Ramutė PEČELIŪNIENĖ
"Akistatos" 68-ajame numeryje išspausdintame straipsnyje "Naujagimių žudymas - naujas Lietuvos kaimo šeimos planavimo būdas?" lyg ir atsakėme į klausimą, kodėl motinos žudo savo naujagimius. Remdamiesi medikų, psichologų, psichiatrų nuomone bei konkrečiais gyvenimiškais pavyzdžiais, išsiaiškinome, jog viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių motinos, o neretai ir tėvai imasi negailestingo budelio vaidmens, yra sunki materialinė padėtis, sudėtinga socialinė situacija. Todėl dabar nusprendėme pasidomėti, kokioje būklėje atsidūrusios mūsų šeimos, kokią paramą jos gauna iš valstybės, įvairių institucijų ir organizacijų...
Pašalpos - vaikams išlaikyti
Už kiekvieną gimusį gyvą kūdikį motinai (tėvui) ar globėjui mokama 6 MGL dydžio (750 Lt) vienkartinė pašalpa. Dirbančiai motinai mokamas 100 procentų atlygimas 70 dienų iki gimdymo ir 56 dienas po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju ar gimus dvyniams ir daugiau vaikų - už 70 dienų). Po to, iki vaikui sukanka metai, motinai mokama 60 procentų kompensuojamojo darbo užmokesčio atlyginimo. Nepriklausomai nuo to, ar motina dirba, ar augina vaiką namuose, iki vaikui sukanka treji metai, gimdytoja gauna šeimos pašalpą - 0,75 MGL (93,75 Lt) per mėnesį. Jeigu motina iki gimdymo nedirbo (nemokėjo "Sodrai" įmokų), be vienkartinės kūdikio gimimo pašalpos, iki vaikui sukanka treji metai, mokama 0,75 MGL dydžio šeimos pašalpa. Šeimoms, auginančioms tris vaikus, skiriama 1 MGL (125 Lt) dydžio pašalpa per mėnesį. Tokiu atveju pajamos vienam šeimos nariui neturi viršyti 3 valstybės remiamų pajamų (405 Lt). Na, o šeimoms, auginančioms 4 ir daugiau vaikų, už ketvirtą ir kiekvieną paskesnį vaiką pašalpa didinama 0,3 MGL.
Šie sausi skaičiai konstatuoja faktą, jog valstybė stengiasi bent iš dalies sumažinti šeimos išlaidas vaikams išlaikyti. Tačiau tiek kalbintos šeimos, tiek Socialinės paramos skyriaus darbuotojai pripažino, jog išmokamų pinigų toli gražu nepakanka...
Per mėnesį pakaktų 500 litų
Štai devyniolikmetė Kristina, gyvenanti viename iš didesnių Lietuvos miestų, - vieniša mama, neturinti savo gyvenamojo būsto, niekur nedirbanti, nejaučianti jokios paramos iš artimųjų. Ji augina 11 mėnesių dukrelę. Kristinos gyvenimiškoji patirtis gana skaudi. Užaugusi girtaujančių tėvų šeimoje, kurie vėliau išsiskyrė, mergaitė buvo priversta nuo ketvirtos iki devintos klasės mokytis internate. Nespėjo įgyti vidurinio išsilavinimo, specialybės. Susipažinusi su šešeriais metais už save vyresniu vaikinu ir kiek padraugavusi pasijuto esanti nėščia. Deja, būsimajam tėvui vaikas nerūpėjo. Net ir pati Kristina nenorėjo sieti tolesnio savo gyvenimo su šiuo žmogumi, nes puikiai matė, jog jam svarbiau draugų kompanijos, išgertuvės ir galbūt net nusikalstama veikla. Žinia, jog bus motina, ją labai išgąsdino. Nepilnametė suprato, kad vienai auginti kūdikį, kai pati neturi nei pajamų, nei pastogės, bus baisiai sunku, todėl iš pradžių net išdrįso prašyti giminaičių surinkti bent po 10 litų abortui. Tačiau pastarieji atliekamų pinigų neturėjo. Laikas bėgo, beliko gimdyti. Šiuo metu Kristina su dukrele glaudžiasi pas pusseserę ir gyvena iš beveik 400 litų, kuriuos jai skiria valstybė. Po mėnesio, kai dukrelei sukaks metukai, ši suma sumažės iki 260 litų, nes iki šiol padidintą išmoką gaudavo dėl mergaitės ligos (jai buvo operuota širdis). Jaunoji mama nenumano, kaip reikės gyventi toliau. Su Kristina pabandėme išsiaiškinti, kiek išlaidų pareikalauja vaikas. Moteris tikino, jog maždaug 100 litų per mėnesį tenka išleisti sauskelnėms, dar kažkiek