Mantas Lideikis
Prieš imantis kokių nors ryžtingų veiksmų, visuomet pravartu pagalvoti ir apie tai, kokias tie veiksmai pasekmes turės. Ypač jeigu tai - drastiški ir lemtingi poelgiai, po kurių kelio atgal jau nebebus. Nutaręs nutraukti savo gyvenimą žmogus galbūt ir nepagalvoja, kad pradėti ir nebaigti darbai, prisiimti įsipareigojimai, kažkam duoti pažadai jam mirus nedings. Atvirkščiai - visi šie rūpesčiai sunkiai prislėgs gedinčių artimųjų, giminaičių pečius. Tačiau yra kaip yra. Lietuva, kad ir kaip būtų nelinksma, ne tik gražių moterų, gerų krepšininkų, bet ir savižudžių šalis. Kodėl žmogus ryžtasi atimti sau gyvybę - priežasčių labai daug. Vieni nutaria viską baigti prispausti rūpesčių, kiti - nepriteklių, treti nežino, kas darosi nuo pernelyg didelių kiekių svaigalų, ketvirti nebeįstengia įveikti sunkiai užgulusių sveikatos problemų. Bet tai jau medžiaga kitai temai. O šiuokart pažvelkime į porą neseniai nutikusių įvykių, kai nusižudę žmonės sukėlė ne tik sielvartą, bet ir didelių materialinių nuostolių.
Savižudybės vertė - milijonai
Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) įmonės "Lietuvos energijos" Kauno skyriaus eksploatacinės tarnybos viršininkas Alvydas išeiti iš gyvenimo pasirinko iš tiesų unikalų, šiurpų, tačiau mirtį užtikrinantį būdą. Šių metų rugpjūčio 9-ąją šešiasdešimtmetis vyriškis sukėlė didžiulį sprogimą ir gaisrą vienoje iš elektros paskirstymo pastočių Kaune. Nors ikiteisminis tyrimas dar tebevyksta, beveik neabejojama, jog tai savižudybė. Kokios to priežastys, belieka tik spėlioti. Mat vyriškio mirtis buvo netikėta ne tik jo bendradarbiams, bet ir artimiesiems. Alvydas niekam nė žodeliu nebuvo prasitaręs apie savo ketinimus. Taip pat jis nepaliko jokio tokį poelgį paaiškinančio atsisveikinimo raštelio. Tačiau laikomasi nuomonės, jog VST ne vienerius metus dirbęs specialistas iš gyvenimo ryžosi pasitraukti pralaimėjęs kovą su viena iš šių laikų žmonijos rykščių - vėžiu. Alvydas sirgo paskutine odos vėžio stadija.
To ryto įvykius iki sprogimo padėjo atkurti vaizdo kamerų užfiksuoti kadrai. Transformatorinės teritorijoje Alvydas pasirodė apie 10 valandą ryto. Į jos teritoriją jis pateko atsirakinęs vartus ir įvažiavęs ten automobiliu. Raktus nuo šios pastotės vyriškis turėjo, kadangi buvo atsakingas už jos priežiūrą. Transformatorinėje vyriškis užlipo ant įrenginio stogo, kažką pakrapštęs netrukus nulipo. Antrą kartą ten jis užsiropštė jau apie 11 valandą. Matyt, vieno iš tų užlipimų metu peiliu jis pradūrė transformatorinės aušinimui naudojamos alyvos cirkuliacijos sistemos vožtuvą. Ši alyva yra panašiai degi kaip ir dyzelinis kuras. Iš viso transformatorinės talpose alyvos buvo apie 20 tonų. Matyt, palaukęs kol jos pritekės pakankamai, nusižudyti nutaręs vyriškis transformatoriaus įvaduose sukėlė trumpąjį jungimą, kuris ir tapo čia pat kilusio gaisro priežastimi. Tačiau kai alyva suliepsnojo, Alvydas jau greičiausiai buvo negyvas - nukrėstas 110 kilovoltų srovės.
Sprogus transformatoriui, be elektros energijos liko didelė dalis Vilijampolės rajono. Čia tuo metu dirbo ne viena gamybos įmonė, degalinės. Neskaitant paprastų vartotojų, visos šios įmonės patyrė nemažų nuostolių. Didžiausi iš jų teko patiems Vakarų skirstomiesiems tinklams. Šios įmonės specialistai žalą įvertino maždaug trimis milijonais litų. Pats transformatorius sugadintas nebepataisomai.
