Jei rytą atsikėlėte nepamiršęs laikrodžių pasukti vieną valandą į priekį ir dar vadovaujatės šventu įsakymų, kad sekmadienį reikia švęsti – galite pamėginti tai padaryti minkštame kino teatro krėsle su vidutinio dydžio spragėsių porcija. Dar daugiau galite surizikuoti ir apsilankyti filme „Viva Kuba“ ir atsivesti čia visus savo gimines bei artimuosius, nes tai – tipiškas šeimyninis sekmadienio filmas...
Ši kino istorija – savotiškas pasakos vaikams ir ispanų muilo operos mišinys. Ir, tiesą sakant, net visai vykęs. Režisierius Juanas Carlosas Cremata Malberti per dviejų, skirtingose šeimose augančių vaikų istoriją kalba apie šiandieninės Kubos realijas.
Mergaitė Malu gimusi turtingoje šeimoje. Jos motina – išsiskyrusi su tėvu ir kone vienintelis dalykas ją dar laikantis kritikuojamo režimo šalyje – Malu senelė. Tačiau pastarajai ėmus ir numirus moteris yra pasirengusi susikrauti į lagaminą savo užgyventą turtą ir patraukti Kubos sienos link. Tiesa, tam dar reikia gauti leidimą iš buvusios vyro, mat su visa „manta” emigruojanti mama pasiimti ketina ir dukrą...
Paraleliai pasakojama istorija ir apie berniuką Jorgito, kilusį iš kur kas vargingesnės Kubos šeimos. Mat nuo kūdikystės žaidęs karą su Ispanija, žygiavęs pionierių maršuose ir gyvenęs namuose, ant kurių durų kaba užrašas „Fidelio namai“ (O gal ištikimybės namai?), berniukas pernelyg puikiai pradeda sutarti su bendraamže Malu. Vaikų draugystė nepatinka tiek krikščionei Malu motinai, tiek prisiekusiai Castro režimo gerbėjai Jorgito gimdytojai. Tačiau kaip sako „liaudies išmintis”, bendra bėda gali suvienyti net aršiausius priešus. Taip ir atsitiko. Vaikai pabėga į kitą Laisvės salos dalį ieškodami Malu tėčio. Taip vaikai ketina sustabdyti jį nuo dokumentų, reikalingų Malu išgabenimui, pasirašymo. Čia ir prasideda visa „muilo opera”, prisodrinta ispaniškų emocijų ir temperamento...
Apskritai filmas gana universalus. Matyt, kažką sau jame galėtų rasti praktiškai visi: tiek savaitgalinio kino mėgėjai, „muilo operų” žiūrovės, tiek užkietėję cinikai… Galiausiai šį filmą verta pažiūrėti dėl Kubos gamtovaizdžių, kurie kūrinyje kone tokie pat ryškūs, kaip ir mūsų lietuviškame Vildžiūno „You am I/Aš esi tu“. Mat filme „Viva Kuba” „vaikai bėgliai”, nepažįstamiems kartais prisistatantys kaip „pionieriai žvalgai“, keliauja įspūdingais kalnais ir lygumomis, gatvėmis ir miestų aikštėmis… Viskas primena pasaką arba bent ryškias vaikiškas fantazijas.
Aplodismentai režisieriui ir visiems filmo vaizdo kūrėjams dar ir dėl to, kad tai, ko neatskleidė tiesmukais dialogais ir siužetu, jiems puikiai pavyko papasakoti pasitelkus vaizdo simboliką. Atskleistos įsimenančios detalės, atskleidžiančios filmo herojų vidinę būseną, dramas ir Kubos kasdienybę... Pavyzdžius vardyti čia būtų galima be galo, pradedant infantiliu dėžutės su vaikų rašteliais „laidojimu”, Malu tėvo gyvenamąja vieta – švyturiu ir bei sudužusiu mergaitės senelės portretu…
Žvalgantis po egzotišką ir diktatūrinį kraštą akivaizdu, kad moderniosios Kubos veidas daugeliu atvejų tebėra sustingęs 1950-uosiuose, drauge su klasikiniais amerikietiškais automobiliais ir Ispanų kolonijine architektūra... Džiugu, kad filmo kūrėjai atkūrė tikslų šalies veidą.
Filmas užburia ir pietietiška muzika, kuri sėdintį kino salėje priverčia pamiršti visas pareigas bei atsakomybes ir bent trumpam įmerkia „iki ausų” į šiltą ir ritmingą garsų bei ritmikos tvenkinį.
Siužetinė kūrinio linija išplėtota pakankamai aiškiai: čia kiekvienas herojus, regis, turi savo vietą. Net ir animaciniais motyvais pagražintas „vandenis“, kuriuo netiki karščiuojantis Jorgitas, tačiau kurio bijo mažoji Malu.
Tačiau kiekvienam, atėjusiam į kino seansą, greičiausiai daug klaustukų paliko filmo pabaiga. Dramatiška scena prie švyturio, galiausiai „suvedanti visus filmo galus”: susitinka mergaitės ir berniuko tėvai, speleologas, vizualiai, taip pat savo darbais bei pamokslais primenantis Jėzų Kristų ir „vaikai bėgliai”. Galiausiai paaiškėja, kad sutikimą dėl mergaitės išvykimo tėtis, deja, jau pasirašė. Šioje dramatiškoje scenoje sutelpa visas „ispaniškumas”: tėvai taip įsijaučia į diskusijas, ginčus ir tarpusavio santykių aiškinimąsi, kad pamiršta net savo „vaikus bėglius”. O šie, kaip ir priklauso tikrai „muilo operai”, susikimba už rankų uolos viršūnėje ir paskutiniame filmo kadre ištirpsta bangos mūšoj... Labai jau šekspyriška istorija...
