Na, brolyčiai, tai bent nutiko! Socdemai sužaidė tokį žaidimą ir vos mūsų neišdūrė! O aš maniau, kad viskas jau kitaip, kad tik R. Pakso pusėj viskas susimaišę, jog neatskirsi, kur galva, o kur mažiau taurios kūno dalys.
Buvau pradėjęs tikėti savo pojūčiais ir sugebėjimu orientuotis aplinkoje, atliekant paprasčiausius aritmetinius veiksmus. Bet socdemai vėl sugrąžino mane į pirmykštę apsiblaususią būseną. Jie tikrai nemirtingi! Kaip sfinksai...
Štai, brolyčiai, pasirodo, beveik pusė gausiausios Seime, net 53 narius turinčios socialdemokratų frakcijos pasirodė esą R. Pakso šalininkai! Šventai tikėdamas žmogaus sugebėjimu pasaulį pažinti per skaičius aš, kaip ir kiekvienas save gerbiantis apžvalgininkas, jau seniai buvau suskaičiavęs, kad apkaltą Prezidentui R. Paksui turėtų palaikyti mažiausiai 95 Seimo nariai. Panašus skaičius išeidavo ir daugeliui kitų apžvalgininkų bei spaudos leidinių. Ir štai balsuojant kokie devyni Seimo nariai paprasčiausiai iš - ga - ra - vo. Drauge atlikime buhalterines pratybas. 22 socialliberalai, 20 liberalcentristų, 10 konservatorių - tai 52 Seimo nariai. Mišrios Seimo grupės nariai A. Saudargas bei G. Vagnorius - rimti ir principingi vyrai, tai jau 54. Dar keli valstiečiai - 56. Vadinasi, socialdemokratai prie šio skaičiaus pridėjo gal 30 balsų, o kokie 23 liko kitoj pusėj.
Savo laiku po kreipimusi į Konstitucinį Teismą dėl Prezidento R. Pakso veiksmų pasirašė 86 Seimo nariai, tačiau atkreipkite dėmesį, kad šis sąrašas liko be 5-ių ministrų, kuriems pasirašyti uždraudė ministras pirmininkas A. Brazauskas. Vadinasi, po visų aiškinimųsi, po R. Pakso apgailėtino poelgio skiriant - neskiriant J. Borisovą patarėju, po Konstitucinio Teismo sprendimo, kad R. Paksas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimo narių, pasisakančių už R. Pakso atstatydinimą ne tik nepadaugėjo, bet dargi sumažėjo. Kaip jums patinka?
Smagu buvo klausytis, kaip šiuos balsavimo rezultatus komentuoja socialdemokratų vadovai. Na, bent jau galėjo suderinti versijas... Č. Juršėnas dūrė pirštu į konservatorius - esą jie nepalaikė apkaltos, norėdami sukompromituoti socialdemokratus. G. Kirkilas rodė kita kryptimi - esą čia liberalcentristų išdaigos, ir jis jau seniai dėl to įspėjęs. Tik vienas V. Andriukaitis niekaip nesigynė, nieko neneigė, tik kalbėjo, kad toks poelgis įrodo didį socialdemokratų sąžiningumą, kad tai liudija socdemus esant brandžia, atsakinga partija, kuria galima pasitikėti.
Taigi V. Andriukaitis čia savo vietoj, o Č. Juršėnas demagoginiais sugebėjimais, rodos, iki šiol negarsėjo. Aišku, balsavimas buvo slaptas, ir taip samprotauti jis turi teisę. Bet aš taip pat turiu teisę svarstyti, kas labiau tikėtina - ar kad visa konservatorių frakcija išsikraustė iš proto, ar tiesiog tuo, kad pokyčiai vyksta ne taip sparčiai ir socdemai liko tuo, kuo ir buvo - akmeniniais, į žemę įaugusiais, mįslingai besišypsančiais ir savo paslaptis saugančiais sfinksais.
Ir visa tai įvyko dėl apkaltos aiškiausiai pasisakant nelygstamam partijos autoritetui A. Brazauskui, solidžiai argumentuojant Č. Juršėnui, G. Kirkilui, I. Šiaulienei, ugningai įtikinėjant V. Andriukaičiui. Taigi partijos vadams, užuot badžius pirštais į oponentus, derėtų nukreipti atidesnį žvilgsnį į būtybes žmogaus galva ir liūto liemeniu, kėpsančias savame kieme. Derėtų pasidomėti, kas gi slypi už tos sfinkso šypsenos? Ar visa tai galima paaiškinti vien nežabota vienmandatininkų meile savo rinkėjams?
Štai tada iš tikrųjų pradeda lankyti nei šiokios, nei tokios mintys. Galbūt R. Paksas ne šiaip sau taip drąsiai lipo ant ešafoto, nors daug naudingiau jam būtų buvę atsistatydinti - be to, galų gale jis garsus atsistatydinimų meistras. O gal jis žinojo daugiau, nei mes, pasyvūs proceso stebėtojai? Štai dėl ko jis vis mįslingai užsimindavo pramatąs, kaip apkalta pasibaigs ir duodavo suprasti, kad ta pabaiga bus jam palanki. Galbūt po stalu buvo žaidžiama tamsi šachmatų partija, ir R. Paksas matė, kad svarstyklių lėkštė svyruoja į vieną ir kitą pusę, ir jo šansai ne tokie maži, kaip naiviai manė stebėtojai.
Atmintin sugrįžta 1998 m. spalio mėnuo, kai socialdemokratai aklai keršydami konservatoriams sužlugdė apkaltą A. Butkevičiui, kurio kaltė buvo įrodyta teisme. Tačiau šiuos įvykius, ko gero, sieja tik pats tas žodis - apkalta. Šio socialdemokratų veiksmo reikšmė gali būti rimtesnė. Gelmės, čia atsiveriančios - kur kas didesnės.
Mūsų komentatoriai ne sykį pastebėjo, kad Omni laiko prognozės puikiai pildosi. Tad čia prognozuoju, jog socdemai artimu laiku turės rimtų problemų, ypač jei nuo arenos nueis A. Brazauskas. Šis balsavimas atskleidė, kad daliai partijos jos vadovai - jokie autoritetai. Tai turėtų būti rimtas signalas ir galbūt akstinas atidžiau sijoti sąrašus prieš artėjančius rinkimus.
Socialdemokratai dažnai laikomi bene solidžiausia Lietuvos politine partija, jau persirgusia vaikiškomis populizmo ligomis ir turinčia pakankamą intelektualinį potencialą - jėga, stabilizuojančia visą Lietuvos politinę sistemą. Tačiau šis ant peilio ašmenų balansavęs balsavimas atskleidė, kad - galbūt dėl užkulisinių manipuliacijų - galima nusispjauti į Lietuvos tarptautinį prestižą, palaikyti nepaaiškinamus veiksmus atliekantį Prezidentą, galų gale, smogti smūgius Seimo ir pačios partijos autoritetui. A-ja-jai...
