1999 metų pradžioje iš "tulpinių" gretų paslaptingai pradingo S. Janonis. Verslininko gyslelę turėjęs ir nemažai turtų saviškiams sukrovęs Saulius tarp saviškių faktiškai tebuvo autoriteto neturinti gaujos vizitinė iškaba. S. Janonis tapo nebereikalingas, kai sureguliavo "tulpinių" santykius su Kauno ir Vilniaus nusikalstamų susivienijimų lyderiais. Vadeivos paskleidė gandą, kad S. Janonis bendradarbiauja su policija, ir jo likimas buvo nulemtas. Tuo metu tokios R. Čeponio ir V. Baltušio šnekos atrodė pagrįstos, mat žlugo kelios gaujos vykdytos "operacijos". S. Janonis 1999 metų kovo 5 dieną buvo išviliotas iš namų neva derėtis dėl naftos biznio ir pačių "tulpinių" nužudytas Ėriškiuose esančioje Sigito Raišelio tėvo vardu registruotoje viloje. S. Janonio palaikai buvo aptikti tik 2002 metais, nuskandinti metalinėje statinėje prie vilos esančio tvenkinio dugne.
Policininkų uniformos ir tvarkingai pastatytas automobilis
"Tulpinių" nusikaltimus tiriantys pareigūnai atkreipė dėmesį į "firminį" šios gaujos braižą: jų aukos dažniausiai dingdavo tyliai - be triukšmo ir pėdsakų, o automobiliai buvo randami tvarkingai pastatyti miestų gatvėse arba palikti gamtoje. Taip elgtasi ir prieš kažkuo neįtikusius saviškius, ir prieš nieko neįtarančias aukas iš pašalies. Skirtumas tik tas, jog saviškiai buvo įvairiausiomis dingstimis išviliojami iš namų ar nebegrįždavo iš susitikimų su bičiuliais, o aukomis pasirinkti verslininkai būdavo stabdomi kelyje policininkų uniformomis persirengusių banditų ir pagrobiami bei nužudomi. Žvėriška baimė liguistai įtarius gaujos vadeivas skatino žudyti dėl menkiausio įtarimo ar norint atsikratyti nereikalingais liudininkais. Panevėžio nusikaltėlių pasaulis saviškių žudynes vertino itin kritiškai, nes nuo bendrų rankų kritę "tulpiniai" su teisėsaugininkais nebendravo ir organizatorių išduoti neketino. Ypač aktyviai saviškius Anapilin siuntė gaujos lyderiai Romualdas Čeponis ir Virginijus Baltušis. Šypsodamasis į akis bei draugiškai plekšnodamas per petį savo "verslo partneriui" R. Čeponis jau žinodavo, kad netrukus šis bus nužudytas. Jei Virginijus artimųjų akivaizdoje užsimindavo, kad su kuriuo nors kylančiu nusikaltėlių lyderiu nori susidoroti, tai nors ir atrodydavo, jog bičiuliams pavyko jį perkalbėti, nusižiūrėta auka po kelių mėnesių dingdavo.
Panašiai kaip S. Janonis dingo ir dar vienas mums jau pažįstamas personažas - Vaidas Kavaliauskas, įtarinėtas žinomų teisininkų namo padegimu. Jis buvo pašalintas, kai sutiko bendradarbiauti su pareigūnais Panevėžio apygardos prokuratūroje grupei panevėžiečių iškeltoje byloje dėl dalyvavimo nusikalstamame susivienijime. V. Kavaliauskas šioje byloje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip asmuo, nors ir dalyvavęs gaujos nusikaltimuose, tačiau suteikęs vertingos informacijos bei prisipažinęs. Mafijos tylėjimo įžado sulaužymas buvo įvertintas vienareikšmiškai - V. Kavaliausko kūnas aptiktas metalinėje statinėje, paskandintoje Dubulių tvenkinyje. Iš viso per šį laikotarpį "tulpiniai" susidorojo su maždaug trisdešimčia asmenų, iš kurių pusė - saviškiai.
Ataka prieš verslininkus
2000 metų birželio 22 dieną iš savo namų Pasvalio rajono Margių kaime automobiliu "Mercedes-Benz 300" išvažiavo ir nebegrįžo verslininkas Julius Džiuvė (54 m.) ir jo žmona Danutė Džiuvienė (56 m.). Tėvų pasigedo po dviejų dienų jiems neprisiskambinę vaikai. Jie ir parašė pareiškimą policijai. Netrukus verslininkų automobilis buvo surastas Kupiškio rajone, prie pat Kupiškio marių, ties Drulėnų kaimu. Automobilis buvo tvarkingai užrakintas, su viduje paliktais registracijos dokumentais. Atrodė, jog važiavę žmonės rūpestingai užrakino mašiną ir ją paliko. Dar maždaug po savaitės, kai narai, išieškoję marių dugną, nieko neaptiko, netoliese žolėje buvo surasti automobilio rakteliai.
