Keletą kartų per savaitę elektroniniu paštu gaunu nepadorų pasiūlymą: kažkokia medicininės įrangos kompanija angliškai man siūlo pasiilginti penį. Norėčiau ilgesnių rankų, aukštesnės kaktos, ką jau kalbėti, kad žmogaus gyvenimas begėdiškai trumpas, bet ne – ilginame penius, ir viskas.
Vieną besibaigiančios žiemos vakarą atsitiko tai, kas privertė mane susimąstyti: kad ir kokie keisti pasiūlymai būtų, visą laiką atsiras žmonių, kuriems tai aktualu.
Taip atkakliai ir agresyviai į mano duris jau seniai niekas nesibeldė. Atidariau ir į vidų lėkte įlėkė senas pažįstamas, kurio nebuvau matęs jau kokius porą metų. Puikus žmogus, išsilavinęs, kalbantis italų, ispanų, lotynų, graikų ir dar kažkokiomis svarbiomis kalbomis, solidžiai žilstelėjusiais smilkiniais, dviejų suaugusių vaikų tėvas, padoriausias pilietis, bet štai, lekia paknopstom koridoriumi į kambarį, lenda už sofos, užsidengia portfeliu galvą ir rėkia man, vis dar stovinčiam prie durų:
– Užrakink duris, dėl Dievo meilės, greičiau rakink duris! Jei klaus – manęs čia nėra, nėra manęs ir nebuvo!
Iš tikrųjų, nepraėjo nė pora minučių, į duris paskambino. Atidariau, stovi pora sunkiai šnopuojančių vyrų, žemiau, tarpinėje laiptų aikštelėje, kvapą mėginanti atgauti moteris.
– Kur jis? Jis pas jus?
– Kas – jis? – klausiu. – Kas atsitiko?
– Iškrypėlis! Jis įbėgo į šitą laiptinę, Elvyra sako, – vienas vyras, kokių penkiasdešimties ir daugiau, mostelėjo į moters pusę, – Elvyra mačiusi jį lipant į jūsų aukštą.
– Ne, aš gyvenu vienas, – atsakiau. Bet smalsumo žaltys jau ėmė šnypšti į ausį. – O kas atsitiko, avarija?
– Cha, – išsiviepė antrasis vyras, kurio amžius dėl gausių gaurų ant veido buvo apskritai sunkiai nuspėjamas. – Jis rodė, va, paklauskit moters, stovėjo ir rodė išsitraukęs.
– Ką rodė, – apsimečiau nesupratęs, nors suprasti nebuvo labai sunku. Vyrai tokiu tonu kalba tiktai apie vieną daiktą.
– Tiek to, eime, – ėmė nekantriai trypčioti penkiasdešimtmetis ir daugiau. – Gal jis kur ketvirtame aukšte.
Iš balso intonacijos buvo galima suprasti, kad buvęs medžioklės azartas pamažu blėsta.
Gauruotasis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir, jau lipdamas laiptais, suurzgė, savo žodžius adresuodamas lyg moteriai, lyg dar kažkam:
– Bl..t, pagausiu, b...bį su šaknim išrausiu!
Grįžau į kambarį, mano seniai matytas pažįstamas vis dar tebetūnojo už sofos, tiktai portfelis nuleistas ant krūtinės ir šiek tiek virpčioja, lyg jo savininkas kartkartėmis kosčiotų. Rauda kaip moteris, tik be garso. Pasiūliau arbatos. Linktelėjo galva, bet ir vėl – nė žodžio. Ką gi, iš tiesų avarija.
Senokai neberūkau, tačiau cigarečių pakelis kokiame nors stalčiuje būtinai atsiranda, ypač tada, kai kam nors baigiasi rūkalai. Profesorius irgi ne iš rūkančiųjų, bet dabar virpančiais pirštais maigo nelaimingą cigaretę, sriubčioja karštą arbatą ir taip dūsauja, kad, regis, tuoj į orą pakils.
– Priklausau draugijai, Žė Žė Er, Jean-Jacques Rousseau draugija, bet mūsų tikslai – tik švietėjiški, mes visiškai nenorime nieko bloga! – Atrodė, profesorius vėl ims ašaroti.
– Na, taip švietimas svarbu, – supratingai linktelėjau. – Bet juk žiema, minusinė temperatūra, nejaugi kankolai nešąla?
– Mes kaukes turime...
– Kaukes?!
