Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Prieš keletą dienų vieno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties medikai gavo telefoninį pranešimą, esą skubi pagalba reikalinga septyniolikmetei Kornelijai (vardas pakeistas), kuri ką tik išgėrė didelį kiekį nuskausminamųjų (narkotinių!) vaistų. Medikų brigada pas ligonę buvo jau po dešimties minučių. Kornelija atrodė siaubingai: išblyškusi, virpanti iš susijaudinimo, apsivėmusi... Aplink sukiojosi metais vyresnė sesė, kuri ir iškvietė medikus. Kitame kambaryje iš nevilties raudojo nieko negalintis padėti šių mergaičių tėtis, nevaikštantis invalidas...
Suteikę pirmąją pagalbą, medikai Korneliją skubiai nuvežė į apskrities ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Mergaitė buvo intensyviai reanimuojama kone visą naktį. Kitą dieną, pavojui gyvybei praėjus, nepilnametė buvo iškelta į Vidaus ligų skyrių, kuriame bus dar kurį laiką stebima, ar išgertas didelis stiprių vaistų kiekis nepakenkė vidaus organams, nesukėlė kokių nors komplikacijų. Artimiausiu metu Kornelijos palatoje turėtų apsilankyti psichologė. Be abejo, prireiks ne vienos šios specialistės konsultacijos. Sesers sveikatos būkle nuolat domisi ir metais vyresnė sesė Viktorija (vardas pakeistas). Kalbėdamasi su "Akistatos" žurnaliste, Viktorija neslėpė nuostabos, kaip Kornelijai galėjo šauti į galvą tokia beprotiška mintis.
Kornelijos, kaip ir jos vyresnės sesės bei brolio, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Vaikai užaugo prižiūrimi silpnos sveikatos, sunkiai pasiligojusio tėčio, mat motina prieš kurį laiką šeimą paliko ir išsikėlė gyventi kitur. Vaikai su motina ryšių nėra nutraukę iki šiol, kada ne kada susitinka, pabendrauja, tačiau ypatingos meilės ir šilumos jie vienas kitam (motina - vaikams, o vaikai - motinai), kaip atvirai prisipažino Viktorija, nejaučia...
Nuo vaikystės susidūrusi su įvairiausiomis problemomis, Kornelija, regis, turėjo būti užsigrūdinusi, išmokusi įveikti sunkumus. Tačiau mergaitė palūžo.
Kaip prisiminė Viktorija, tą dieną ji su Kornelija dėl kažkokios smulkmenos susikivirčijo, apsižodžiavo. Viktorija išėjo pas netoliese gyvenančią pusseserę, o Kornelija liko namuose. Kaip minėta, kitame kambaryje lovoje gulėjo tėtis... Netrukus pusseserė gavo žinutę į mobilųjį telefoną. Rašė Kornelija. Ji informavo savižudybės tikslu ką tik išgėrusi devyniolika stiprių narkotinių vaistų kapsulių (šiuos vaistus Kornelija slapčia pasiėmė nuo tėčio spintutės).
Kas vyko toliau, galima nesunkiai įsivaizduoti. Viktorija iškart paskambino į greitosios medicinos pagalbos stotį ir akimirksniu atsidūrė namuose. Kol medikai atvyks, sesė Korneliją bandė pravimdyti. Kornelija buvo leisgyvė, skundėsi, jog labai svaigsta galva... Laimė, kad visokeriopa pagalba buvo suteikta pačiu laiku, ir, kaip jau galima tvirtinti, Korneliją pavyko išgelbėti...
Kaip prisiminė Viktorija, sesė tik kitądien suvokė padariusi kvailystę ir labai dėl to gailėjosi. Mergaitė esą užtikrino, jog daugiau niekada gyvenime tokios klaidos nepakartos. Apie Kornelijos nelaimę Viktorija motinai sakė nesakysianti. Kodėl - nutylėjo. O kam jai, girdi, tai žinoti... Tegu ir toliau ramiai ir laimingai gyvena...
Kalbėdamasi su žurnaliste, Viktorija užsiminė labai išgyvenanti dėl to, jog sesę Korneliją į savižudybę galėjo pastūmėti tarp jų įsiplieskęs kivirčas. Sukrėsta didelės nelaimės, Viktorija užsiminė nuo šiol visus nesutarimus su sese pasistengsianti spręsti ramiai, gražiuoju, be konfliktų...