Susidorojimas su konkurentais neįrodytas
Artimieji neabejojo, kad iš Žaliosios girios glūdumoje stovinčios sodybos, aptvertos aukšta siena ir saugomos keturių šunų, Džiuvės buvo išvilioti skubiai pranešus jiems kokią svarbią naujieną. Apie skubų išvykimą bylojo ant stalo palikti nesuvalgyti sumuštiniai bei neišgertas kavos puodelis. Tarp nagrinėjamų versijų buvo minimi ir vienintelio J. Džiuvės tuo metu turimo verslo - sifonų užpildymo įmonės "Dževita" - reikalai, mat maždaug prieš metus Panevėžyje pasamdytų vyrukų buvo nusiaubta konkurentų firma "Vikata ir Ko". Jos savininkai Irena ir Vygandas Ščukai tuomet prisiminė, kad J. Džiuvė prieš savaitę grasino, jog bendrovė išlėks į orą. J. Džiuvės kaltė tuomet nebuvo įrodyta , o ir "Dževita" "Vikatai ir Ko" buvo menkas konkurentas. Verslininkų dingimas buvo siejamas ir su po trijų dienų Taupomojo banko Panevėžio skyriui turėtu grąžinti kreditu. Pirmoji įmoka - 12 000 litų - turėjo būti grąžinta birželio 25 dieną.
Su "tulpiniais" suvedė motociklai
Būtent 12 000 litų, o ne įmoka bankui, kaip vėliau paaiškėjo, tapo Džiuvių žūties priežastimi. Sovietmečiu Julius Džiuvė buvo garsus žmogus motociklų sporto pasaulyje, vadovavo SDAALR sistemai priklausiusiam "Linų pluošto" sporto techniniam klubui bei Vaikų ir jaunių sporto mokyklai. Byrant organizacijai J. Džiuvė buvo pakliuvęs į Ekonominės policijos akiratį, nes iš jo vadovaujamų organizacijų buvo dingę nemažai turto ir jo įsigijimo dokumentų. Už pagrobtus šešis motociklus, kurių kiekvienas stabilaus rublio laikais kainavo po 2 000 rublių, Julius Džiuvė buvo nuteistas 2 metais laisvės atėmimo. J. Džiuvės klube savo motociklininko karjerą anais laikais pradėjo nemažai būsimųjų "tulpinių", tarp kurių sukiojosi ir vėliau vienu iš įtariamųjų savo trenerio nužudymu tapęs Algimantas Vertelka-Pinčia.
Ekonominė policija, ieškodama pradingusio inventoriaus, dideles jo atsargas surado toje pačioje sodyboje Žaliojoje girioje ir išsivežė saugoti į savivaldybės sandėlius. Sugrįžęs iš įkalinimo vietos J. Džiuvė kreipėsi į teismą, kad jam būtų priteista turto už 12 000 litų, o vėliau nuolat ieškinį didino. Permaininga sėkme vykę teismai baigėsi tuo, kad ieškinys liko nenagrinėtas.
Dviejų gyvybių kaina - 12 000 litų
Vis dėlto su verslininku ir jo žmona buvo susidorota, kai jis negrąžino 12 000 litų skolos pačiam Virginijui Baltušiui. "Tulpinių" lyderio akimis, tai buvo baisiausia nuodėmė, verta tik mirties bausmės. Egzekucijoje, be paties Virginijaus, dalyvavo A. Vertelka, A. Andriušaitis, D. Skačkauskas, R. Čeponis bei žemesnio rango pagalbiniai Giedrius Liubartas, Ramūnas Narbutas, Aleksandras Lebedevas. Duobės būsimoms aukoms buvo iškastos iš anksto - viena prie Panevėžio vandens telkinių, kita - anapus miesto esančiame miške.