Tai tikriausiai viena brangiausiai atsiėjusių savižudybių, kada nors įvykusių mūsų šalyje.
Padegęs tris pastatus - pasikorė
Rugpjūčio mėnuo nesibaigė vien tik šia kraupia savižudybe. Savo mastais nemažiau stulbinančiu būdu iš gyvenimo pasitraukti buvo nutaręs ir Pasvalio rajone Velžių kaime gyvenęs vyriškis. Tiesa, 53 metų amžiaus Valentinas neketino susideginti. Jis pasirinko kur kas labiau paplitusį gyvybės sau atėmimo būdą - kilpą ant kaklo. Tačiau išeidamas iš gyvenimo nutarė, jog į kompaniją reikėtų pasiimti ir pakeleivių. Ir tik paprasčiausia laimė lėmė, kad Valentino padegtuose pastatuose nežuvo dar mažiausiai du vietiniai gyventojai.
Vienas iš nukentėjusiųjų - tikras Valentino pusbrolis, Namišiuose esančios žemės ūkio bendrovės "Ąžuolas" lentpjūvės vadovas Virginijus. Bet giminystė jausmai čia nieko nereiškė, mat pirmiausia ir buvo padegtas vienas šios lentpjūvės cechų. Kad tai būta tyčinio padegimo, liudijo ir atitinkami požymiai, rasti gaisravietėje.
Mirusiojo nebepaklausi, bet ir būdamas gyvas jis tikriausiai pasakytų tą patį, ką apie įvykio priežastis mano visi tą naktį gesinę gaisrą žmonės. Valentinas pusbroliui keršijo už tai, kad šis jį, kelerius metus dirbusį lentpjūvėje, praėjusį gegužį atleido iš darbo. Tačiau Valentinas atleistas buvo ne be reikalo - darbo jis neteko už tai, kad girtavo ir darė pravaikštas.
Kai neteko darbo, Valentinas niekur jo ir neieškojo. Pamažu pragėrinėjo per gyvenimą sukauptą turtą.
Nors niekada pas psichiatrus nesigydęs, vis dėlto, vietinių gyventojų supratimu, Valentinas nebuvo toks kaip visi. Dar sovietiniaias laikais vairuotoju kolūkyje dirbęs vyras buvo įsivėlęs į keletą konfliktų, po kurių kaimynai apie jį nebeturėjo geros nuomonės ir privengdavo. Vienišas gyvendamas savo mirusių tėvų namuose Velžių kaime, Valentinas galėjo prasimanyti įvairiausių dalykų ir laikyti pyktį ant daugelio gyventojų.
Todėl pradėjęs siautėti jis jau nenurimo. Dar nespėjus užgesinti liepsnojančios lentpjūvės, gaisro pašvaistė nušvietė maždaug už pusantro kilometro esantį Velžių kaimą. Netrukus paaiškėjo, jog čia dega jau paties Valentino sodyba. Ugniagesiams atvykus prie jos, medinis namas degė atvira liepsna, galop beveik visiškai sudegė. Šeimininko niekur nebuvo regėti.
Gandas apie padegėją sklido greičiau nei pati ugnis ir apylinkės gyventojai tą naktį jau bijojo miegoti. Niekas nežinojo, į kieno namus dabar nusitaikys padegėjo ranka.
Tačiau padegęs savo paties namus ir taip nukreipęs dėmesį Valentinas atsirado greta Namišių esančiame Manikūnų kaime. Čia gyveno jam kadaise į akį kritusi vieniša moteris Danguolė su savo jau aštuoniolikos sulaukusia dukterimi Gintare. Valentinas ir anksčiau dažnokai apsilankydavo jam patikusios moters ir jos dukters, namuose, bet ten nebuvo laukiamas svečias. Dažnai išgėrusio ir kaip nesavo vyriškio moterys privengdavo ir neketino leistis į draugystes.
Galbūt todėl trečias tą naktį užsiliepsnojęs pastatas buvo jų namas. Gaisras kilo G. Jakutytės namo verandoje ir ją beveik visiškai sunaikino. Laimė, laiku pastebėjus padegimą, pavyko užkirsti kelią didesniems nuostoliams.
Ryte, kai apylinkė dar ošė nuo praėjusios nakties įvykių, padegėjo pusbrolis Virginijus ir dar vienas vyriškis leidosi ieškoti įtariamojo. Netrukus jį rado pasikorusį ant obels šakos. Paskutinėms gyvenimo akimirkoms padegėjas pasirinko negyvenamą kauniečio aktoriaus tėvų sodybą.
