžius parašyti apie pjesės autorių, režisierius ir aktorius. Spektaklį režisavo po ilgos pertraukos iš Kanados grįžęs aktorius ir režisierius Sakalas Uždavinys ir Jonas Arčikauskas. Kaip informavo Kauno valstybinis dramos teatras savo internetiniame tinklalapyje, antrasis yra ir spektaklio scenografas, ir kostiumų kūrėjas. O pirmasis, tai yra iš Kanados sugrįžęs Sakalas Uždavinys, dar įdainavo ir spektaklio muziką. Kartu su juo dainavo ir kompozitorius Giedrius Puskunigis, taip pat Jurga Šeduikytė. Ta pati, kuri televizijoje veda laidą "Lietuvos dainų dešimtukas" ir dainuoja miuzikle "Ugnies medžioklė su varovais". Ir šiame spektaklyje Jurgos daina eina per širdį, arba, moksliškiau, jaudina jausmus ir protą. Premjeros metu Jurga su draugais irgi buvo salėje, sėdėjo, atrodo, septintoje, o gal šeštoje eilėje.
Dabar apie pjesės autorių. Tai jaunas vyras. Tik 33 metų, bet jau nusipelnęs. 1999 metais jis buvo pakviestas į Naujosios vokiečių dramos savaitę Karališkajame kiemo teatre Londone. Ten kitais metais buvo pastatyta pjesė "Ponas Kolpertas" ("Herr Kolpert"). Tais metais šios pjesės premjera įvyko ir Berlyne. "Poną Kolpertą" į lietuvių kalbą išvertė Jūratė Pieslytė.
Įžymiausia ir geriausiai žinoma iš vaidinusiųjų - aktorė Goda Piktytė. Apie ją labai daug rašė laikraščiai, nes ji paliko Viktorą Šinkariuką, su kuriuo pragyveno keletą metų. Goda buvo gerokai jaunesnė už savo vyrą, beveik vienmetė su jo sūnumi. O V. Šinkariukas prieš tai buvo Doloresos Kazragytės vyras. Dabar, kai Goda paliko V. Šinkariuką, jį kažkas smarkiai sumušė, nes nepasidalina turto (ar kažkas panašaus), bet mums tai neturi jokios reikšmės. Mums svarbiau, kaip ji vaidina. O vaidino azartiškai, kaip ir priklauso moteriai, palikusiai vyrą ir vėl pasinėrusiai į naują meilės stichiją. Iš jos ir iš kitų scenoje vaidinusių aktorių tiesiog tryško subrendusi jėga, ekspresija, liejosi vertikalių ir horizontalių konfigūracijų žaidimas. Sunku buvo suprasti, kur vaizduotė, o kur objektyvi realybė. Pjesės personažai tyrinėjo savo pačių gyvensenos ypatybes ir net su jomis eksperimentavo. Jų psichologinė motyvacija buvo labai stipri, bet tikslas - absurdiškas. Ką nors supratot? Ne? Ir nereikia. Paprasčiausiai teatro vertintojas turi parašyti ką nors nesuprantamo, kad visi galvotų, jog jis protingesnis už visus kitus. Per tą labai protingą rašymą mintis nuėjo kažkur į šoną ir liko nepaminėti kiti aktoriai. Tai G. Piktytės vyrą vaidinęs Sigitas Šidlauskas, jų draugė Daiva Stubraitė ir jos sugyventinio vaidmenį sukūręs Sakalas Uždavinys (taip, taip, tas pats iš Kanados grįžęs spektaklio režisierius ir vokalistas), picos išvežiotojas Ričardas Vitkaitis ir lavoną vaidinęs Dainius Svobonas. Šiam teko tikrai sudėtingas vaidmuo - išbūk pusantros valandos negyvas - sustingęs, įkištas dėžėje.
Pabaigoje tikriausiai norite sužinoti, apie ką spektaklis? Jis tikrai šiuolaikinis ir, kaip pasakytų koks nors kardinolas ar jaunesnysis Vytautas V. Landsbergis, propaguojantis mirties kultūrą. Scenoje per pusantros valandos nužudomi trys žmonės, prie lavonų mylimasi, valgoma, geriama, galų gale ant lavono net nusišlapinama. Taip dabar įprasta gyvenime, tą patį gyvenimą rodo ir aktoriai. Anot S. Uždavinio, šio spektaklio žiūrovai turėtų pasijusti laimingi, nes retas kuris yra pasiekęs tokį pižoniškumo ir abejingumo lygį. Čia ir išlenda tai, kad režisierius, aktorius ir vokalistas tik ką sugrįžęs iš Kanados. Matyt, ten abejingumas dar nepasiekęs tokio lygio, o čia pižonų, valkatų ir žmogžudžių - nors vežimu vežk. Netikit? Daugelis tiki. Kurie netikit, skaitykit kriminalinių įvykių suvestines. O tie, kurie gyvena tarp tų suvestinių herojų, kurie žiūri per televiziją kriminalines ir autorių vadinamas publicistinėmis laidas, kurie skaito "Akistatą" ir kitų laikraščių kriminalinius puslapius, į spektaklį tikrai nueikite, nes mūsų gyvenime ir lavonų, ir juoko - kiek širdis geidžia. Tad kas žiūrės "Poną Kolpertą" - šiuolaikinę juodąją komediją su keletu lavonų ir daug juoko? Tik tie, kurie neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus, negeria pilstuko, samanės, "Stumbro" degtinės ir Anykščių vyno. O kiek tokių yra?
