Ne taip seniai teko būti tokios situacijos liudininku. Gan iškilmingoje aplinkoje vienas labai gerbiamas Lietuvos profesorius pasveikino į mūsų šalį atvykusią Prancūzijos profesorę ir padovanojo jai Lietuvos nuotraukų albumą. "O, jūsų šalis - nuostabi!" - aiktelėjo profesorė, pasklaidžiusi albumo puslapius. "Ką jūs, tikrovėje ji toli gražu ne tokia puiki", - tuoj pat paskubėjo jos entuziazmą atšaldyti profesorius.
V. Adamkus muša pavojaus varpais
Tai - gan tipiška situacija, pavyzdžių galėtų būti ir dar sodresnių. Tad kas atsitiko? Kodėl dažnai gėdijamės būti lietuviais, kodėl niekiname savo šalį, kodėl jai ir savo tautai jaučiame pagiežą? Žodis "patriotizmas" ne vieno lūpose tapęs vos ne keiksmažodžiu. Absurdiška padėtis, kai Lietuvos jaunimo organizacijų taryba yra priversta rašyti laišką prezidentui dėstydama susirūpinimą, kad iš mokyklų beveik išguitas patriotizmas, nėra galimybių patriotinei raiškai.
Praėjusią savaitę prezidentūroje buvo surengta apskritojo stalo diskusija "Vadovėliai ir pilietinis, tautinis bei patriotinis ugdymas". Tema itin aktuali. Jei pradėti kalbėti apie patriotizmo ugdymą, tai visų pirma žvilgsnis turėtų krypti būtent į mokyklas. Prezidentas V. Adamkus pradėjo mušti pavojaus varpais, ir aš manau, kad tai kartu yra tam tikras priekaištas mūsų intelektualams, mokytojams, akademinei bendruomenei, taip pat kitiems politikams, kurie privalėjo jau seniai atkreipti dėmesį į šią karstinę smegduobę mūsų širdyse. "Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau - jos stoka mūsų visuomenėje, netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo, o visuomenė numojo ranka?" - klausė prezidentas.
Šią problemą analizuojant lengviausiai būtų besti ranka į "kaltuosius" - Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautojus, vadovėlių autorius, istorikus, nesusipratusius žurnalistus ar politikus. Beje, tarp išvardintų kategorijų žmonių nemaža tokių, kurie daugiausiai stengėsi ką nors nuveikti patriotizmo labui Lietuvoje. Vis dėlto tos pastangos nebuvo sėkmingos, ir akivaizdu, kad tai tikrai ne vieno ar kito žmogaus, ne vienos ministerijos darbo brokas, o kur kas platesnė problema - tiksliau, nepaprastai susiraizgiusių, sudėtingų, egzistencinę gelmę siekiančių problemų raizgalynė.
Simptomus nustatyti palyginus paprasta - mus užvaldžius baimė, baimė kalbėti apie esmines problemas, baimė mylėti savo šalį, baimė būti patiems savimi. Todėl gal pirmiausia reikėtų atlikti savotišką psichoanalizę ir nustatyti tokios padėties priežastis. Iš tikrųjų, problemos, kaip minėta, tokios surizgusios ir šakotos, kad čia yra vietos tik išvardinti, paminėti karščiausius, labiausiai įsiskaudusius taškus, kol kas nesistengiant rasti tikslių atsakymų. Problemas suskirstyčiau į penkias grupes. Visų pirma, tai visuomenės alergija bet kokioms ideologijoms, antra, modernios lietuviškos tapatybės problemos, trečia, neišsikristalizavęs santykis su istorija, ketvirta, padėtis šalyje ir, penkta, globalaus pasaulio tendencijos.
Alergija ideologijoms
Pradėkime nuo ideologijų. Ideologija mūsų ausims skamba beveik kaip prievartos sinonimas, o indoktrinacija - tai jau tikrų tikriausias grįžimas į komunizmo ir nacizmo laikus. Ar Lietuvos vaikai yra tabula rasa, kad nekritiškai priimtų dėstomas idėjas, ar suaugę Lietuvos žmonės neturi savo galvos, kad klausytų kokių nors guru, projektuojančių tautos savimonę? Be to, nacionalizmo kvapelis - ar nereiškia retrogradiško požiūrio, ar nesuponuoja naujų etninių nesutarimų šalyje, ar pabrėždami savo privalumus neįžeistume kaimynų? Atsargus požiūris - ramesnė galva, patogesnė padėtis.