Nors žmonės ugnyje ir nenukentėjo, kaimo mastu padaryti milžiniški, beveik 125 tūkstančių litų nuostoliai. Visiškai sunaikintas vienas iš dviejų cechų ir čia buvusi medžio apdirbimo įranga.
Pasak Namišių seniūnijos socialinio darbo organizatorės Angelės Valauskienės, medžio apdirbimo įmonei paramą bent dalies patirtų nuostolių kompensavimui suteiks Pasvalio savivaldybė. Nukentėjusiai moteriai padėti žadėjo seniūnija. Tačiau padarytos žalos atlyginimo iš nieko nesitikima. Mat žuvus padegėjui, nebeliko kam pareikšti pretenzijų.
Atsakyti tenka paveldėtojams
Šiedu aprašyti ir gyvenime pasitaikantys panašūs atvejai pelnytai kelia susidomėjimą - kas gi vis dėlto turėtų atlyginti padarytą žalą? Suprantama, žmogaus mirties akivaizdoje turtiniai klausimai tarsi nublanksta, bet iš tiesų jie niekur nedingsta.
Advokatas Danius Svirinavičius teigia, jog įmonių ar privačių asmenų tokiomis aplinkybėmis patirtus nuostolius atlyginti turėtų žmonės, paveldėję mirusiųjų kaltininkų turtą. Tačiau čia yra įvairiausių teisinių subtilybių, kurios paprastam žmogui nesunkiai gali susukti galvą. Civilinis kodeksas numato, jog turtą paveldėti galima įvairiais būdais, o esant reikalui - netgi jo atsisakyti.
Kad įgytų palikimą, įpėdinis jį turi perimti. Palikimo negalima perimti tik iš dalies arba su tam tikromis sąlygomis. Tad jeigu palikimas su skolomis, paveldėtojas perima ir visus įsiskolinimus. Faktiškai paveldėtas turtas laikomas perimtu, kai jis yra pradėtas valdyti, kreiptasi į teismą ar notarą pagal turto buvimo vietą dėl jo apyrašo sudarymo arba notarui įteikiamas pareiškimas apie palikimo perėmimą. Žmonės, kuriems galimybė perimti palikimą atsiranda tuomet, kai kiti paveldėtojai jo atsisako, turi tris mėnesius laiko nuo tokios teisės atsiradimo dienos pagalvoti, ar nori to turto, ir pareikšti sutinkantys jį perimti.
Įpėdinis, kuris priėmė palikimą, už turtą palikusiojo skolas atsako visu savo turtu. O jeigu tokių paveldėtojų yra ne vienas, tuomet už mirusio palikėjo skolas ir jie atsako visu savo turtu. Ir tik tuo atveju, jeigu palikimas priimamas pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsakoma tik jo buvusiu turtu. Todėl prieš perimant turtą advokatas pataria pasirūpinti tokiu apyrašu. Žinoma, tai sukels šiokių tokių rūpesčių. Apyrašui sudaryti pirmiausiai reikia kreiptis į apylinkės teismą toje vietovėje, kurioje yra paveldimas turtas. Tuomet teismas paveda antstoliui šį darbą atlikti. Apyrašo sudarymo terminas negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo, išskyrus atvejus, kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug kreditorių. Tuomet šis terminas ilginamas, tačiau negali viršyti trijų mėnesių. Tačiau apyrašas iš tiesų bus naudingas, mat jame smulkai aprašomas ne tik visas palikėjo turtas bei jo vertė, bet ir visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant kreditorius ir skolininkus. Beje, tokį apyrašą gali pareikalauti sudaryti ir mirusiojo kreditoriai.
Suprantama, jeigu palikėjo turtas paveldėtojui dėl skolų ar kitų priežasčių atrodo pernelyg "sunkus", turto galima atsisakyti. Apgalvojimui įstatymas yra numatęs trijų mėnesių laikotarpį. Tačiau jei atsisakoma, tuomet turto atsisakoma be jokių išlygų ar sąlygų visiškai. Apie tokį sprendimą paveldėtojas privalo pranešti notarui pareiškimu.
Tokiu atveju, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė turto arba tokios teisės neturi, palikėjo turtas atitenka valstybei. Valstybės už palikėjo skolas atsako neviršydama jai perėjusio turto vertės.
