Grįžę namo pas motiną į provincijos miestelį sėdėdami už stalo susimušė broliai. Ne dėl žemės, ne dėl pinigų, ne dėl ambicijų ar senų nuoskaudų - vienas už Paksą, kitas prieš. Gindami savo teisybę žmonės apsistumdo net bažnyčios šventoriuje.
Politika kurį laiką Lietuvoje jau nekeldavo tokių aistrų ir buvo netgi tapusi ganėtinai nuobodi, tačiau panašius nutikimus, nesutaikomų pusių batalijas dar nesunku prisiminti. Augantis supriešinimas primena sparčiai tolstančius, tačiau dar neužmirštus 1991-ųjų, 1992-ųjų ir vėlesnių metų įvykius. Atmosfera taip pat buvo įkaitusi, vertė įtariai žvilgčioti į bendradarbį, kaimyną - ar tik kartais jis nepriklauso priešingai stovyklai?.. Slogūs, karštligiški laikai sugrįžo.
Tačiau du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Dabartinė padėtis yra savotiškas istorijos pasikartojimas, tačiau, žinoma, turi ir esminių skirtumų. Vienas iš panašumų - besireiškiančios autoritarinės tendencijos, jei ne pats prievartos naudojimas, tai bent ore tvyranti tokios galimybės nuojauta. Ir tada, ir dabar dalis visuomenės tikėjo, kad Lietuvoj yra tik vienas neklystantis politikas, o visi, kurie drįsta jį kritikuoti - piktavaliai žmonės, parsidavėliai, priešai. Žinoma, Vytauto Landsbergio nuopelnai Lietuvai ir šalies nepriklausomybei dideli, o norint paminėti kokius nors Rolando Pakso gerus darbus tektų ilgokai sukti galvą. Skirtingos ir šiems politikams oponuojančios jėgos. Tačiau vis dėlto abiejų situacijų palyginimas yra prasmingas.
Tam tikru požiūriu turime tarsi veidrodinį anos situacijos atspindį, mat pusės sukeistos vietomis. Apie puses čia kalbama vertinant padėtį konflikto ašies požiūriu. O šiandien jau visiems aišku, kas ta konflikto ašis, giluminės jo šaknys. Tai susiję su amžina mūsų šalies problema, civilizaciniu klausimu - kurią pusę, Rytų ar Vakarų, pasirinkti. Tokia šios dienos konflikto esmė, taip buvo ir prieš gerą dešimtmetį. Tačiau "trečiasis Sąjūdis" buvo nusiteikęs antikomunistiškai, o R. Paksas it magnetas traukia visus, kurie jaučia nostalgiją praeičiai. Kita vertus, savo laiku Vytautas Landsbergis, o dabar Rolandas Paksas atrodo patrauklus kraštutinėms nacionalistinėms grupuotėms.
Abu sąjūdžius jungia vadizmas ir nepakantumas. Kaip anuo metu su dešiniaisiais, taip ir šiandien su Pakso šalininkais dialogas neįmanomas, nes pripažįstama tik viena tiesa, kurią realizuoti galima nesirenkant priemonių. Veikiama ties demokratinių normų riba, o kartais jos ir peržengiamos. Prieš keliolika metų net ir kai kuriems Aukščiausiosios Tarybos deputatams baimę kėlė A. Skučo vadovaujamos parlamento Apsaugos tarnybos vyrukai. Šiandien Pakso susitikimuose rankų nevaldo uniformuoti "tvarkdariai". Netoleruojama laisva žiniasklaida - ji tampa "purvasklaida" arba "didžiausią pavojų visuomenei" keliančia institucija. 1992 metais politiniai oponentai buvo triuškinami vadinamojo valstybės laikraščio "Lietuvos aidas" "voratinkliuose", šiuo metu valdžia imama naudojant nešvarius pinigus, ciniškai manipuliuojant visuomenės nuomone. Landsbergio šalininkai surengė referendumą dėl prezidento institucijos atkūrimo, nors Lietuva dar neturėjo Konstitucijos. R. Paksą remiančio judėjimo šalininkai gruodžio 20 d. susirinkę prie Profesinių sąjungų rūmų priėmė rezoliuciją, kurioje visų pirma, aišku, paragino išplėsti prezidento galias.