Paskutinis lašas
Skubame Viktoriją nuraminti - psichologų teigimu, nereikia sielotis dėl to, kad teko su sese pasiginčyti, pasiaiškinti. Juk kaip sako sena patarlė, tik ginčuose gimsta tiesa. Tarp sesių kilęs kivirčas, kaip tikina psichologai, nebuvo ir negalėjo būti vienintelė priežastis Kornelijai žengti neapgalvotą žingsnį į nebūtį. Mat jauni žmonės, ypač paaugliai nuo 15 iki 17 metų, psichologų žodžiais, yra kur kas labiau linkę impulsyviai reaguoti į bet kokį nesusipratimą, barnį, ginčą ar konfliktą. Tačiau tai dar nereiškia, kad iškart po tokio įvykio vaikas staiga apsispręstų nusižudyti ir tai bandytų padaryti. Į savižudybę, psichologų teigimu, paauglį pamažu stumia vis didėjantis emocinis skausmas, jausmų ir minčių sumaištis bei nuolat mažėjantis gebėjimas iškylančius sunkumus įveikti. Jei tokių sunkumų pasitaiko vienas kitas - nieko baisaus. Tačiau kai jų nuolat daugėja ir kai jie ima varginti pernelyg dažnai, kai, vaizdžiai tariant, užgriūva "problemų kalnai", situacija tampa grėsminga.
Kaip rodo statistika, būtent vaikai ir paaugliai yra labiau linkę į impulsyvius veiksmus, ir, kai nesėkmių taurė prisipildo, gali pakakti vieno vienintelio pabarimo, apsisvaidymo įžeidžiančiais žodžiais ar pajuokos, kad į tą taurę tekštelėtų paskutinis lašas, ir vaikas imtųsi atitinkamų staigių veiksmų... Todėl psichologai nemano, jog kilęs palyginti menkavertis, smulkmeniškas nesusipratimas vaiką pastūmėja į savižudybę. Toks nesusipratimas esą greičiau būna paskutinis sraigtelis, reikalingas, kad nesėkmių mechanizmas pradėtų veikti ir atneštų neištaisomas pasekmes...
Trumpai aptardami Kornelijos atvejį, psichologai atkreipė dėmesį į tai, jog mergaitė nuo mažų dienų susidurdavo su sunkumais: šeimą paliko mama, sunkiai serga tėtis. Nors Kornelija mokosi profesinėje mokykloje, mokslai sekėsi nekaip, buvo susikaupusi krūva darbų, kuriuos reikėjo skubiai atlikti. Nors apie tai nutylima, specialistų nuomone, ne paskutinį vaidmenį tokiame amžiuje galėjo suvaidinti ir meilės jausmai (galbūt Kornelija tomis dienomis buvo apsipykusi ir su savo draugu). O čia dar konfliktas su seserimi, kurios nuomonė Kornelijai greičiausiai buvo labai svarbi, tačiau tokiame amžiuje labai nesinori pripažinti vyresnių šeimos narių pranašumą...
Daugėja ir savižudžių, ir bandančiųjų nusižudyti
Statistika skelbia, jog per pastaruosius kelerius metus vaikų, sulaukusių 10 - 14 metų, savižudybių skaičius išaugo kone dvigubai, o tarp 15 - 18 metų amžiaus vaikų šis skaičius padidėjo ketvirtadaliu. Lapkričio viduryje Demografinės statistikos skyrius pateikė duomenis, jog pernai nusižudė 38 vaikai, iš kurių net 31 - sulaukęs 15 metų ar vyresnis (iki 18 m.). Palyginimui priminsime, jog, pavyzdžiui, 2003 - aisiais metais užregistruota 20 vaikų savižudybių (iš šio skaičiaus 16 - sulaukę 15 - 18 metų). Kitaip tariant, jei 2003 metais 100 000 gyventojų teko 2,5 vaikų savižudybių, tai pernai šis skaičius išaugo net iki penkių!
O kas suskaičiuos, kiek vaikų bandė nusižudyti, tačiau buvo išgelbėti! Tokios statistikos, deja, niekas neveda. Manoma, jog vienai įvykdytai vaiko savižudybei tenka 10 - 100 bandymų nusižudyti! Preliminariai skelbiama, jog bent vieną kartą bandė žudytis nuo 2 iki 20 procentų aukštesniųjų klasių moksleivių!
Kaip tvirtina psichiatrai, vienas iš itin reikšmingų vaikų ir paauglių savižudybių rizikos faktorių yra polinkis į depresiją. Tačiau kaip bebūtų apmaudu, labai dažnai įvairios depresijos vaikams diagnozuojamos pavėluotai - jau po įvykusio bandymo nusižudyti (vadinasi, tokį psichikos sutrikimą turėjęs vaikas nebuvo gydomas). Psichiatrai konstatuoja, jog depresiškumas yra labiau būdingas mergaitėms, taip pat - labiau miestiečiams, ir ypač didmiesčiuose gyvenantiems vaikams, nei kaimiečiams. Tarp savižudžių yra daugiau berniukų nei mergaičių, tačiau tarp bandžiusiųjų nusižudyti - daugiau mergaičių nei berniukų.
Ko siekė Ligita?