Aukas ketinta pagrobti jau birželio 21-ąją, tačiau tą dieną J. Džiuvė važinėjo su dar keliais pašaliniais asmenimis, tad operaciją teko atidėti. Sutuoktinių vairuojamą mersedesą kitą dieną Pasvalio rajono kelyje sustabdė policininkais persirengę banditai. Surišti, su maišais ant galvų Julius ir Danutė Džiuvės buvo pervežti į jau žinomą "tulpinių" vadavietę - "Agato" klubą, kuriame buvo nužudytas ir V. Marščionka. Pradžioje buvo atsikratyta J. Džiuvės. Jis buvo nušautas ir užkastas prie vandenvalos įrenginių. Po kelių valandų lygiai taip pat buvo nužudyta ir jo žmona. Abu sutuoktinius nušovė Virginijus Baltušis. Bylos nagrinėjimas teisme turėtų būti užbaigtas artimiausiu metu.
Milijonų medžioklė
Teprabėgus vos porai savaičių nuo Džiuvių nužudymo, "tulpiniai" savo ataką prieš verslininkus pakartojo gerokai įspūdingesniu mastu. Šį kartą buvo nusitaikyta į daug stambesnę verslo pasaulio figūrą - buvusį Mažeikių naftos direktorių Gediminą Kiesų (45 m). Liepos 6-osios vakarą verslininkas su savo asmeniniu vairuotoju Alfonsu Galminu (38 m.) atvyko į Vilniaus oro uostą pasitikti iš Londono parskridusio Didžiojoje Britanijoje studijuojančio savo dvidešimtmečio sūnaus Valdo.
Oro uosto kameros užfiksavo, kaip 20 valandą 25 minutės G. Kiesus pasitiko sūnų, o po to jie susėdo į prabangų verslininko džipą "Mercedes-Benz" ir išvažiavo Mažeikių link. Artimieji tikėjosi, kad vyrai Mažeikiuose bus dar prieš vidurnaktį. Maždaug po pusvalandžio Kiesus užfiksavo sostinės parduotuvėje "Maxima" Ukmergės plente. Vėliau teisėsaugininkai išsiaiškino, jog tėvas ir sūnus ten pirko kepimo groteles, maisto prekių ir knygą. Apsipirkę Kiesai pasuko Mažeikių link automagistrale Panevėžys - Vilnius ir nuo to momento nei jų, nei vairuotojo A. Galmino niekas nebematė gyvų.
Sekė nuo pat oro uosto
Tačiau Kiesai nenujautė, kad yra sekami jau nuo pat oro uosto. Jiems iš paskos, stengdamasis nekristi į akis, riedėjo "tulpinių" automobilis, kuriame sėdėjo mažiausiai keli iš šių įtariamųjų: Giedrius Liubartas, Audrius Andriušaitis, Egidijus Bučys ir Romualdas Čeponis. Tuo pačiu metu iš Panevėžio į Vilnių pajudėjo kitas automobilis, kuriuo važiavo dar keli nusikalstamos gaujos nariai. Maždaug pusiaukelėje susitikę banditai apsimetė kelią remontuojančiais kelių tarnybos darbininkais ir sustabdė A. Galmino vairuojamą džipą. Vienas iš mažeikiškių turėjo savigynai įsigytą pistoletą, tačiau žaibiškai užpultas nespėjo juo pasinaudoti. Visi trys pagrobtieji buvo persodinti į kitą automobilį ir nuvežti nežinoma kryptimi. Nuo kelio žaibiškai buvo pašalintos visos užtvaros, o kruopščiai išvalytas Kiesų automobilis nuvairuotas į Vilnių ir paliktas Pašilaičių mikrorajone, prie parduotuvės "Pas Juozapą", kur jį aptiko tik po kelių dienų. Banditai gerokai rizikavo prabangiu džipu grįždami į sostinę, kur naktį galėjo būti sustabdyti kelių policijos patrulių patikrinimui, tačiau pagunda dar labiau supainioti tyrimą ir nukreipti paieškas neteisinga linkme buvo pernelyg didelė. Jau kitą naktį keli Panevėžio nusikaltėlių atstovai buvo Rygoje ir pasinaudodami Kiesų kreditinėmis kortelėmis iš bankomatų dalimis išiminėjo sąskaitose esančius pinigus. Rygoje "tulpiniams" pavyko praturtėti apie 100 000 litų. Kažkodėl nusprendus, jog likusią sumą saugiausia pasiimti Lenkijoje, jau po kelių parų Kiesų sąskaitos buvo tuštinamos ir Varšuvos bankomatuose. Vis dėlto nusikaltėlių grobis nebuvo toks, kokio tikėtasi - pasidalijus pinigus visiems pagrobime dalyvavusiems banditams teišėjo po keliolika tūkstančių litų.
Kitame numeryje: Ilgai trukusios naftininko paieškos. Už ką nušautas inspektorius ir prokurorė.
