Tas juodas lietuviškas pavydas...
Į Seimą ir savivaldybes išrenkama tiek daug abejotinos vertės asmenybių (suktų ir savanaudiškų prisitaikėlių, šias ydas įrodžiusių dar sovietmečiu), kad atrodo, jog Lietuvos rinkėjai visiškai nebežino ar nesusigaudo, už ką balsuoti. Tokia išvada teisinga tik iš dalies, nes dauguma rinkėjų gerai žino, už ką balsuoja. O svarbiausia - bemaž visi žino, už ką jie nenori balsuoti. Nebalsuojama už tuos, kurie savo sėkme sukelia daugumai rinkėjų pavydą, o balsai atiduodami tiems, kurie to pavydo dar nesukėlė. Todėl yra taip, kaip yra.
Tarpukario inteligentų atsiminimuose rašoma, kaip 1915 - 1918 metais vokiečių okupacinės valdžios valdininkai nustebo ir pasibjaurėjo, pastebėję lietuvių valstiečių polinkį skųsti okupantui savo kaimynus. Šis polinkis išbujojo, prasidėjus naujoms okupacijoms 1940 metais. Tai - daugiausia juodo pavydo pasekmės. Štai citata iš O. de Balzako "Tamsios istorijos": "Jis geidė savo artimui blogo ir iš visos širdies to jam linkėjo. Kai galėdavo prie blogio prisidėti, mielai tai darydavo. Nė neslėpė, kad pavydi, bet visas savo klastas regzdamas neperžengdavo teisėtumo ribų. Tikėjo, kad praturtės, kai kiti nusigyvens. Kiekvienas, kas jį pralenkė, buvo jam priešas, su kuriuo kovoti geros visos priemonės. Tokio būdo kaimiečių sutiksi kas žingsnis".
Pavyduoliai savo pavydo tuščiai nešvaisto - nepavydi tiems, kuriems "įkąsti" negali, kurių bijo. Nepavydima tokiam, kuris pavyduolį gali nušauti, apkulti, atimti turtą, pašalinti iš tarnybos. Žinau atvejį, kai, žmogus, atleistas iš tarnybos, užuot bandęs demaskuoti neteisingai jį nuskriaudusiuosius, ėmė šmeižti ir juodinti kitą, taip pat nuskriaustą draugą, nes šiam pavyko gauti darbą. Taigi, pavydas, pavydas...
Sprendžiant iš dabartinių balsavimų rezultatų, atrodytų, kad sovietiniai kumečiai be išlygų mylėjo sovietinius sekretorius, direktorius, pirmininkus... Tai būtų neteisinga išvada. Darbininkai ir kolūkiečiai nekentė savo engėjų ir laukė geresnių dienų. Laukė Laisvės ir Nepriklausomybės! Tad kodėl "mūs kolūkio pirmininkas" ir vėl "vidury ratelio"?! Ogi todėl, kad neįprasta pavydėt tokiam, kurio tekdavo privengti ir kuris dabar gali padaryti nemalonumų, nes jau visiškai valdo buvusių kolūkių žemes ir fabrikus. Nepavydima buvusiam priešui ir nepraradusiam galios skriaudėjui.
Aršiausias pavydas nukrypsta į tokius žmones, kurie sovietmečiu neturėjo jokių lengvatų, kurie buvo taip pat skriaudžiami ir svajojo apie laisvę bei nepriklausomybę. Taigi pavydulys ir balsuoja taip, kad neturėjusysis lengvatų jų ir neturėtų, kad skriaudžiamasis netaptų ponu. Vadinasi, mielai prisidedama prie blogio - tradiciškai.
Tokių balsuotojų nemažai kai kurių "gelbėtojų" stovyklose. Kadangi už asmenis, lygiaverčius visuomenine padėtimi, balsuoti neleidžia pavydas (idant šie nepakiltų aukščiau), tad belieka atiduoti balsą tiems, kurie dar vakar lupo dabartiniams rinkėjams kailį, bet ir šiandien išliko pavydo nepasiekiami.
Pavydas keroja net tarp buvusių tremtinių ir gulagų kalinių. Būna, kad balsuojama už buvusį prievaizdą, o ne už buvusį kameros draugą, nes juk draugas iš tikrųjų šį tą nuveikė pasipriešinimo kovoje, kai kitas, išsigelbėjęs tik savo bailumo dėka, tikisi, suniekinęs draugą, pasiskelbti esąs didvyris.
Nemanau, kad vien pavydo apraiškos nulemia rinkimų švytuoklės svyravimus, bet neabejoju, kad garsusis lietuviškas pavydas pakankamai prisideda prie daugelio visuomeninių ir politinių veikėjų reitingų lygio. Lietuva jau senokai garsi ne tik pomėgiu krepšiniui, bet ir juodu lietuvišku pavydu, kad net užsieniuose lietuvis jau vengia lietuvio...
Aleksandras Jakubonis
Marijampolė
