Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kelių dienų laikotarpiu vienas paskui kitą Lietuvą apskriejo be galo panašūs pranešimai apie įvykusias šeimynines tragedijas Vilniuje bei Šilalės rajone, Tujainiuose. Pirmuoju atveju garsių medikų Leono (62 m.) ir Jūratės (45 m.) Noreikų konfliktas baigėsi trijų žmonių žūtimi (kaip įtariama, Leonas Noreika nušovė žmoną bei aštuoniolikmetę dukterį, po to nusišovė ir pats), o Žemaitijoje Alfonsas Kutniauskas (46 m.) į amžinatilsį drauge pasiėmė ir savo mylimąją Loretą Lidžiuvienę (35 m.), o į keturiolikmetį sugyventinės sūnų (iš ankstesnės santuokos) Robertą iš medžioklinio šautuvo paleisti šratai, laimė, vaiko gyvybės neatėmė... Beje, pastaruoju atveju viskas galėjo baigtis dar tragiškiau, mat prieš mėnesį su sugyventine išsiskyręs Alfonsas labai prašė, kad Loreta trumpam užsuktų su jųdviejų trejų metukų sūneliu Ovidijumi, tačiau taip jau išėjo, kad motina į mašiną įsisodino vyresnėlį... Paminėtų šeimyninių tragedijų skirtumas tik tas, kad garsus medikas turėjo leidimą laikyti ginklą, o kaimietis ūkininkas tokį leidimą, kaip ir ginklą, dėl teistumo ne per seniausiai buvo praradęs... Kai po nelaimės paaiškėjo, kad buvęs medžiotojas namie dar turėjo kitą šautuvą, šaukštai jau buvo po pietų...
Po Tujainius šiuo metu sklando negražios kalbos, esą Alfonsas Kutniauskas, kelios dienos prieš savo žūtį išgirdęs apie šeimos tragediją Vilniuje, gyrė Leoną Noreiką už ryžtingumą ir kaip įmanydamas liežuviu pliekė visas iš eilės moteris - kokios, girdi, jos esančios niekam tikusios, kaip vyrus išvedančios iš proto...
Kiek gyveno kartu, tiek laiko ir nesutarė
Dabar galima tik spėlioti, kodėl jauna našlė Loreta Lidžiuvienė su dviem mažamečiais vaikais Rima bei Robertu suėjo gyventi į krūvą su toje pačioje bendrovėje tuo laiku dirbusiu ir gyvenusiu vienuolika metų vyresniu, prieš tai dvi žmonas jau turėjusiu Alfonsu Kutniausku, jei beveik kasdien poros gyvenimą draskė rietenos, nesutarimai. Negana to, po kelerių audringo bendro gyvenimo metų Loreta Alfonsui pagimdė sūnelį Ovidijų... Gal buvo tikėtasi, kad naujagimis sugyventinius sutaikys, privers labiau vienas kitą gerbti ir pasitikėti vienas kitu?.. Deja, taip neįvyko. Iš pradžių sugyventinių pora buvo įsikūrusi Mišučiuose, pas Loretos tėvus, vėliau už iš banko paimtą paskolą nusipirko namą Tujainiuose. Tačiau aplinkiniams vis aiškiau buvo matyti, kad nelinkę vienas kitam nusileisti sugyventiniai drauge ilgai neištrauks... Nors, teisybė, apie šeimyninius barnius ir net muštynes tujainiškiai nelabai ką težinojo, mat nei Loreta, nei jos draugas Alfonsas, nei abiejų jų tėvai nebuvo linkę, kaip sakoma, nešti šiukšlių iš namų...
