Remigijus RAINYS
Sodybą Jurbarko rajone, Pelutėlių kaime, Salomėja Lazauskienė (76 m.) įsigijo dar 1969 metais, kai drauge su vyru Jonu sugrįžo iš tremties Krasnojarsko krašte. Iki pat pensijos moteris dirbo laukininke kolūkyje, o vyras, anot senosios, plušėjo prie griovių, tai yra dirbo melioratoriumi. Jonui mirus, jau maždaug dešimt metų Salomėja gyvena viena. Energinga moteriškė puikiai jaučiasi savo švarutėlėje troboje, palesina pulkelį vištų, pašeria du šunelius, kurie aploja kiekvieną atvykėlį, tačiau, berods, dar niekam nėra grybštelėję už blauzdos, o vakarėjant įsitaiso prie televizoriaus ir žiūri savo pamėgtus serialus. Nusistovėjusią Salomėjos dienotvarkę pakeičia tik dažnai atvažiuojančios Kauno rajone su šeimomis gyvenančios anūkės, vis kalbinančios senolę keltis gyventi pas jas, bet šioji vis nesutinka - tvirtina, kad čia jai nieko netrūksta.
Vieną pavakarę, kai lauke jau buvo visiškai tamsu, Salomėja pasižiūrėjo "Dykumos rožės" seriją, nusilupo virtų bulvių, įpjaustė svogūną į raugintų kopūstų dubenėlį ir, užpylusi šlakeliu aliejaus, sėdo vakarieniauti. Netrukus į virtuvės langą kažkas pasibeldė. Moteris nuskubėjo į priemenę net nepagalvojusi, kad už durų gali stovėti koks nors niekdarys. Kažkur girdėtas vyriškas balsas anapus durų ėmė kažką aiškinti apie medžioklę ir pašautą šerną, kuris esą nusibaigęs kažkur netoliese. Salomėja jau buvo beatkabinanti ne per tvirčiausią durų kablį, tačiau nekviestasis tuo metu tvirčiau trūktelėjo į save duris ir kablys ištrūko pats. Pro atsivėrusias duris vidun įvirto raudonos striukės gobtuvą ant galvos užsitraukusi žmogysta, kurios apatinę veido dalį dengė aukšta apykaklė. Rankoje įsibrovėlis laikė kažką panašaus į revolverį ar pistoletą, kuriuo taikėsi tiesiai savo aukai į galvą, todėl Salomėja, akimirksniu supratusi, kad tai anaiptol ne draugiškas vizitas, bandė užsisklęsti virtuvėje.
Moteriai pasirodė, kad užpuolikas labai bijo būti atpažintas, mat paliepimą nedegti šviesos kartojo pakaitom su pinigų reikalavimu. Salomėja bandė aiškinti, jog dar negavo pensijos, todėl teturinti dvidešimt litų, kuriuos nedelsdama ir ištiesė plėšikui. Pastarasis tik nusivaipė ir suriko, kad senė neapsimetinėtų, nes gauna didžiulę pensiją ir pinigėlių turi susitaupiusi.
Užuomina apie "didžiulę pensiją" S. Lazauskienei priminė praėjusią vasarą, kai ji kas dieną ėmė pieną iš gretimame Klausučių kaime gyvenančios Laimos Zdanaitienės. Tuomet Laima, aplink sukiojantis pas ją apsistojusiam sūnėnui Kęstui, taip pat buvo prikišusi Salomėjai jos "didžiulę pensiją". Į tai tremtinė atrėžė, jog reikėjo L. Zdanaitienei važiuoti į Rusiją ir tokią pat užsitarnauti - ji pati į Sibirą nesiprašė ir ten gyveno ne romantikos ieškodama. Po šio apsižodžiavimo pieno kelis kartus į namus jai atnešė Kęstas. Salomėja įsitikinusi, jog atpažino Kęsto balsą ir net iš po gobtuvo kyšančią jo nosį, tačiau užpuolikui neišsidavė. Plėšikas toliau įsakmiai reikalavo pinigų, antraip grasino sužaloti ar net nušauti. Išsigandusi Salomėja atidavė jam namuose paslėptus 1 000 litų. Nors moteris maldavo palikti jai bent šimtą litų, mat neturėsianti kuo susimokėti už telefoną, tačiau įsiveržėlis pasiėmė visą tūkstantį ir anksčiau duotus dvidešimt litų, brūkštelėjo peiliu per telefono laidą ir po pažastimi pasiglemžė telefono aparatą. Po to jis šovė į trobos kertę.
Pareigūnai vėliau spėliojo, kad tai galėjo būti žaislinis ginklas, šaudantis pistonais.
S. Lazauskienė, plėšikui pasišalinus, pro langą pasižiūrėjo, kurioje kaimynų sodyboje dar dega šviesa, ir per pažliugusį kiemą nulapsėjo pas Bronių Dubinską. Pastarasis paskambino į policiją. Anot S. Lazauskienės, nepraėjo nė pusvalandis, kai į jos namus net keliais automobiliais atvyko daug jaunų ir simpatiškų pareigūnų. Vienas kriminalistų ekipažas, išgirdęs apie S. Lazauskienės įtarimus, išskubėjo į Seredžiaus seniūniją , kur Papartynų kaime su tėvu ir broliu gyvena įtariamasis Kęstas Bartusevičius (22 m.).
Nepaisant jauno amžiaus, K. Bartusevičius jau keturis kartus teistas už vagystes. Įprastas "randevu" su Temide Kęstui paskirtas Kaune gruodžio pradžioje, mat būtent šiame mieste ne per seniausiai vaikinas buvo sulaikytas vogtame automobilyje. Teismo belaukiančio K. Bartusevičiaus teisėsaugininkai nelaikė areštinėje, todėl jis turėjo visas galimybes "pasirūpinti" artėjančiu gyvenimu "zonoje". Tik naktį pareigūnai jį sutiko iš kažkur grįžtantį su broliu. Vyrukas buvo gerokai išgėręs ir dar apsvaigęs nuo kažkokių tablečių, todėl su juo susikalbėti buvo nelengva. Pareigūnams pavyko nustatyti, kad iki Salomėjos sodybos buvo atvažiuota dviračiu, o nuo vieškelio iki namo eita pėsčiomis. Ryškiai įsispaudę guminių batų padų pėdsakai visiškai sutapo su tais, kuriuos paliko K. Bartusevičiaus avėti auliniai. Kol kas nesurasti nei pagrobti pinigai, nei ginklas, kuriuo grasinta S. Lazauskienei, tačiau teismas leido K. Bartusevičių suimti dešimčiai parų.
