Medikai tvirtina, jog nuo pavojingų infekcinių ligų ir jų sukeliamų sunkių komplikacijų apsaugo vakcinacija (skiepijimas). Tačiau visuomenėje apie skiepus kalbama įvairiai. Vieni esame įsitikinę, kad skiepijimas - tai visiškai nereikalingas kišimasis į imuninę sistemą, kiti - priešingai, profilaktiniuose skiepijimuose matome vienintelę galimybę išvengti sunkių ligų ir galimų jų padarinių.
Pasak Kauno Šilainių pirminės sveikatos priežiūros centro Pirmosios klinikos vadovės Aldonos Gargalevičienės, skiepai - tai organizmo mini užkratas. Vienoje vakcinoje yra toks užkrato kiekis, kad organizmui nepakenktų. Patekęs į organizmą (įšvirkštas į poodį, suleistas į raumenis, įtrintas į odą, įlašintas į burną ar nosį, įkvėptas į plaučius ir pan.) tasai užkratas nesukelia ligos, tačiau paskatina organizmą pasigaminti specifinių medžiagų (antikūnų) prieš konkrečias ligas (nuo kurių skiepijama). Kitaip sakant, skiepais sukeliamas dirbtinis organizmo imunitetas kai kurioms infekcinėms ligoms - žmogus, nuo jų pasiskiepijęs ir po kurio laiko užsikrėtęs, nesuserga.
Tad kodėl apie skiepus yra tiek daug prieštaringų nuomonių? Gydytojos Aldonos Gargalevičienės manymu, tam tikrų problemų kyla dėl to, kad kiekvienas skiepijamas žmogus yra skirtingas individas su individualiomis organizmo savybėmis (skirtingos gynybinės reakcijos, nevienodas atsparumas ligoms, organizmo užgrūdinimas ir t. t.), o vakcinų dozės yra skiriamos visiems vienodos. Mat nėra galimybių išmatuoti vakcinos kiekį kiekvienam besiskiepijančiajam. Kita vertus, anot gydytojos, švirkščiant vakciną į poodį ar į raumenis negalima numatyti, kur įdursime. Jei pataikoma prie nervo ar nervą, organizmas atitinkamai sureaguoja. Todėl retkarčiais ir pasitaiko, kai pasiskiepijęs žmogus sunegaluoja - išsivysto vietinė ar bendra organizmo reakcija. Vietinė reakcija - kai skiepijimo vieta parausta, patinsta, ją šiek tiek skauda; gali patinti, tapti skausmingi limfmazgiai. Bendra organizmo reakcija gali pasireikšti silpnumu, karščiavimu, galvos skausmu, retkarčiais - ir sąnarių skausmais, viduriavimu. Visi paminėtieji negalavimai paprastai praeina po 1-2 parų. Todėl pasiskiepijus reikėtų nepavargti, jokiu būdu neliesti (nekasyti, nedraskyti) įskiepytos vietos, o pakilus temperatūrai - pagulėti. Viena sunkiausių skiepų komplikacijų yra encefalitas (galvos smegenų uždegimas), tačiau respublikoje tokių komplikacijų kol kas neužregistruota. Retkarčiais (kai labai nusilpusi organizmo imuninė sistema) nuo skiepų gali išsivystyti liga, nuo kurios buvo skiepijamasi. Tačiau vakcininė liga, gydytojos teigimu, nėra užkrečiama, be to, neduoda sunkių komplikacijų.
Pasak gydytojos Aldonos Gargalevičienės, yra paskaičiuota, jog iš 100 pasiskiepijusiųjų vietinė ar bendra organizmo reakcija išsivysto vidutiniškai tik penkiems pacientams, todėl skiepų išties nevertėtų baimintis. Na, o jei retkarčiais ir pasitaiko, kad pasiskiepijęs žmogus suserga (vakcina negali sudaryti visiškos apsaugos), jis, anot gydytojos, serga lengvesne ligos forma, kaip minėta, nepatiria sunkių komplikacijų. Be to, anot gydytojos, šiuolaikinės vakcinos yra gana aukštos kokybės, tobulos (viename skiepe dažnai būna sudėtos vakcinos nuo kelių ligų), pripažintos ir naudojamos visame pasaulyje.
Ir dar vienas svarbus dalykas. Vietinę ar bendrą organizmo reakcijas esą išprovokuoja ne vakcina, kuria skiepijama, o joje esantys pašaliniai komponentai (stabilizatoriai). Šie komponentai reikalingi, kad organizmas įgytų imunitetą konkrečiai ligai. Būtent šie komponentai kartais ir suveikia alergizuojančiai.
Pasak gydytojos Aldonos Gargalevičienės, Lietuvoje nėra privaloma skiepytis suaugusiesiems ar skiepyti savo vaikus - tik patariama, nuo kokių ligų reikėtų pasiskiepyti patiems ar paskiepyti vaiką. Pasaulinė sveikatos organizacija siūlo skiepytis nuo šešių pagrindinių ligų: tuberkuliozės, difterijos, kokliušo, tymų, poliemelito ir stabligės. Gydytoja A. Gargalevičienė minėjo, jog Lietuvoje šiuo metu rekomenduojama pasiskiepyti nuo poliemelito, raudonukės, tymų, kokliušo, difterijos ir stabligės. Šie skiepai daromi nemokamai. Už kitus - gripo, erkinio encefalito ir kt. - reikia mokėti.
Anot gydytojos, imuniteto trukmė priklauso nuo vakcinos rūšies, organizmo reakcijos ir kitų aplinkybių. Paprastai po tam tikro laiko vakcinacija atliekama pakartotinai (mat skiepų išprovokuotas imuninis organizmo atsakas į ligą pamažu mažėja). Pavyzdžiui, nuo difterito, stabligės ir poliemelito skiepijama tris, nuo tuberkuliozės - du kartus, o nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės - kas dešimt metų. Gydytoja pabrėžė, jog savo sveikatai neabejingi suaugusieji turėtų pagalvoti ir apie skiepų profilaktiką (informaciją apie skiepų dažnumą galima gauti iš bendrosios praktikos gydytojo arba Infekcinių ligų diagnostikos ir profilaktikos centre).
O ar gali skiepytis nėščios moterys? Anot gydytojos Aldonos Gargalevičienės, nėščiosioms negalima skiepytis pirmąjį trimestrą - kol pilnai neišsivystę vaisiaus organai. Vėliau, pasitarus su gydytoju, skiepytis galima.
Taigi, anot gydytojos, ar reikia skiepytis ir skiepyti savo vaikus, ar ne, turi nuspręsti patys žmonės. O kad skiepų tema sklandytų kuo mažiau gandų ir spėlionių, apie vakcinacijos naudą ar šalutinį jų poveikį, kaip ir apie galimas komplikacijas nuo ligos nepasiskiepijus, visi pacientai gydymo įstaigose gali gauti visapusišką informaciją.