pinigų - drabužėliams. Štai kostiumėlis, kuriuo buvo apvilkta dukrelė, Kristinai turguje kainavo 45 litus. O dar reikia avalynės, apatinių bei šiltesnių viršutinių drabužių ir taip toliau. Kol kas dukra maitinama motinos pienu, o jam pasibaigus maistelį turės pakeisti mišinukai. Viena dėžutė, kurios pakanka 3-4 dienoms, kainuoja apie 25 litus. Mažylei mama perka jautieną, veršieną - pusės kilogramo gabaliuko užtenka maždaug 2-3 dienoms. Be to, reikia vaisių, sulčių, daržovių. Sau Kristina nusiperka pigaus vištienos faršo, kruopų, makaronų ir jokių drabužių - jais kol kas aprūpina ta pati pusseserė. Jaunoji mama sumokėjo 100 litų už nenaują lovytę, dar 58 litus - už vežimėlį, kurį taip pigiai nusipirko vykstant išpardavimo akcijai, dar kainavo patalynė, kitos vaiko priežiūros priemonės. Per mėnesį Kristina 80 litų sumoka už pastogę (žiemą ši suma išauga iki 120 litų). Visas šias ir dar neišvardytas išlaidas tenka padengti iš gaunamų pašalpų vaikui išlaikyti. Kaip jau buvo minėta, paramos iš artimųjų Kristina nesulaukia, dar blogiau - pas motiną, kur iki šiol girtaujama, jai su dukryte normalus gyvenimas būtų neįmanomas. Kristina sako kol kas išsiverčianti (nesvarbu, kad likus kelioms dienoms iki pašalpų pasiėmimo tenka valgyti juodą duoną - ją čiulpia ir mažoji), tačiau mano, jog reikėtų vis dėlto apie 500 litų per mėnesį. Tada galbūt netektų badauti ir skaičiuoti kiekvieno cento...
Vienai išlaikyti tris vaikus - sunku
Kitas pavyzdys - dar skaudesnis. Daugiau nei 30 metų amžiaus Violeta V. viena augina 3 nepilnamečius vaikus. Su vyru seniai išsiskyrusi, jis vaikams jokio išlaikymo neteikia. Per mėnesį moteris gauna 125 litų pašalpą, skiriamą daugiavaikei šeimai. Jau kuris laikas Violeta beprasmiškai ieško darbo. Dėl nuolatinės įtampos ir didžiulių nepriteklių ji susirgo depresija, vartoja labai stiprius raminamuosius. Moters sveikatos būklė itin pablogėjo prieš rugsėjo 1-ąją - ji dieną naktį suko galvą, kaip visus tris vaikus išleisti į mokyklą. Skaudžiausia tai, kad viena dukra serga mažakraujyste, todėl jai reikalingas pagerintas maistas, vitaminai, o viso to moteris duoti negali. Socialinės paramos skyriaus darbuotojams Violeta prisipažino savo šeimą maitinanti beveik vien kruopomis. Gavusi pašalpą ji iškart grąžina skolas ir eina skolintis iš naujo. Violetos padėtis darosi vis sudėtingesnė, nes kaupiasi įsiskolinimas už butą, kitas paslaugas...
Pašalpų - anksčiau laiko
Kauno savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vyresnioji inspektorė Nijolė Gurskienė pripažino, jog mieste yra nemažai šeimų, kurios gyvena labai skurdžiai dėl to, jog neturi darbo, o darbo negauna todėl, kad turi mažų vaikų. Tokių motinų darbdaviai nenori - esą vaikai gali dažnai sirgti, teks juos slaugyti, prižiūrėti. Dėl to labai dažnai tokioms motinoms tenka gyventi vien iš pašalpų. Tačiau, kaip jau buvo minėta, valstybės išmokos kol kas negali garantuoti normalaus pragyvenimo. Minėto skyriaus darbuotojams baisiausiomis dienomis tampa pirmosios mėnesio dienos. Tada skyrių užgriūva minios žmonių. Šie tikindami neturį už ką maitinti vaikų, reikalauja anksčiau laiko (likus maždaug dešimčiai dienų iki nustatyto laiko) išmokėti pašalpas. Štai rugsėjo 1-ąją socialiniams darbuotojams į pagalbą teko kviestis net policijos pareigūnus. Kita vertus, ne visuomet paramą gauna tie, kam jos labiausiai reikia. Didžiulį pyktį kelia tų šeimų nariai (labai dažnai - čigonų tautybės), kurie atvyksta pasiimti pašalpų gana geros kokybės automobiliais ir net neslėpdami pasistato juos tiesiai po Socialinės paramos skyriaus langais.
