Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- O, pas mus jau seniai lankėsi žurnalistai, ir televizija visai pamiršo, - priimdamos "Akistatos" korespondentę su neblėstančiomis šypsenomis veiduose tarsi guodėsi, tarsi skundėsi visame pasaulyje išgarsėjusios alytiškės dvynės Vitalija ir Vilija Tamulevičiūtės. Nuo pat gimimo įpratusios būti dėmesio centre, šios dvi mielos trylikametės labai apsidžiaugė, kad jų gyvenimas vėl kažkam pasidarė įdomus... O juo iš tiesų labai susidomėjo mūsų skaitytojai.
Tiktai praėjus trims dienoms po sunkaus ir komplikuoto gimdymo, kuris įvyko 1987 metų liepos 30 dieną, Daiva Tamulevičienė sužinojo, jog jai gimė viršugalviais suaugusios dvynės. Motinai ši žinia buvo be galo skaudi, nors ją pranešdami medikai pasistengė moterį atitinkamai paruošti, suleido raminamųjų. Abi mergytės buvo nedidukės, silpnutės, mažai svėrė, todėl Alytaus ligoninėje praleidusios tik 10 parų, buvo išvežtos į Santariškių ligoninės vaikų neurochirurgijos skyrių. Iš čia, eidamos ketvirtuosius savo gyvenimo mėnesius, mažylės ilgam apsigyveno tuometinėse Kauno akademinėse klinikose. Į savo namus, pas tėvelius bei broliuką Povilą, už sesutes jaunesnį daugiau nei metais, Vilija ir Vitalija sugrįžo tiktai maždaug po dvejų su puse metų. Sugrįžo jau galėdamos kiekviena savarankiškai žengti ten, kur norėjo, nes vos prieš pusmetį buvo įvykęs tikras stebuklas - Maskvos profesorius Aleksandras Konovalovas kartu su didžiule medikų brigada atliko pagrindinę mergaičių atskyrimo operaciją.
Dveji metai, praėję po mergaičių gimimo, buvo didžiausia kova už jų tolesnį gyvenimą. Svarstant dvi galimybes - atskirti Siamo dvynes ar neliesti negailestingai gamtos sujungtų dviejų žmogučių - išsiskyrė dvi priešingų nuomonių medikų grupės. Vieni buvo už bandymą atskirti mergaites, kiti tam prieštaravo. Pastaruosius labiausiai baugino tokios operacijos pasekmės, jie abejojo sėkme. Profesorius Leonas Klumbys puikiai suvokė, jog tai labai rizikinga, ir pripažino, kad savo, tai yra Lietuvos medikų jėgomis, to padaryti tikrai nepavyks. Daivą ir jos vyrą piktino gydytojų abejonės, tačiau dabar, atsigręžusi atgal, moteris teigia mananti, jog jie, bijodami rizikuoti, iš tiesų buvo teisūs. Be to, visi patirti sunkumai moterį privertė pakeisti savo požiūrį į daugelį dalykų. Ją stebino suvokimas, kad kartais žmonės tragedijas daro iš smulkmenų... O tie, kuriuos iš tiesų ištinka didžiulė nelaimė, sugeba suimti save į rankas ir kovoti...
Tuometinis Kauno klinikų Vaikų neurochirurginio skyriaus vedėjas Leonas Kondratas buvo pirmasis medikas, kuris vis dėlto pasakė, jog reikia kažką daryti - pirmiausia atlikti išsamius tyrimus, išsiaiškinti, ar kraujotakos sistemos yra atskiros, ir bandyti gelbėti mergaites (arba bent vieną iš jų). Daiva ir jos vyras šią žinią, suvaidinusią lemiamą reikšmę tolesniame dukrų gyvenime, priėmė su džiaugsmu. Pagaliau reikalai pajudėjo, sužibo trapi vilties kibirkštėlė...
Tuo metu Maskvoje, aspirantūroje, medicinos žinias gilinusio jauno gydytojo Česlovo Vaičio rūpesčiu pagaliau buvo gautas kvietimas iš Maskvos N. Burdenkos neurochirurgijos instituto direktoriaus profesoriaus A. Konovalovo. 1988 metų balandžio mėnesį lemtingon kelionėn į tuometinės Tarybų Sąjungos sostinę iškeliavo Vitalija su Vilija, jų tėtis ir jau minėtas gydytojas Č. Vaičys. Daiva liko namuose ir neramia širdimi laukė žinių iš Maskvos. Atlikus visus reikalingus tyrimus (maskviškiai medikai patvirtino Lietuvos gydytojų išvadas), pagaliau buvo paskirta operacijos data - liepos 6-oji. Ši nepaprastai sudėtinga operacija, kurią atliko A. Konovalovas, užtruko net 16 valandų. Profesoriui asistavo net dvi medikų, tarp kurių buvo ir Č. Vaičys, brigados. Tą dieną nuo pat ryto "ūžė" visas institutas - visiems iki vieno šiame pastate buvusiems žmonėms rūpėjo, kaip baigsis operacija. Tuomet tai buvo pats reikšmingiausias įvykis šios įstaigos gyvenime. Tiktai po sėkmingai pasibaigusios operacijos paaiškėjo, jog dvynių smegenų žievės buvo susilietusios 5 centimetrų plote. A. Konovalovui teko jas atskirti. Tam "mažyčiam ploteliui" sutvarkyti prireikė net 9 valandų...
