Vienose pasaulio futbolo čempionato rungtynėse pajėgesnė komanda niekaip negalėjo įmušti įvarčio, nors sportininkai stengėsi, prakaitavo, arė nosimis žemę ir dažnai smūgiavo į vartus. Spaudžiama, atakuojama, egzotiškos šalies komanda kažkaip vis sugebėdavo apsiginti.
Kodėl taip viskas klostosi, paaiškino komentatorius: pasirodo, tos egzotiškos šalies komanda atsivežė užkerėtų žirnių, ir kelis juos užkasė prie vartų virpsto. Todėl jos vartininkas pasidarė tiesiog neįveikiamas. Beje, žirnių kerai galiojo visas rungtynes, ir dar kitas, tačiau tik iki maždaug 83 minutės. Tada kerai išsisklaidė, ir varžovai galėjo įmušti, kiek norėjo.
Teisėjas buvo nepatenkintas
Viena Lietuvos partija taip pat turėjo vartininką iš stuomens ir iš liemens, savo veikloje, rodos, panaudojusį tuos pačius žirnius. Nors ir kaip prastai tas vartininkas būtų žaidęs, įvarčio jam kažkodėl niekas nesugebėdavo įmušti. Ir ne iki 83 min., o net ilgiau nei dešimtmetį. Pavargęs ir jau senstelėjęs vartininkas vis mėgino išeiti į pensiją, tačiau komanda jį susigrąžino ir pastatė į vartus, kur jis, gaudydamas irgi atmušinėdamas tiek aukštus, tiek žemus kamuolius prastovėjo beveik penkerius metus. Tačiau žirnių kerai ėmė sklaidytis, varžovų kamuoliai ėmė vis smarkiau daužyti virpstus bei skersinius. Vartininką teko keisti. Įdomiausia šios futbolo pasakos pabaiga. Kol žaidė senasis vartininkas, jis buvo kritikuojamas, kad lėtina žaidimo tempą, tačiau jam pasitraukus, jo pakaitai suskubta ieškoti kuo panašesnio į pirmtaką. Jokių permainų, jokių strategijos ir taktikos pokyčių nebereikia! Beje, teisėjui toks pasirinkimas nepatiko - matėt, kaip jis sukandęs lūpas pristatė naują vartininką, nepasistengė bent iš mandagumo paminėti, kad jis vikriausias, šokliausias, labiausiai taranuojantis ir pan.? Ir dar viena intriga - ar be žirnių ir nekeičiant žaidimo galima žaisti taip pat sėkmingai, kaip su žirniais?
Pirmaujanti komanda turi bėdų
Praėjusį mėnesį bėdos užgriuvo vieną garsią komandą, čempionato nugalėtoją. Tai Darbo partija - ne, atsiprašau, klubas "Juventus" (http://news.bbc.co.uk/sport1/hi/football/europe/4993482.stm). Nors anoks čia lapsus linguae. Darbo partija laimėjo rinkimus, "Juventus" - čempionatą, ir abu šiuos klubus purto korupcijos skandalai. Įvykiai klostosi labai panašiai - vykdomos klubų narių apklausos. "Juventus" klubo vertė nukrito 40 proc., panašiai tiek nusmuko ir Darbo partijos reitingai. Tiesa, esama ir skirtumų: kratos "Juventus" būstinėje buvo surengtos šių metų gegužės 18 d., o Darbo partijos būstinėje - kažkodėl tik gegužės 19 d. Įtariama, kad abu klubai kelią į viršūnes skynėsi nesikratydami korupcinių metodų. Vartininkas lažybų bendrovėse statė dideles sumas lažindamasis dėl varžybų, kurių baigtį gali pats nulemti. Mūsų partijos vartininkas rizikingą ruletės žaidimą mėgsta ne ką mažiau. "Juventus" vadovybė atsistatydino, o mūsų klubo vartininkas kol kas pasaulio čempionatą stebi iš Rusijos (paskutiniais pranešimais - galbūt iš Baltarusijos).
Tenka tik atsidusti pagalvojus, kaip nesiseka tikriems sporto aistruoliams. Anksčiau sportas buvo pernelyg susijęs su politika, dabar daugeliu atvejų - su pinigais. Klubų sėkmę dažniausiai lemia ne vietinių talentų gausa, o rėmėjų ir savininkų piniginės storis. Savo ruožtu Lietuvos politika irgi anksčiau buvo politika, o dabar tai tiesiog pinigai.
