Mantas LIDEIKIS
Jei reidėsi plentu nuo Kryžkalnio Tauragėn, ties Batakių kaimo kairėje pusėje būtinai pastebėsi įdomią sodybą. Į kelią atsuktą jos namo sieną puošia gerai iš toli matomi saulės spinduliai ir mėnulis su žvaigždėmis. Akyliau pasižiūrėjęs, pastebėsi ir kitų gana neįprastų kaimo sodybai detalių: senovinius žemės ūkio padargus, kieme ir net medžių šakose "susodintus" mažus namukus su šventųjų figūrėlėmis, velėna dengtus ūkinių pastatų stogus.
Link gana atokiai nuo plento stovinčios sodybos veda siauras išvažinėtas lauko keliukas - nei tvorų, nei vartų. Tik prieiti prie gryčios sunkoka gali būti - takelį akylai saugo nenustygstantis šunėkas, pririštas prie ilgos grandinės.
Akimirką gali pasirodyti, jog tai lyg kaimo turizmo sodyba, o neįprasti ir gerai matomi saulės ir mėnulio simboliai pakiša mintį, ar tik nebus čia kokio neįprasto kulto ar religijos išpažinėjų buveinė?
Pasibeldus į šios gana keistos sodybos duris, iš pradžių atrodo, jog nieko lyg ir namie nėra. Tačiau netrukus duris atveria maloni moteriškė. Taip susipažįstame su įdomia ir nepaprasta šios sodybos šeimininke - Irena Šileikiene.
Šeimininkė net neklausia, kas tokie ir ko čia atvykome. Mat paaiškėja, jog mes ne pirmi ir, ko gero, ne paskutiniai, pastebėję nuo plento įdomų jos pastatą ir iš smalsumo užsukę pasidomėti. Ponia Irena tuojau pat pakviečia užeiti ir imasi virti arbatos, apgailestaudama, kad neturi paruošusi savo troškinio su grybais.
Prie arbatos puodelio įsikalbame. Irena be galo be krašto galėtų pasakoti šios sodybos istoriją. Vien todėl, kad čia - jos gimtinė. Šiuo metu jau tapusi pensininke, buvusi Klaipėdos pedagoginės mokyklos muzikos dėstytoja
I.Šileikienė dabar atiduoda visas jėgas gražinti savo gimtiesiems namams. Jai ypač daug padeda Klaipėdoje gyvenančios dukters vyras Vytas. Žentas, nagingas medžio dirbinių meistras, nuostabiai įrengė ne tik sodybos vidų, bet ir visus buvusių ūkinių pastatų padailinimus.
Šeimininkė svečiams papasakoja, jog ši jos tėvų sodyba įkurta dar 1932 metais. Tai buvęs dviejų galų nemažas namas, su ūkiniais pastatais - lauko virtuvėle, tvartu ir kitais. Dabar telikę tiktai lauko virtuvėlės dalis - ji rekonstruota į pavėsinę, ir tvartas, kuriame šiuo metu, žinoma, nelaikomas joks naminis gyvūnas. Tačiau šie išlikę pastatai ne tik nukabinėti įvairiais dabar jau eksponatais tapusiais rakandais - jų stogai dengti ne šiaudais, ne šiferiu ar čerpėmis, o velėna. Tai irgi šeimininkės žento sumanymas. Tiesa, nusižiūrėtas iš Norvegijos - ten įprasta stogus dengti velėna, kuri vasara gražiai žydi, arba net ir gėles čia galima auginti.
Anksti mirus Irenos tėvui, motina Zofija Marožčikienė viena ilgai išlaikė ir plėtė sodybą. Irena sako nebijanti svečių, nes prisimenanti, jog ir jos motina sodyboje buvo skyrusi tam tikrą dalį pastatų, kuriuose galėjo pernakvoti pro šalį kulniuojantys neturtėliai, nerandantys, kur prisiglausti. Ir per daugybę metų niekuomet nenutiko, kad nuo tų žmonių tektų nukentėti.
1994 metais senoji sodyba sudegė. Tačiau iš to, kas liko, per kitus metus pavyko daug ką atkurti ir naujai įrengti. Dabar viename trobos gale jau nerasime mažyčių kambarėlių, o pateksime į didžiulę salę, kurioje galėtum rengti netgi solidžius renginius. Antrajame gale visiškai moderniai įrengti gyvenamieji kambariai su visais patogumais.
Be žento Vyto, prižiūrėti ir puošti sodybą šeimininkei padeda ir netoliese gyvenantis kaimynas Saulius. Vaikinas prižiūri ir sergsti daug unikalių bruožų išsaugojusią aplinką ir tuomet, kai nieko nebūna namuose.
Įdomus dalykas - šventųjų skulptūros. Jos "apgyvendintos" trijuose mažuose nameliuose. Šeimininkė papasakojo, jog šias skulptūras sukūrė taip pat Batakių kaime gyvenanti menininkė Onutė Paulauskienė. Kieme sodybą sergsti nameliuose esanti Panelė Marija ir Šventoji Šeima. O kad nepasikartotų kartą jau siautęs gaisras, tiesiai virš trobos aukšto medžio šakose įkeltas ugniagesių globėjas Šventasis Florijonas.
Iš tiesų - galbūt dėl šventųjų apsaugos, o gal dėl pačios šeimininkės nuoširdumo šioje sodyboje jaučiama ir ramybė, kurios taip trūksta mūsų dienomis. Tai vienas tų retų stebuklų, kuriuos dar galime aptikti.