Daugėja vienišų motinų savo noru
Besiaiškinant paramos šeimai klausimus, išryškėjo dar vienas naujas, mūsų visuomenėje ėmęs sparčiai plisti reiškinys. Štai 2002 metų duomenimis, net 67 procentai vaikų (kas ketvirtas Lietuvoje gimęs vaikas) Civilinės metrikacijos biuruose buvo užregistruoti tik motinos pareiškimu. Neregistruojamos santuokos, vaiko tėvas sąmoningai nenurodomas, nes tokiu būdu galima gauti paramą iš valstybės (socialinę pašalpą). Dabar darosi įprasta dviem žmonėms gyventi kartu, gimdyti vaikus neįteisinus vedybinių santykių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Paramos šeimai skyriaus vedėjos pavaduotojai Aušrai Gratulevičienei labai gaila ir tų motinų, kurios užsikrauna sunkią motinystės naštą ant savo pečių. Nutrūkus tarpusavio santykiams su vaiko tėvu, tokios motinos lieka vienos. Nors vaiko tėvas privalo savo atžalą išlaikyti, tačiau jokios paramos neteikia motyvuodamas tuo, jog yra bedarbis, negauna pajamų, arba apskritai ima slapstytis. Dažniausiai moterys, atsidūrusios tokioje situacijoje, didelių pastangų nerodo, nueina paprasčiausiu keliu - reikalauja valstybės paramos, nors asmeniškai nepadaro nieko, kad užtikrintų savo vaikui geresnę ateitį. Savaime suprantama, kiekvieną tokį atvejį reikėtų vertinti atskirai. A. Gratulevičienė patikino, jog artimiausiu metu bus stengiamasi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių motina savo vaikui nesuteikia tėvo pavardės. Yra numatyta net tai, jog tokios motinos bus priverstos kreiptis į teismą dėl tėvystės nustatymo.
Gandrai atskrenda vis rečiau
Pastaruoju metu Lietuvoje grėsmingai mažėja gimstamumas. Kai kuriose mokyklose dėl šios priežasties rugsėjo 1-ąją nebuvo suformuotos pirmokėlių klasės. 1990 metais 1 000 gyventojų gimdavo 15,4 vaiko, o 2002 metais gimimų skaičius sumažėjo beveik perpus - 1 000 gyventojų gimė tik 8,7 vaiko. Gimdyti tampa nepopuliaru. Rengdami Vaikus auginančių šeimų rėmimo programą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojai bandė išsiaiškinti ne tik socialines, bet ir demografines šeimos raidos problemas. Pagal pateiktus duomenis, jau praėjusiame dešimtmetyje ėmė keistis šeimos modelis. Ar tai priklauso vien nuo materialinės padėties? A. Gratulevičienės teigimu, viena iš sumažėjusio gimstamumo priežasčių - vedybų nukėlimas vėlesniam laikui. Dabar vis daugiau jaunų žmonių pirmiausia nori įgyti išsilavinimą, specialybę, pasiekti tam tikrą karjerą, o jau paskui galvoja apie šeimą. Gimstamumo mažėjimui tam tikros įtakos turi ir gyvenimo nestabilumas, nežinia dėl ateities, dėl darbo, taip pat būsto problema. Nors šiuo metu jaunoms šeimoms suteikiami kreditai būstui įsigyti, tačiau dar nedaug žmonių tuo pasinaudoja, nors valstybės politika šiuo atžvilgiu tampa lankstesnė. Kaip jau buvo minėta, mažėja vedybų apskritai, vis dažniau šeimos kuriamos santuokos neregistruojant. Tad nenuostabu, jog tokios šeimos pasižymi silpnesniais vidiniais ryšiais, nestabilumu, mažėja atsakomybė už vaikų auklėjimą, ugdymą, rūpinimąsi jų ateitimi ir apskritai šeimos gerove. Be to, gausėja porų, kurios gyvena atskirai. Šiuo metu, išaugus bedarbystei, darbo tenka ieškotis toliau nuo gyvenamosios vietos ar net vykti į užsienį. Dėl to kenčia tiktai šeima. Gausėja nepilnų šeimų, kuriose vaikai auga tik su vienu iš tėvų, dažniausiai - su motina. Tokios šeimos pirmiausia rizikuoja patekti į skurstančiųjų sąrašą. Galiausiai daugėja probleminių šeimų bei jose augančių vaikų. Šios šeimos susiduria su pačiais žalingiausiais reiškiniais - alkoholizmu, narkomanija.