Ne per seniausiai Loreta Lidžiuvienė priėmė galutinį sprendimą su Alfonsu viską baigti. Kai kas sako girdėjęs, jog tokiam apsisprendimui moteriai turėjo įtakos naujas pažįstamas, su kuriuo ji vis dažniau būdavo pastebima kartu... Taigi Loreta pranešė Alfonso nenudžiuginusią naujieną ir nedelsdama ėmė krautis daiktus. Aplinkiniai kalba, jog pas tėvus į Mišučius išsikraustanti Loreta Alfonsą paliko "pliką nuogą" - iš tvarto išsivarė visus gyvulius, ištuštino kambarius, pradingo ir kieme stovėjęs traktorius, o iš drabužių spintos - net sulopytos Alfonso kelnės... Negana to, Alfonsas buvo priverstas išsikelti gyventi į lauko virtuvėlę, mat į namą ėmė pretenduoti banko, kuriam iki šiol nebuvo grąžinta didelė dalis Loretos paimtos paskolos, atstovai.
Alfonsas, kaip dabar kalbama, dar bandė sugyventinę atkalbėti nuo skyrybų, siūlė susitaikyti, pamiršti ankstesnes nuoskaudas ir pabandyti viską pradėti iš naujo, tačiau Loreta atkirto į tą pačią balą antrąkart nebrisianti.
Kad Alfonsas šautuvo griebėsi prieš tai viską gerai apgalvojęs, išduoda įvykių seka. Beveik neabejojama, kad žengti beprotišką žingsnį vyriškį paskatino ir tądien nutikęs dar vienas Alfonsui labai nemalonus dalykas - kaimo atstovai nusprendė atsisakyti jo kaip kombainininko paslaugų, ir iš kiemo išvairavo grupei ūkininkų (tarp jų - ir Alfonsui) priklausiusį kombainą.
Štai tada Alfonsas, kaip sakoma, tiesiogine prasme liko ir be jokio nekilnojamojo turto, ir be pragyvenimo šaltinio (geras kombainininkas per vasarą užsidirba ne vienam mėnesiui). Anot mačiusiųjų, nors, žiūrėdamas į iš kiemo išvairuojamą kombainą, Alfonsas ir buvo susikrimtęs, ypatingų pretenzijų nereiškė. Jam, matyt, jau buvo visai tas pats...
Ištuštėjus kiemui Alfonsas ilgai nedelsęs paskambino buvusiai sugyventinei Loretai ir pakvietė atvažiuoti pasirauti šiemet gerai užderėjusių svogūnų. Dar, kaip minėta, paprašė atsivežti ir sūnelį Ovidijų, kurį, aplinkinių žodžiais, tėvas be galo mylėjo...
Nieko bloga nepagalvojusi Loreta tuojau pat pasirodė Tujainiuose, tačiau ne su Ovidijumi, o su Robertu. Greitai po to, kai Loretos vairuojamas automobilis įsuko į buvusios bendros sodybos kiemą, pasigirdo šūviai. Pas artimiausius kaimynus atbėgęs šoko ištiktas Robertas riktelėjo, kad jį Alfonsas bandęs nušauti, bet nepataikęs, o štai mamai, girdi, jau turbūt labai blogai... Netrukus kieme pasirodė ir pats Alfonsas. Jis pasigyrė (!) "padėjęs į vietą" Loretą, o netrukus, girdi, paleisiąs šūvį ir į save. Tik dar, sakė, reikia paskambinti Labardžiuose gyvenančiai motinai, su ja atsisveikinti...
Po keisto pokalbio su motina (sūnus mamą paprašė įdėmiai klausytis - esą tuoj išgirsianti šūvį, po to dar pridūrė, kad jį negyvą motina surasianti prie brangiausiosios, kurią, girdi, labai mylėjęs) krito negyvas ir Alfonsas. Vėliau paaiškėjo, kad netolimai kaimynei Alfonsas buvo palikęs du atsisveikinimo laiškus, kuriuos prašė perduoti jo artimiesiems ir sūneliui...
Apie sugyventinius - ir gerai, ir blogai
Po šeimyninės tragedijos Tujainių gyventojai pasidalijo tarsi į dvi priešingas stovyklas. Vieni gailėjo aklo pavydo ir nesuvokiamo keršto auka tapusios Loretos, kiti buvo linkę užstoti patį tragedijos kaltininką Alfonsą.
