"Labai prastai matau patamsyje", - rašo Ignas O. iš Pasvalio. - "Gydytojai sako, jog tai liga - vištakumas. Kas tai per liga?"
Vištakumas - tai regėjimo susilpnėjimas prieblandoje. Jei žmogus serga vištakumu, prieblandoje ar naktį jis nemato, neranda kelio. Tuo tarpu dieną tas pats žmogus gali matyti puikiai. Žmonės, norintys gauti vairuotojo pažymėjimą, privalomai tikrinami, ar mato prietemoje ir tamsoje. Paprastai tokiomis sąlygomis nemato tie, kurie serga vištakumu. Šia liga sergantys asmenys netinkami ir karinei tarnybai.
Jau senovės kultūros žinojo apie šią ligą ir ją gydė virtomis kepenimis. Didelę vitamino A koncentraciją kepenyse lemia šios medžiagos tirpumas riebaluose, tačiau dėl šio kaupimosi didelės dozės gali būti labai toksiškos. Pagrindinis regos cheminis elementas - retinolis, kuris labai svarbus verčiant šviesos bangas į regėjimą. Sumažėjus organizme vitamino A, drumstėja ragena, pablogėja kaulų augimas, pablykšta oda ir gleivinė, jos sausėja, pleiskanoja.
Medikų teigimu, vištakumas yra gana reta liga. Jis gali būti įgimtas arba simptominis, susijęs su kitomis, daug rimtesnėmis akių patologijomis. Regėjimas - labai sudėtingas fiziologinis procesas. Šviesos spinduliai praeina pro akies rageną, lęšiuką ir atsispindi tinklainėje, kuri yra pats sudėtingiausias akies vidaus dangalas, kitaip sakant - akies smegenys. Tinklainė sudaryta iš daugelio sluoksnių, viename iš kurių yra vadinamieji fotoreceptoriai - kolbelės ir stiebeliai. Pastarieji turi šviesai jautraus reagento. Į tas ląsteles patekus šviesos srautui vyksta fotocheminės reakcijos, reagentai skyla ir susidaro proteinas ir netaminas, iš kurių susidaro vitaminas A. Bene svarbiausios visame šiame procese - kolbelės ir stiebeliai. Mokslininkai dar praėjusiame šimtmetyje nustatė, kad dieninių gyvūnų akies tinklainėje dominuoja kolbelės, o naktinių gyvūnų tinklainėje - stiebeliai. Tada buvo padaryta išvada, kad kolbelės, išsidėsčiusios tinklainės centre, "atsakingos" už spalvinį regėjimą ir mažiau jautrios šviesai, o stiebeliai, kurių yra apie 130 mln., nejautrūs spalvoms, bet labai jautrūs šviesai. Nuo jų ir priklauso vadinamasis žmogaus naktinis periferinis regėjimas. Tų ląstelių pakitimai arba įvairios kitos ligos gali sukelti vištakumą.
Vištakumas gali būti įgimtas. Apžiūrinėjant vištakumu sergančio paciento akį, jokios patologijos neįmanoma pamatyti. Tik apžiūrint akies receptorius mikroskopu galima pastebėti pakitimus tinklainėje. Ši vištakumo rūšis nepagydoma.
Vištakumas gali išsivystyti dėl vitamino A stokos. Vitamino A gali trūkti dėl prasto maisto, kai valgoma nepakankamai šio vitamino turinčių produktų, ir dėl įvairių kepenų ligų. Pastaruoju atveju būtina gydyti pagrindinę - kepenų - ligą. Vitamino A trūkumas gali sukelti ne tik vištakumą, bet ir daug sunkesnę akių patologiją. Tačiau ir tai pasitaiko labai retai.
Kita vištakumo rūšis - simptominis vištakumas - išsivysto dėl rimtų, gerokai sudėtingesnių akių ligų. Jis stebimas tik pačioje kokios nors gerokai sunkesnės ligos pradžioje. Esant tokiam vištakumui, labai greitai pakenkiamas ir dieninis regėjimas, nes tai dažniausiai susiję su tinklainės patologija, įvairiais uždegimais, glaukoma, optinio nervo atrofija ir kitomis ligomis. Gydant ir išgydžius sunkesnes akių ligas, pagydomas ir vištakumas.
Būna dar ir optinis vištakumas, kai ragenos ar lęšiuko periferijoje atsiranda drumzlių. Dienos metu, kai vyzdys būna sumažėjęs, žmogaus akies optinis kanalas laisvas, šviesa laisvai praeina. Tuo tarpu tamsoje, kai vyzdys išsiplečia, ragenos ar lęšiuko periferijoje esančios drumzlės trukdo regėjimui. Šis vištakumas taip pat susijęs su ragenos arba lęšiuko patologija.
Taigi norint išvengti šios ligos, maiste turi netrūkti vitamino A; jei diagnozuota akių liga - nedelsiant ją gydyti, kad neprogresuotų ir nuo to neišsivystytų vištakumas, kuris dar pablogintų gyvenimo kokybę.
Paruošė Sandra Putrunaitė