Kita vertus, ar ideologijų atsisakymas nėra iliuzija? Žmogus tokia būtybė, kad bet kokiu atveju vadovaujasi tam tikromis vertybėmis. Atsisakius nacionalizmo, o, tiksliau, tėvynės meilės kaip gerbtinos vertybės, jos vietą užpildo tiesmukiškas pragmatizmas, materializmas, abejingumas, susvetimėjimas, kurį seka nusivylimas. Kitas klausimas - ko vertos žinios be vertybinio pagrindo? Šiuo metu dauguma Lietuvos istorijos vadovėlių veikiau primena chronologines įvykių lenteles. Keletas originalesnių vadovėlių - tiesa, neakcentuojančių patriotizmo, bet viso labo skatinančių istorinį mąstymą - nėra populiarūs, nes valstybinis istorijos egzaminas reikalauja žinoti faktus. Tačiau faktų kimšimas į galvą nėra žmogaus ugdymas. Jei mokyklą baigęs žmogus nežino, kada ir kam buvo įkurta valstybė, kurioje gyvename, o patriotizmas jo vertybių skalėje yra maždaug 50-toje vietoje, tai kokia ateitis laukia tokios valstybės, o, dar svarbiau, ar pilnavertis bus tokio žmogaus gyvenimas?
Lietuvių tapatybės problema
Lietuvių tauta formavosi XIX a. antroje pusėje, čia ir lietuviškojo patriotizmo šaknys. Pasak istoriko A. Bumblausko, mūsų bendruomenės vaizdiniai yra sukurti J. Basanavičiaus, koreguoti Maironio, įtvirtinti A. Šapokos. Pasak istoriko, šis modelis gynybinis, sukurtas, kai Lietuvai reikėjo atsiskirti nuo kitų kultūrų, todėl yra pasenęs. Prisiminkim - dar taip neseniai, Sąjūdžio laikais, neretai su pasididžiavimu būdavo pabrėžiama, kad lietuviai - žemdirbių tauta. Gyvenimo realybė sutraiškė tokį romantizuotą vaizdinį. Suprantama, jei visuomenėje nėra susiformavusio bent kiek aiškesnio tautinių vertybių lauko, tai ir mokykla, net jei būtų pasiryžusi padėtį taisyti, liktų bejėgė. Jei mėgintume atlikti mūsų tautinės savimonės introspekciją, atrastume daugybę neįformintų latentinių, dažnai viena kitai prieštaraujančių struktūrų - nuo tam tikro rasizmo elementų (lietuvis tik tas, kas lietuvių kilmės), ksenofobijos iki perdėm libertaristinių, kosmopolitinių. Vis dėlto mūsų neturėtų suklaidinti viena ar kita apklausa - tikiu, kad kiekvienas lietuvis širdyje patriotas, net jei tai slepia pagiežos kaukė. Iš išorės spaudžiant iki tam tikro lygio lietuvis pasiduoda lengvai, gal net pernelyg lengvai, tačiau pats branduolys kietas, užgrūdintas per šimtmečius tautinės rezistencijos. Tačiau akivaizdu, kad tautinei savimonei reikia naujų atramos taškų.
Ko ieškoti istorijoje?
Mūsų santykis su istorija - vis dar komplikuotas. Dažnai nerandame lietuviškumo LDK, apie Žečpospolitą išvis kalbėti nepatogu, carinės Rusijos gadynė nežadina įkvėpimo, šlovinti tarpukario Respubliką - nemodernu, tarybinius laikus būtų gerai išvis išbraukti. Ką daryti su lenkiškai, gudiškai rašiusių Lietuvos autorių, Lietuvos žydų palikimu? Istorijos liniją pravedame tarsi siaurą siūlelį, dažnai atmesdami ištisus istorijos, kultūros klodus. Istorija konfliktuoja su siaurai suprantama aukščiau minėta tarpukario Lietuvoje vyravusia lietuviškumo samprata. Akivaizdu, kad vis atsiribodami daug prarandame ir tiesiog imame neberasti sau vietos. Kitas dalykas - ar istorija turi tapti savotišku ideologiniu įrankiu, tam tikru pasakojimu, pagrindžiančiu lietuviškumo vertę? Kiek turime būti negailestingi ar atlaidūs sau, aiškindami nepalankius, net gėdingus istorijos faktus? Čia irgi nederėtų pasiduoti iliuzijai, kad įmanoma sukurti kažin kokį "objektyvų" istorijos mokslą. Istorikai visada vykdo jų suvoktą ar ir nesuvoktą užsakymą, todėl pasiduoti tariamo objektyvizmo pagundai būtų klaida. Minėtoje diskusijoje prezidentūroje taip pat buvo keltas klausimas, kiek turime būti atviri, mokykloje pasakodami apie protu sunkiai suvokiamus praeities žiaurumus. Buvo dėstomos mintys, kad kalbėti reikia apie viską, tačiau nepersūdyti ir nesileisti pernelyg giliai į problemas, kurių išgliaudymui nepakaktų net ir viso mokyklos vadovėlio.