Išvengti kopūstgalvio statuso vis sunkiau
Šiuo metu svarstoma, į kurią lygą nustumti prasikaltusį "Juventus" - į antrą ar į trečią. Taigi čia panašumai su Lietuvos politika baigiasi. Mūsų partijos, nors ir kokių įtarimų kamuojamos, nuo šiol - visateisės ir pagerbtos aukščiausiosios lygos žaidėjos. Šiuo metu tokie svarstymai jau prarado prasmę. Ir socialdemokratai, ir konservatoriai žinojo, ką reiškia plačiosios koalicijos derybų žlugimas - neišvengiamą sąjungą su šešėliuotomis ar populistinėmis partijomis. Tarpusavio derybose abiejų partijų atstovai demonstravo perdėtą principingumą ir aroganciją, užtat jos neliko nė pėdsako deryboms sužlugus, kai buvo mėginama savo pusėn prisivilioti, pavyzdžiui, A. Zuoko liberalcentristus. Dar visai neseniai vienas konservatorius ragino A. Zuokui nepaduoti rankos, tokiu nelabai mandagiu gestu "pamokant" abejotinos reputacijos politiką. Dabar konservatoriai ne tik ištiesė zuokininkams ranką, bet ir yra pasiryžę su jais dirbti petys petin koalicijoje. Prie "moralaus" (jau tenka rašyti kabutėse) požiūrio ir A. Zuoko talžymo konservatoriai sugrįžo tik tada, kai zuokininkai parodė jiems nugarą prisidėję prie socialdemokratų lipdomos koalicijos. Čia dar reikia pridurti, kad konservatoriai lyg niekur nieko vedė pokalbius ir su K. Prunskienės valstiečiais liaudininkais, ir su V. Muntiano piliečiais demokratais, kurie jų akyse iškart tapo moraliais vien dėl to, kad pabėgo iš skęstančio laivo - Darbo partijos. Lygiai taip pat socialdemokratai, reiškę nepasitikėjimą Vilniaus meru A. Zuoku, dabar lyg niekur nieko praneša apie susitarimą dirbti kartu su jo vadovaujama partija.
Teisėjo švilpukas šioje padėtyje tyli. Suprantama - jokių taisyklių nebeliko. "Plonytė mėlyna linija", skyrusi labiau patyrusias partijas nuo populistinių ir šešėliuotų, ištirpo. Socialdemokratai pasiryžę pečius suremti su "Tvarka ir teisingumu" ir įteisinti šios partijos žaidimą aukščiausioje lygoje - galbūt tai reiškia ir tai, kad prezidento R. Pakso atstatydinimas pripažįstamas klaida? Jie vėl mielai dirbtų ir su Darbo partija. Sandėris su šia partija ir anksčiau atrodė keistokas, tačiau dabar numojama ranka į tai, kad neišsklaidyti ant šios partijos kritę įtarimai.
Konservatorių ir socialdemokratų derybų žlugimas daugelio buvo vertinamas kaip natūralus dalykas, nes šių partijų prigimtis skirtinga. Tai tiesa, tačiau argi nėra skirtinga socialdemokratų ir, sakykim, liberalcentristų prigimtis, nors šių partijų bendradarbiavimas nekelia nuostabos? Prezidentas V. Adamkus buvo gana entuziastingas inicijuodamas plačiosios koalicijos derybas, nes tikėjo esant takoskyrą tarp gyvenimo patikrintų partijų ir šešėlių. Tiesą sakant, žinojom ir įtarėm, kad ši linija jau išsitrynus, tačiau nenorėjom to sau pripažinti, tikėdami, kad pozityvus mąstymas galbūt pastūmės ir pozityvesnius procesus. Viltys buvo bergždžios.
L. Jonušys neseniai rašė: "Per rinkimus 2004 m. už Darbo partiją pasisakė 28 procentai balsavusių rinkėjų. Runkeliais juos vadinti negražu - reikia kitaip. Tai gal kopūstgalviais?" (http://www.omni.lt/index.php?base/z_358636). Mintis teisinga, tačiau štai kur problema: būtų ne pro šalį pasakyti, už kokią partiją balsuojantys piliečiai negalėtų pretenduoti į kopūstgalvio titulą. Sužlugus koalicijos deryboms surasti skirtumų LSDP, Darbo partijos, Liberalų ir centro sąjungos ir net Tėvynės sąjungos paveikslėliuose darosi vis sunkiau. Šioje degradavusioje lygoje autentiškomis partijomis reikėtų laikyti Darbo partiją ir liberalus demokratus, o patyrusios partijos nužemino save tik iki jų kopijų statuso. Tad gal teisus pirkėjas, kuris iš panašių prekių renkasi tą, kurios savybės ryškiausios, stipriausios?
Lyg stebėtum futbolo čempionatą - kažkur verda aistros, stebi komandų žaidimą ir bergždžiai mėgini atrasti, už ką būtų galima sirgti, nes savos komandos tarp jų jau nebėra.