- Alfonsas man ne kartą buvo sakęs, kad jo trečioji moteris, Loreta, yra būtent ta, kurią jis mylįs ir mylėsiąs iki "grabo" lentos, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo viena nenorėjusi būti įvardinta tujainiškė. - Kad jis ją buvo iki ausų įsimylėjęs, nėra abejonių: lėkė uždarbiauti pas žmones, o grįžęs skubėdavo prie savo gyvulių; o štai Loreta daugiausia tupėdavo namuose - tai kavutės su draugėmis reikia išgerti, tai apie madas paplepėti, tai prie tvenkinio nuogai pasideginti...
Bet kodėl tuomet pasigirdo kalbos, kad Alfonsas Loretą vis dažniau nuskriausdavo, nesidrovėdavo net pakelti ranką?
Pašnekovės žodžiais, nuo didelės meilės iki neapykantos - vienas žingsnis, tad Alfonsas, girdi, kartais, matyt, irgi perlenkdavo lazdą. Ypač tuomet, kai, turėdamas gerokai jaunesnę moterį, prisigalvodavo visokių būtų ir nebūtų dalykų... Beje, pirmasis Loretos vyras pasikorė, tačiau tai puikiai žinojęs Alfonsas, sako, ne kartą patikino "toks "durnas" nebūsiąs"... Ir še tau - padarė dar baisiau...
- O kas Alfonsėliui beliko? - klausimu į klausimą atsakė kita Tujainiuose gyvenanti moteris. - Jautė, kad Loreta jo nemylėjo, tai ir "nuvažiavo stogas"! Anksčiau jis nei gerdavo, nei mušdavosi... Buvo darbštuolis, kokių kaime reta. Ir nebrangininkas. Antai padės ką su traktoriuku, duodu dešimt litų, o jis penkis atgal grąžina. Girdi, tiek daug nereikia... O Loreta buvo linkusi į turtą, pinigus... Galiausiai va kaip negražiai padarė - išsikraustydama net visus šaukštus susirinko! Tai kaip nesusinervinsi?
Tujainiškių žodžiais, Alfonsas taikėsi nušauti ir sūnėną Robertą, nes buvo ant jo labai supykęs. Už ką? Pasirodo, Alfonsas įtarė, kad, jam nesant namuose, Robertas, motinai palaiminus, iš kiemo išvairavo traktoriuką, o po to ir garažą išplėšė...
Kiti, kaip minėta, stojo Loretos pusėn. Alfonsas, girdi, mokėjo būti labai geras svetimiems, o namie tapdavo nesukalbamu, užsispyrusiu despotu. Jei esą Alfonsas būtų buvęs geras vyras, Loreta nebūtų nuo jo pabėgusi. Kita vertus, girdi, reikėjo pasiieškoti sau lygios moters - nesidairyti į tokias jaunas. Tada nebūtų reikėję nei pavyduliauti, nei įtarinėti ar kumščiuotis...
Senbuviai Tujainių kaimo gyventojai stengėsi nesigilinti į visai neseniai išviešintus sugyventinių Alfonso ir Loretos tarpusavio nesutarimus. Jų nuomone, nelaimingai susiklosčiusiam bendram gyvenimui galėjo turėti įtakos ir "užkeikta" sodyba, kurią sugyventiniai prieš kokį penketą metų buvo nusipirkę. Anksčiau tame mūrinuke esą gyvenusi kita sutuoktinių pora. Tačiau žmona greitai susirado kitą vyrą ir saviškį paliko. Šis iš tos širdgraužos sudegino savo automobilį, o po to nusižudė. Staiga ištuštėjusią sodybą nusipirko klaipėdiečių šeima, tačiau ir šiai čia labai nesisekė. Neapsikentę naujakuriai susirado namelį prie Panevėžio, o sodybą Tujainiuose pardavė Loretai Lidžiuvienei ir jos gyvenimo draugui...
Apie tokių tragedijų priežastis galima tik spėlioti
Kaip minėta, šeimyninių tragedijų, kai vyras griebiasi mirtimi pasibaigiančios smurto atakos prieš savo moterį ir net kitus šeimos narius, užregistruojama vis daugiau. Taigi kyla klausimas - kas vyrus pastūmėja žengti beprotišką žingsnį, kur reikėtų ieškoti tokio veiksmo priežasčių ir ką dėl to kaltinti?