Parama iki pilnametystės
A. Gratulevičienė pabrėžia, jog valstybės politika paramos šeimoms atžvilgiu keičiasi. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija svarsto galimybę mokėti pašalpą kiekvienam šeimoje augančiam vaikui iki pilnametystės. Taip yra daugelyje išsivysčiusių Europos valstybių. Štai Danijoje vaikui iki trejų metų išlaikyti mokama 140 eurų per mėnesį, nuo 3 iki 7 metų - 127 eurai, nuo 7 iki 18 - po 100 eurų. Švedijoje už vieną vaiką šeima gauna 102 eurus per mėnesį. Jei šeima daugiavaikė, už trečią vaiką pridedama po 27, už ketvirtą - po 82, už penktą ir paskesnius - po 102 eurus per mėnesį. Tokios išmokos mokamos iki vaikui sueina 16 metų. Na, o kaip savo socialinės paramos šeimai sistemą susitvarkė mūsų kaimynai, pavyzdžiui, estai? Išmokos gimus kūdikiui panašios kaip ir pas mus - 3 750 kronų, tačiau vaikai remiami ne iki trejų, o iki 16 metų amžiaus (jei mokosi dieniniame skyriuje - iki 19 metų). Pirmam vaikui per mėnesį išmokama 150, antram - 225, trečiam ir visiems paskesniems vaikams - po 300 kronų per mėnesį. Estijoje nuošalyje nepaliekamos vienišos motinos. Prie gaunamų įprastų išmokų vaikui išlaikyti joms dar kas mėnesį mokamas 300 kronų priedas. Be to, kas mėnesį šios motinos gali gauti alimentus iš vaiko tėvo, kuris jo neaugina. 2000 metais žemiausia alimentų riba buvo 350 kronų. Kiekvienais metais rugpjūčio ar rugsėjo mėnesiais vaikams iki 19 metų, besimokantiems bendrojo lavinimo, specialaus-vidurinio ar proftechninėse mokyklose, išmokamos 450 kronų išmokos, kuriomis bandoma paremti jų pasiruošimą mokyklai.
Normali šeima iš pašalpų negyvens
Visiškai suprantama, jog išlaikyti daugiau vaikų yra sunkiau, todėl numatoma gausesnėms šeimoms teikti atitinkamai didesnę paramą, siekti, kad ji atitektų tam, kam iš tiesų jos reikia. Tačiau svarbu ir tai, kad pašalpos bei įvairios kitos išmokos šeimoms netaptų pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Deja, tokių faktų šiuo metu labai daug. Nieko nestebina gausios šeimos, kuriose vaikai gimsta kasmet, nes tėvai juos gimdo dėl to, kad gautų pašalpas, tačiau neretai gaunamos išmokos panaudojamos ne pagal paskirtį. A. Gratulevičienės teigimu, valstybės parama niekada nebus tokia, kad apsimokėtų nedirbti. Normali šeima niekada nesieks gyventi iš pašalpų. Beje, 2002 metais šeimoms, auginančioms vaikus, valstybė išmokėjo 193 milijonus litų. Tais pačiais metais Lietuvoje gimė 30 000 vaikų ir visų jų tėvams buvo išmokėtos vienkartinės kūdikio gimimo pašalpos. Minėtu laikotarpiu respublikoje buvo užregistruota 82 000 vaikų iki trejų metų, o tai reiškia, jog jų tėvams taip pat buvo mokamos šeimos pašalpos... Pernai Lietuvoje iš viso buvo 46 000 šeimų, kuriose auga trys ir daugiau vaikų... Visos jos taip pat gavo pinigines išmokas. Be valstybės teikiamos materialinės paramos, dar nereikėtų pamiršti ir kitų paramos formų, kurias gyventojai gauna iš savivaldybių (dabar prie jų kuriasi Paramos šeimai tarnybos), Vaikų teisių apsaugos tarnybų ir kitų institucijų. Visos jos, bendradarbiaudamos su mokyklomis, apylinkių inspektoriais, gali suteikti rimtą socialinę bei psichologinę pagalbą. Todėl šeimoms, auginančioms vaikus, reikėtų pačioms daugiau domėtis teikiama parama, o drauge jausti didesnę atsakomybę už kiekvieną į pasaulį paleistą savo kūdikį...
