Sunku pasakyti, ar kartais praeitis priartėja prie mūsų, ar mes, pataikę į kažkokią menkiau apsaugotą būties zoną, patenkame į praeities direktoriją ir grįžtame iš ten su kažkokia informacija, kuri mus pakeičia ar bent jau priverčia kruptelt, susikaupt, įsižiūrėt į veidrodį ir atsainiai konstatuot – veido visatoj atsirado dar vienas raukšlyčių žvaigždynas.
Sutikau gatvėj seną pažįstamą, jis pirmas mane užkalbino, užėjom į kavinę, užsisakėm po taurę vyno, nors nuo pat tos akimirkos, kai jį pamačiau, mane kankino vienintelė mintis, – koks, po velnių, jo vardas?
Prisipažino užsiimąs medicinine įranga: perka, parduoda, kaunasi su valdininkais, žodžiu, kažkaip sukasi. Paklaustas, kaip gyvenu, leptelėjau, kad gal jis ką nors rekomenduotų iš savo įrangos, nes šis ruduo visai baigia stogą išpešiot.
– Miegas siaubingas, einu gatve – staiga ima vytis koks nors lapas kruvinais nasrais, į mišką apskritai bijau koją kelti – ten tiek paslaugiai styrančių medžių šakų... – pradėjau šnekėti nei šį, nei tą, pats nesuprasdamas, ar čia mėginu juokauti, ar kalbu „apie orą“...
Mano senas pažįstamas valandėlę patylėjo, gurkštelėjo iš taurės ir staiga prabilo tokiu sunkiai pakenčiamu tonu, kuris vadinasi „kaip seniai norėjau tai kam nors papasakoti“:
– Ji gyveno už sienos, naudojosi ta pačia virtuve. Svaigdavau nuo jos, praeinančios koridoriumi su kokia nors puodyne rankose, kvapo. Buvo ruduo, ko gero, rugsėjis, ji – ką tik baigusi kažkokį maisto pramonės technikumą, pradėjo dirbti vietiniame fabrikėlyje, kuriame ir aš uždarbiaudavo po pietų, grįžęs iš mokyklos – obuolių tais metais buvo beprotiškai daug, ji vaikščiodavo aplink obuolių košę spaudžiančius presus su baltu chalatu ir man, septyniolikmečiui, atrodė, kad angelai yra, kad vienas jų nužengė iš dangus ir kad jis skirtas tiktai man, nes kai ji, žiūrėdama į mane, nusišypsodavo... – Jis pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo. – Na, pats supranti, paauglio meilė, beprotiškos aistros, vyresnė moteris ir visa kita, bet aš ne apie tai. Kiekvieną rudenį, kiekvieną pavasarį vis prisimenu šią istoriją ir jėga, su kuria ji mane veikia, kažkoks keistas energijos srautas, plūstantis iš jos, vis dar toks pat įspūdingas. Matai, greitai atsirado vyrukas, matyt, jos amžiaus ar kiek vyresnis...
– Ir ką? – paklausiau kiek įmanydamas ironišku balsu, norėdamas jį apsaugoti nuo seilėjimosi, koks paprastai ištinka tokių reminiscencijų akivaizdoje.
– Kad tu žinotum, kaip aš jo neapkenčiau! – mano pašnekovo veidas staiga patamsėjo, priplūdo kraujo, paskui net melstelėjo. – Jis ateidavo vakarais, jis pasakodavo jai kažką prislopintu, dusliu balsu, o ji kvatodavosi savo angelišku, skardžiu balsu, jis kartais likdavo nakvoti, jis ją liesdavo, įsivaizduoji, ir aš norėdavau, kad ateitų pasaulio pabaiga ar bent jau, kad tą prakeiktą niekšą nutrenktų žaibas... Mano širdis pavirto į košę, o pavydo presas vis slėgė ir slėgė ją...
Mano senas pažįstamas taip įsijautė, kad man net šiurpas pagaugais nuėjo – negi tapsiu kokio nors neatskleisto kriminalo liudytoju? Kita vertus, velniam man to reikia? Gal jis dabar afekto būsenos, o kai praeis, nuspręs, kad visiškai nenori legalizuoti savo kraupaus praeities nusikaltimo, ir imsis manęs? O aš juk net jo vardo neatsimenu...
– Klausyk, – pasakiau sukaupęs visas pastangas, kad balsas nevirpėtų, – gal kitą sykį ilgiau pasėdėsim, dabar skubu, reikalai, pats supranti.
– Taigi, – sutiko jis nesipriešindamas. – Jau baigiu. Visą žiemą kentėjau siaubingas pavydo egzekucijas, atėjo pavasaris, ji atrodė dar gražesnė, jis lankėsi pas ją dar dažniau, o vieną saulėtą, žydintį gegužės rytą jį rado paupio krūmuose. Pasikorė. – Jis žvilgtelėjo į mane tuščiomis akimis, atsiduso. – Labai norėjau kam nors tai papasakoti, atleisk.
– Ir jokio raštelio, laiško, dėl ko.. – paklausiau automatiškai, čia pat mintyse prisiekinėdamas, kad daugiau niekada, kad daugiau jokių senų pažįstamų, kad reiktų užsiauginti barzdą, nusipirkt peruką ir nešioti Pinocheto akinius...
– Nieko. Ji mėnesį paverkė, paskui greitai ištekėjo. O aš... pats matai, – numojo jis ranka.
Ir daugiau mano bevardis senas pažįstamas nieko nebepasakė. Tylėdami išėjom į lauką, paspaudėm vienas kitam letenas.
– Gana s...klandi istorija, – pasakiau pašnekovui, kurio, tikėjausi, niekad nebepamatysiu, ir nieko nepasakęs vis dėlto negalėjau nueiti.
– Norėjai pasakyt – sentimentali, ar ne? Žinai, –pasakė jis man, – kartais būti sentimentaliam kainuoja daug daugiau dvasios pastangų nei ironiškam.
Gal ir jo tiesa. Vis dėlto muzika, alkoholis ir savigaila žmogų dažniausiai paverčia sentimentaliu asilu ir jeigu jis norėjo, kad aš prisijungčiau prie jo praeities ir išgyvenčiau ją taip pat intensyviai kaip...
Eidamas namo, sustojau prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Virš durų įmontuotas barokiškai išpūtęs žandus angelo veidas, o per jo kaktą, nosį ir smakrą keletas tamsių nuotėkų, tarsi dėl to būtų kalta kokia nors ten, aukščiau nei mes, gyvenanti būtybė, ir tiktai nuo mūsų būsenos šviesumo ar slogumo priklauso, kaip tuos pėdsakus ant angelo veido pavadinsim: užuojautos, gailestingumo ašara ar spjūvis iš aukštybių.