– Na, tokias kepurytes, kaip nykštukai... Suprantu, skamba beprotiškai ir apskritai... Bet tai viso labo riterystės atmaina... Mums nepatinka prievarta, smurtas, lėkštas, vulgarus kūno kultas, sekso demonizavimas... Mes už askezę, už drąsų aukojimąsi ir tai nesusiję su erotine elgsena, tai tik etinė nepatenkinto geismo transformacija. Mes, kaip ir viduramžių riteriai, moters akivaizdoje norime parodyti drąsą, leistis į pavojų, rizikuoti, būti stiprūs, kentėti ir plūsti kraujais. Štai tokiu būdu juslinis geismas virsta etiniu arba kvazietiniu savęs neigimu.
– Palauk, vadinasi, viskas dėl tos, kaip ji ten, dėl tos Elvyros, kurią mačiau laiptinėj? Tu ją myli?
– Tai nėra taip paprasta... – Profesorius pamažu aprimo, antrą cigaretę jau rūkė beveik taip, kaip ir dera – neseilėdamas filtro, nespausdamas pirštais, tarsi tai būtų paskutinis šovinys. – Prisimeni šv. Jurgį? Taigi. Jis išvaduoja mergelę iš slibino nelaisvės, tačiau pačios mergelės jau nebenori. Jam reikia slibino, c‘est joyeuse chose que la guerre...
– Nori pasakyti, kad tai homoseksualumo kodas?
– Ne, nors interpretacija ir įdomi. Kalbu apie riterį, kuriam reikalingas priešas, blogis, su kuriuo turi susikauti, bet ne atlygis už tą kovą. Jam atlygis – pati kova.
– Riterius suprantu – kardai, žaizdos, nosinaitės, serenados po langais, bet štai jūsų instrumentas...Vis dėlto, nors ir stengiausi suprasti profesorių, visa tai man atrodė labai keista. O dar kai pagalvojau apie savo dvylikos metų dukrą ir štai tokį riterį prie mokyklos su ištrauktu... kalaviju. Kaip ten sakė gauruotasis profesoriaus persekiotojas: „B..bį su šaknim..?“
– Dar vienas, labiau socialinis aspektas – lietuvio sąmonės moderninimas, kitaip tariant, tolerancijos ugdymas, – tarsi įspėjęs mano mintis vėl prabilo profesorius. – Mes absoliučiai altruistiškai einame į gatves, žvarbstame vėjyje, lietuje, nesvarbu, žiemą ar rudenį, – viskas dėl kilnaus tikslo: kad būtų įsisąmonintas artimo kitoniškumas. Kad žmonės pagaliau suprastų: tas, kuris šalia jūsų, visados yra kitoks. Ir visą laiką reikia dėl jo aukotis, reikia vieniems prie kitų taikytis, antraip mes niekad nesukursime visuomenės, kurioje užuojauta, gailestis ir supratimas būtų ne tuščios sąvokos!
– Teorinė dalis daugiau mažiau suprantama, tačiau praktika... Kad ir kiek, profesoriau, suktumėt, juk jūsiškis prietaisas nevirsta gėlių puokšte.
– Kuo čia dėtos gėlės, – pakilo aukštyn profesoriaus antakiai.
– Juk jūs pimpalą moterims rodote! – vėl pagalvojau apie vaikus ir mano balsas automatiškai įgavo rūstumo. – Ne pieštuką, ne popiežiaus lazdą, pimpalą su kleckais. Ir gerai, jeigu tik moterims!
Profesoriaus veidas apniuko. Jis peleninėje ėmė įnirtingai gesinti jau trečią, dar neuždegtą cigaretę, paskui pažvelgė į mane negyvo karoso akimis:
– Visi, visi rodo! Pažvelk, kas darosi: politikai, televizijos, popžvaigždės, verslininkai, – visi kam nors rodo. Kasdien, viešai! Tik kitaip pavadina, eufemizmais dangstosi, betgi rodo, ir dar kaip rodo! Įžūliai, niekšiškai, viešai! Teisėtai! Štai kur cinizmas! O rašytojai?! Manai, tu geresnis už mane? Dar Baudelaire‘as sakė: rašytojas prostitutė, pardavinėja save kaip kekšė, taip!
Ir profesorius vėl ėmė kukčiot.
Iš tiesų kaip lengva įžeisti žmogų. Nejaukioje tyloje prisiminiau internetinius pasiūlymus pasiilginti prietaisą ir pagalvojau: galėtų papildomai siūlyti ir kepuraites, o kankolams – batukus.