Aukštaitijoje, rajono centre, Ligita (16 m., vardas pakeistas) su tėvais gyveno jau antrus metus. Anksčiau šeima buvo įsikūrusi Vilniuje, tačiau tėvai susidūrė su finansiniais sunkumais ir apsisprendė keltis į provinciją. Ligita, be abejo, tam energingai priešinosi, tėvams vis pateikinėdavo ultimatumus: arba liekame Vilniuje, arba mane prarasite... Ką ir bekalbėti - sostinėje augusi nuo gimimo, Ligita sunkiai įsivaizdavo, kaip reikėtų apsiprasti nedideliame miestelyje. Tėvai į dukters norus nekreipė jokio dėmesio, nerado laiko su vaiku ramiai viską aptarti, paaiškinti, kodėl gyvenamosios vietos pakeitimas yra neišvengiamas.
Tą dieną, kai buvo pasirašyta buto pardavimo sutartis, Ligita negrįžo į namus. Ji, neinformavusi tėvų, pernakvojo pas draugę, o ryte, užuot nuėjusi į mokyklą, patraukė prie Neries. Paauglė buvo nusprendusi šokti į vandenį, tačiau pabūgo nemalonių pojūčių (buvo žiema). Galiausiai Ligita parbėgo namo, nulėkė į virtuvę ir, pastvėrusi peilį, motinos akivaizdoje ėmė pjaustytis ir badytis rankų riešus. Maištaujanti paauglė atsidūrė specialiosios paskirties ligoninėje, ten praleido dvi savaites. Ligita buvo gydoma nuo depresinių epizodų, ir išleista į namus ji dar turėjo ilgai gerti antidepresantus. Regis, mergaitės sveikata gerėjo...
Naujoje gyvenamojoje vietoje Ligita susirado draugų, pradėjo lankyti vietos mokyklą... Tėvai siekė, kad gabi dukra ir toliau mokytųsi tik labai gerais pažymiais, toliau lankytų muzikos mokyklą. Tačiau Ligitos pažangumas vis prastėjo, mergaitė ėmė praleidinėti užsiėmimus muzikos mokykloje, atsisakė užklasinės veiklos... Jai viskas pasidarė neįdomu... Į tėvų paliepimus ir reikalavimus maištaujanti paauglė numodavo ranka, net nepagalvodama apie tai, jog didelės dalies šeimyninių barnių kaltininkė buvo būtent ji...
Po pusmečio Ligita vėl atsidūrė psichiatrų globoje. Ir vėl - po nesėkmingo bandymo nusižudyti (šįkart Ligita išgėrė didelį kiekį psichotropinių vaistų). Mergaitei numirti ir vėl neleido motina, tą pavakarę anksčiau baigusi darbą gamykloje ir sugrįžusi į namus. Nuo problemų naštos per anksti pražilusi moteris medikams užsiminė nebežinanti, ką daryti, kaip išsaugoti dukrą, ir prasitarė kartais net pati pagalvojanti apie, jos nuomone, siaubingą, bet vienintelę išeitį iš susidariusio užburto rato - savižudybę...
Kaip padėti?
Suaugusieji turėtų išmokti suprasti, jog vaikas (mažametis ar jau paauglys) pradėjo "austi mintį" apie savižudybę. Todėl į menkiausias vaiko užuominas nusižudyti ("aš išeisiu", "aš pasitrauksiu, kad jums netrukdyčiau" ir panašias) reikia reaguoti rimtai. Net jei visa tai būtų išreiškiama netiesiogiai.
Su pagalbos laukiančiu vaiku (iš tiesų jie nenori mirti!) reikia atvirai išsikalbėti, išsiaiškinti, kokios problemos jį slegia, ir skubiai ieškoti išeities iš susidariusios pavojingos situacijos (pasiūlyti problemų sprendimo būdus, paramą, suteikti vaikui kuo daugiau optimizmo). Sunkiausiais atvejais patariama skubiai kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
Suaugusieji turėtų žinoti, jog vaikai į savižudybę eina tarsi etapais: iš pradžių apie tai pagalvoja, vėliau apsvarsto ir nusprendžia, save įteigia, jog tai vienintelis realus atsikratymo susikaupusiomis problemomis būdas, o galiausiai imasi veiksmų. Būtent pastarajame etape vaikai dažniausiai siunčia aplinkiniams atsisveikinimo ženklus - apie planuojamą savižudybę ir net pasirinktą nusižudymo būdą užsimena draugams ar tėvams, susitaiko su tais, su kuriais buvo susipykę...
Be abejo, toli gražu ne kiekvienas vaikas, kuris pagalvoja apie savižudybę, bando nusižudyti, ir ne kiekvienas, kuris bando nusižudyti, nusižudo. Kitaip sakant, savižudybę sustabdyti įmanoma, tačiau tai turi būti padaryta laiku.