Deja, ši pagrindinė operacija mergaitėms buvo pirmoji, bet ne paskutinė. Iš viso ant operacinio stalo joms reikėjo gultis maždaug 20 kartų. Ne kartą teko persodinti odą, kovoti su infekcijomis, nugalėti komplikacijas. Sesutės augo ir stiprėjo, tačiau visąlaik privalėjo būti labai atsargios, net ir nuo menkiausių traumų saugoti galvytes. Žinodami, jog negalės sekti kiekvieno dukrų žingsnio, tėveliai užsakė metalinius šalmus. Tačiau tas pats gydytojas Č. Vaičys toliau rūpinosi, kad būtų atlikta plastinė mergaičių galvos operacija. Dvynėmis nuolat labai domėjosi amerikiečių gydytojai, jie mergaites matė prieš operaciją ir po jos, sekė gydymo eigą. Vėlgi gydytojo Č. Vaičio dėka dar neturėdamos ketverių metukų Vitalija ir Vilija kartu su mama iškeliavo Amerikon. Dalase daktaras K. E. Slyeris (Slyer) dvynėms atliko sudėtingą plastinę galvos rekonstrukcijos operaciją (iš mergaičių ir donoro kaulų sukomponuota mozaika uždengė bekaulius plotelius). Deja, įvyko atmetimo reakcijos. Mergaičių organizmas skaldė svetimkūnius ir juos šalino. Teko vėl operuoti...
Amerikoje mergaitės su motina pragyveno vienerius metus, paskui dar buvo nuvykusios pusmečiui antrą kartą. Jomis labai rūpinosi lietuvių išeivių šeimos, gydymui ir priežiūrai rinko aukas, visapusiškai rėmė. Tačiau sugrįžus namo, Vitalijai dar pusmetį teko pragulėti Kauno klinikose. Apie dvynes rašė daugelio pasaulio šalių spauda, jas dažnai filmavo įvairios televizijos, buvo sukurti netgi keli nedideli dokumentiniai filmukai. Du kartus mergaičių namuose lankėsi Amerikos žurnalistė. Na, o kiek sykių teko dalinti interviu joms ir tėveliams - sunku suskaičiuoti.
Į pirmą klasę dvynės pradėjo eiti būdamos aštuonerių metų - kartu su septynmečiu broliuku. D. Tamulevičienė tikina, jog dukros yra visiškai skirtingos. Vilija labai pastabi, gali kalbėti be perstojo, visada stengiasi būti dėmesio centre, mėgsta vadovauti, o štai Vitalija - daug ramesnė, meniškos sielos. Svarbiausia, kad abi neblogai mokosi (netgi geriau už brolį), viskuo domisi. Štai Vitalija lanko meno mokyklą, mokosi gražiai piešti. Vienas jos piešinys pateko į respublikinį konkursą. Vilija su dideliu užsidegimu lanko dramos studiją Moksleivių kūrybos centre, labai mėgsta skaityti ir rašyti (anksčiau kūrė pasakas, dabar - trumpas meilės istorijas). Savojo princo Vilija sako dar nesutikusi, tačiau apie jį pasvajojanti. Abi mergaitės mėgsta keliauti. Vitalija patikino, jog ji norėtų visą pasaulį išmaišyti skersai išilgai, tačiau didžiausia jos svajonė - tapti žymia dailininke. Nuo sesės neatsilieka ir Vilija. Ji labai norėtų būti rašytoja, išgarsėti. Šiuo metu Vilija itin džiaugėsi neseniai gautu boružės vaidmeniu, kurį teks suvaidinti miesto teatre minint Teatro dieną.
Vis dėlto mergaitės negalėjo nutylėti ir liūdnų faktų. Mat kai kurie bendraamžiai ir net klasės draugai kartais pasišaipo, įskaudina, pravardžiuoja Siamo katėmis. Tačiau nurijusios nuoskaudas, dvynės greitai pamiršta nemalonius akibrokštus ir džiaugiasi kiekviena nauja diena, su didele viltimi žvelgia į ateitį...