Anot kaunietės psichologės Eglės Paužienės, labai sunku į tokius klausimus atsakyti, nes atsakymus į juos geriausiai žinojo tik tie, kurių jau nebepasiteirausi. Aišku esą tik tai, jog iš niekur nieko tokios tragedijos neįvyksta - jas išprovokuoja šeimose buvusios didžiulės problemos. Be abejo, anot psichologės, bet kokius šeimyninius nesutarimus įmanoma išspręsti ramiai, civilizuotai, o štai straipsnyje aprašytaisiais atvejais buvo imtasi kraštutinių, niekuo nepateisinamų ilgą laiką besitęsusių šeimyninių konfliktų sprendimo būdų. Tai esą rodo, jog sutuoktiniai (sugyventiniai), nesvarbu, kokie išsilavinę būtų, kokį aukštą statusą visuomenėje beužimtų, neretai dar nemoka (arba nenori) tokių problemų spręsti civilizuotu būdu.
Psichologė E. Paužienė atkreipė dėmesį ir į šiuo metu galiojančius skriaudžiamai, terorizuojamai pusei nepalankius įstatymus. Antai kad ir kiek kartų moteris skųstųsi policijai, kad vyras ją muša, grasina susidoroti, dažniausiai gauna vieną ir tą patį atsakymą: trūksta įrodymų smurtautoją patraukti atsakomybėn. Arba kad kraujosruvos paakyje esančios dar ne tokios didelės, už kokias mušeiką vyrą jau būtų galima teisti. O neretai iš pareigūnų nesulaukiama jokio atsako! Atseit kartu gyvenate, pasipyksite, pasimušite - ir susitaikysite. Kam dar policininkams į šeimos reikalus kištis?! Tad vyras, žiūrėk, ir prieina prie "genialios" išvados: jei nebaudžiamam žmoną (draugę) galima mušti, kodėl negalima ir nužudyti?.. Va tada smurto įrodymai pareigūnams jau, kaip sakoma, pateikiami ant lėkštutės, tačiau kokia iš to nauda nukentėjusiesiems?
Psichologė pritarė, jog tam tikrą vaidmenį šeimose vaidina ir sutuoktinių (sugyventinių) amžiaus skirtumas, o ypač tada, kai moteris yra gerokai jaunesnė už vyrą. Amžiaus skirtumas, anot psichologės, gali būti rimta prielaida kilti didesniam vyro pavydui, nepasitenkinimui, netgi savęs nuvertinimui. O kai vyras pasijunta šioje srityje silpnesnis už savo mylimąją, bejėgis ką nors pakeisti savo naudai, neretai prasiveržia ir pykčio, egoizmo protrūkiai. Skubotai padaręs išvadą, jog atsidūręs aklavietėje, neturįs kitos išeities toks vyras gali ryžtis ir trumpiausiam (ne lengviausiam!) apsisprendimui - nužudyti, jo įsitikinimu, tokios situacijos kaltininką, o po to iš gyvenimo pasitraukti ir pačiam.
Didelė bėda esą ir tai, jog mūsų visuomenėje vis dar vyrauja uždarumo, tylėjimo tendencijos. O jei bendravimo problemų turinti šeima visuomenėje yra žinoma, garsi, iš inteligentų tarpo, apie kokią nors psichologinę pagalbą niekas nedrįsta ir pagalvoti. Gėda kam nors apie tai pasakotis, gėda, kad apie tai kas nors sužinos. O juk visame pasaulyje, anot psichologės, nėra šeimų be dūmų, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, kitur stengiamasi tuos dūmus kuo greičiau, padedant visoms įmanomoms tarnyboms, išsklaidyti, o ne tūnoti pasislėpus ir "nuodingais garais" kvėpuoti, tai yra lėtai nuodyti ir save, ir kitus artimuosius... Va jei šeimos nariai taptų atviresni, drąsiau pradėtų kalbėti apie slegiančias šeimynines problemas, neabejotinai esą sumažėtų ir tokių sukrečiančių nelaimių.