Galima įvairiai vertinti, kiek padėtį formavo ir formuoja abu lyderiai, Landsbergis ir Paksas, o kas vyksta be jų valios. Tačiau akivaizdu, kad ir vienas, ir kitas neskubėjo ir neskuba atsiriboti nuo karštų savo rėmėjų, nors ir propaguojančių įtartinas idėjas. O ką galima pasakyti apie lyderių asmenybes? Koks tas žmogus, kuriame dalis visuomenės įžvelgia neklystančios tiesos nešėją? Ką turi bendra visapusiškai talentingas, gilaus intelekto humanitaras ir subtilios ironijos meistras su pilka, nors valios ir ryžto nestokojančia vidutinybe, pigiu keikūnu, žarstančiu sąmojį, pernelyg banalų net paskutiniams žurnalų puslapiams? Iš tikrųjų tarp jų nieko bendra. Nebent galima paminėti tai, kad Paksas savo politinę karjerą pradėjo konservatorių partijoje, savo laiku buvo šios partijos premjeru ir valdybos pirmininku.
Žinoma, negalima "nurašyti" tam tikrų objektyvių aplinkybių. Tarp Vytauto Landsbergio rėmėjų buvo daug idealizmo. Jį rėmė buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, kiti Lietuvos patriotai, Aukščiausiosios Tarybos pirmininką matę kaip tinkamiausią atsvarą slogiai sovietinei praeičiai. Negalima pamiršti - tuo metu dar jautėsi ir "platformininkų", ir jedinstvininkų alsavimas, o Lietuvos nepriklausomybė atrodė tokia gležna. Rolandas Paksas sumaniai naudojasi nusivylusių, nostalgiją praeičiai jaučiančių žmonių būsena. Prieš Landsbergio politikos kryptį savo laiku vieningai stojo dauguma kitų politinių jėgų. Tą patį galima pasakyti ir apie šių dienų prezidento politiką.
Prieš 1992 m. Seimo rinkimus ne LDDP buvo svarbiausia V. Landsbergio oponentė - ne mažesnę Aukščiausios Tarybos pirmininko šalininkų rūstybę kėlė centristai, Tautos pažangos ir kitos partijos, o LDDP atrodė pritilusi, beveik palaužta. Tačiau žmonės balsavo už didžiausią priešingybę valdžiai - LDDP. Tai buvo didžiulė staigmena, kurios neprognozavo net patyrę užsienio sociologai - mat daugelis piliečių net nuo jų slėpė tikrąsias savo pažiūras. Buvo balsuojama ne "už", o "prieš", ir tai pradėjo "švytuoklės principo" erą Lietuvos politiniame gyvenime. Aukščiausiosios Tarybos vadovybės pozicija ilgiems metams nulėmė Lietuvos rinkėjų daltonizmą, kai buvo matoma tik juoda ir balta spalva. Tai atnešė nemažai žalos Lietuvos valstybei. 1992 ir 1996 m. susiformavus iš esmės monolitinėms Seimo daugumoms buvo įšaldyta Lietuvos politinės kultūros raida. Valdžios sluoksniuose vyravo viena, niekaip neatsveriama nuomonė ir nepakantumas, panaudojant politinį "buldozerį" buvo priimta daugybė politizuotų, žalingų sprendimų.
Autoritarizmo, nepakantumo apraiškos žalingos tuo, kad tokiu būdu politika ne tik atspindi objektyvius visuomenėje esančius prieštaravimus, bet juos dar labiau užaštrina. Tokių sukrėtimų padariniai skaudūs ir gilūs, jaučiami metų metus. Turėjo praslinkti daugiau nei dešimt metų, kol prasidėjo dviejų iki tol nesutaikinamų pusių, konservatorių ir socialdemokratų, dialogas. Vytautas Landsbergis Algirdą Brazauską pripažino esant patyrusiu valstybininku, o abi partijos pastarųjų prezidento rinkimų antrame ture parėmė vieną kandidatą. Klimatas visuomenėje taip pat tapo palankesnis daugeliu požiūrių.
V. Landsbergis visada jautė ribą ir lemiamais momentais sugebėdavo sustabdyti savo šalininkus. Prezidentas R. Paksas kol kas neturi realios valdžios. Apie jį kol kas žinom tik tiek, kad jis aklai klauso viešųjų ryšių specialistų. Jo šalininkai per jau minėtą mitingą skandavo "Seimą - lauk!" Kertama iš pašaknių. Valdžion veržiasi žmonės, net nemėginantys slėpti, kad į valstybę žiūri kaip į savo asmeninį žaisliuką. Ar jie paksininkai, ar ne, bet Paksas grindžia jiems kelią.