Demokratijos grimasos
Kritikuojam, dažnai net keikiam valdžią, drabstomės purvais, kalbam, kad valstybė korumpuota nuo viršaus iki apačios, Seimas dažnoje televizijos laidoje - tiesiog klounų susibūrimo vieta. Mūsų savikritika dažnai perauga į susiniekinimą, ir įdomu, kad tuo neretai yra tarsi mėgaujamasi. Daugelis žmonių Lietuvoje vis dar gyvena skurde. Žmonės tiesiog įniršę ant savos šalies. Štai ir pamėgink tokioje aplinkoje ugdyti patriotizmą.
Vėl turime kalbėti apie nesusišnekėjimą, iškreiptą suvokimą. Čia atsakomybę bent jau už jaunosios kartos pasaulėžiūrą dar aiškiau perkelčiau mokyklai, nes jei sunku ugdyti patriotizmą, tai bent jau pilietinį raštingumą - privalu. Arši valdžios kritika spaudoje - ar tai šalies privalumas, ar trūkumas? Rietenos Seime - ar šalies debiliškumo įrodymas, ar neišvengiamas demokratijos atributas? Žinoma, ekonominė šalies padėtis svarbi, tačiau yra daugybė nesulyginamai skurdesnių šalių, kur patriotizmas puoselėjamas kur kas labiau. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - prieškario Lietuva buvo skurdi šalis, tačiau patriotizmas buvo gyvas, o tai įrodo kad ir pokario emigrantų į Vakarus kartos nepaprastas kultūrinis gyvybingumas. Kartais sakoma: palaukit, Lietuva ekonomiškai sustiprės, tada rasis daugiau patriotizmo. Tačiau matykime ir kitą pusę: patriotizmo stoka yra akivaizdi kliūtis Lietuvos stiprėjimui.
Galbūt išvis darom klaidą patriotizmą mėgindami įvilkti į įmantrius teorinius išvedžiojimus, rasti jam pagrindimą ir pateisinimą, nes tai tiesiog įgimtas ir natūralus žmogaus ryšys su jo aplinka, gamtovaizdžiu, artimais žmonėmis. Tai turėtų būti ir patriotinio ugdymo atspirties taškas mokykloje.
Patriotizmas globaliame pasaulyje
Pasaulis sparčiai keičiasi, globalizacijos skresvėjai neaplenkia nė vieno miesto, nė vienos galvos. Tradicinės vertybės trupa ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, daugumoje pasaulio šalių. Statomos naujos šventyklos pragmatizmui, reliatyvizmui. Žinoma, absurdas būtų raginti sukurti kažin kokio uždaro patriotizmo modelį. Tačiau klaida būtų sakyti, kad patriotizmas - praėjusių laikų atgyvena. Peržvelkime Europos šalių mokyklų pilietinio ugdymo gaires (http://www.eurydice.org/Documents/citizenship/en/Frameset_Citizenship.html). Akivaizdu, kad kitos šalys savęs pačių bijo kur kas mažiau, nei Lietuva. Austrai nebijo pasakyti, kad mokykloje turi būti skatinamas pasididžiavimas būti austru, suomiai drįsta įrašyti uždavinį stiprinti mokinių nacionalinę savivoką, jau nekalbant apie lenkus, kurie turi įtikinamą ir nuoseklią patriotizmo ugdymo koncepciją. Lietuva taip pat jau daugelį metų rengia panašias koncepcijas, tačiau dėl neaiškių priežasčių jos vis kliūva ir kliūva. Lietuvos dokumentuose stinga aiškesnio suvokimo, kas tai yra patriotizmas, kokia jo vieta ugdyme, tuo tarpu minėtos Europos šalys patriotizmą sieja su itin svarbiais jaunam žmogui dalykais - jo savivoka, savigarba, identiteto ugdymu, kuris ir suteikia pagrindą žmogui suvokti pasaulį. Patriotizmas neatskiriamas nuo šeimos kilmės ir tradicijų, vietinės bendruomenės, regiono kultūros, galų gale kylama iki tautos, valstybės, Europos, globalaus pasaulio. Aiškiai skiriant šiuos sluoksnius ir pritaikant jiems vis naujus instrumentus savaime nelieka daugelio mano aukščiau minėtų prieštaravimų.
