Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vieną šalia kito prigludusius du Kauno rajono kaimus - Viršužiglį ir Arlaviškes - vietos gyventojai vadina "apendicitu". Mat iš vienos pusės juos juosia garsusis Dubravos miškas, o iš likusių trijų - gerai žinomos Kauno marios. Iš paukščio skrydžio aiškiai matomas kaimo sodybomis nubarstytas trikampio formos žemės plotas iš tiesų labai panašus į dažnai be jokių skrupulų šalinamą žmogaus organą... Šie kaimai gerai žinomi kauniečiams - nuo seno čia įsikūrę didžiulės sodų bendrijos, kuriose vasaros savaitgalius ar net atostogas mėgsta leisti nuo darbo ar miesto triukšmo pavargę Laikinosios sostinės gyventojai. Beje, žiemą taip pat galima išvysti iš vieno kito namelio kamino besiraitantį dūmą. Tai reiškia, jog atvyko pasilinksminti jaunimas... Tačiau baltos žiemos idilė - apgaulinga. Vietos gyventojai, o labiausiai - moterys skundžiasi dėl niekaip šiuose kaimuose neįveikiamos problemos - "pilstuko" įsigalėjimo. Redakcijai graudų laišką parašiusios šių vietų gyventojos guodėsi, jog tas "prakeiktas gėralas" baigia išguldyti Viršužiglio vyrus, ardo ir į pražūtį varo šeimas, temdo vaikų ateitį...
Darbo nėra tiktai tinginiams
Statistika, kurią pažėrė Taurakiemio seniūnijos seniūnas Saulius Makūnas, gerokai nustebino, gal net pribloškė... Minėtuose kaimuose įsikūrę 680 gyventojų. Dauguma jų gyvena sodų bendrijose, kurių yra šešios. Didesnė gyventojų dalis yra senyvo amžiaus, tačiau skaudžiausia, jog jiems ant sprando sėdi niekur nedirbantys vaikai ir anūkai. O koks bedarbio užsiėmimas?.. Atsakymą į šį klausimą žino visi... Seniūnas tikino, jog šiuo metu niekas neturėtų skųstis bedarbyste, tačiau rėksnių, bandančių įrodyti, jog jiems nėra kuo užsiimti, nestinga. Tie, kurie taip sako, paprasčiausiai yra dideli tinginiai. Nors dienomis apie kaimo parduotuves zuja eilės bedarbių, beveik neįmanoma jų prisiprašyti atlikti viešųjų darbų. Pristigus pinigų buteliui, jie geriau nukulniuos pas pirmą pasitaikiusį ūkininką ir už vieną darbo dieną pareikalaus 30-50 litų. Tokie samdiniai nori gauti ir pietus, o jei šeimininkas įpila dar kokius 50 gramų - labai apsidžiaugia... Tiesa, žiema darbų pas ūkininkus žymiai sumažėja. Tada belieka keliauti į mišką. Medžių kirtimas, medienos ruošimas - vienas pagrindinių šio meto užsiėmimų. Žinoma, būtų gerai, jei už tai gauti pinigai keliautų į bendrą šeimos piniginę, bet dažniausia jie prapuola pilstuko pardavėjų kišenėse...
"Elitiniai pijokėliai" dirba "muitinėje"
Kad kaimo moterėlių skundai neišgalvoti - patvirtino ne vienas rimtas (beje, blaivininkas) vietinis gyventojas. "Apendicito" teritorijoje priskaičiuojama apie 20 "elitinių girtuoklių". Dauguma jų - darbingo amžiaus vyrai. "Elitinių pijokėlių" dienos viena į kitą labai panašios. Šiltesniuoju metų laiku jie daugiausia laiko praleidžia "muitinėje" - prie Viršužiglio parduotuvės įrengtoje pavėsinėje. Muitine ši vietelė vadinama dėl to, jog čia "elitas" mikliai nureketuoja visus priklydusius. Tada tokie veikėjai, jau gerokai pasipildę kišenes, eina krautuvėn ir dairosi į lentynas. Jei saujoje skamba daugiau sunkesnių monetų ar šlamančiųjų - tiesia ranką į stipresnio gėrimo butelį, jei ne - pakanka ir alaus (ypač populiarus - stiprusis) arba vyno... Tačiau "medžioklė" ne visada būna sėkminga... Todėl neretai net ir "elitas" būna priverstas ieškoti kelio pas ūkininką. Išmėžia tvartą - ir jau gali švilpaudamas keliauti į parduotuvę... Tiesa, jei neturi pinigų - ne bėda. Net pati pardavėja neslėpė, jog dažnam pirkėjui parduoda skolon. Ar jie kada nors grąžina skolas? Na, žinoma, jie vertina pasitikėjimą, nes puikiai suvokia, jog, vieną kartą neatsiskaičius, daugiau negaus net ir maldaudami ar klūpodami...
"Pilstukas" vyrus guldo be gailesčio
Tačiau parduotuvėje svaigalai brangesni, todėl dauguma pijokėlių mieliau renkasi taip vadinamus "taškus", veikiančius be išeiginių, ir dieną, ir naktį... Butelis skiesto spirito pas "bobutes" kainuoja 6-7 litus - priklausomai nuo pirkėjo girtumo laipsnio... Tiesa, vis dažniau "pilstuko" kokybe nusivilia net užkietėję girtuokliai - mat kartais "atkorkavus" butelį pasklinda aitrus acetono ar dar kitokių chemikalų kvapas. Žinovai tikina, jog greičiausiai tai būna išgrynintas iš stiklo valiklio spiritas, atskiestas paprasčiausiu vandenėliu iš krano. Toks gėralas gali nuvaryti į kapus net ir tvirčiausius vyriškosios giminės atstovus. Beje, jeigu pernai su šiuo pasauliu atsisveikino 20 Tauralaukio seniūnijos gyventojų, tai "apendicitas" neteko net 14 savo dūšelių. Nors niekas nedrįsta kategoriškai tvirtinti, kad visi jie mirė nuo alkoholio, bet mano, jog pusė jų - tai tikrai. Na, gal nebūtinai - apsinuodijo, gal perdozavo, o paskui, nukritę gatvėje, mirtinai sušalo. Bet juk dėl to galima kaltinti tiktai alkoholį...
Štai visai neseniai, pirmąją šių metų dieną, mirė 38-erių metų viršužigliškis Rimas J. Nors oficiali mirties priežastis - širdies nepakankamumas, daugelis mano, jog vyruką paguldė degtinė. Sklinda kalbos, jog paskutinį vakarą išgerti mėgęs jaunas vyras skundėsi, jog iš vieno "taško" parsineštas pilstukas buvo labai kartus ir neskanus... Mirusiojo motina - šiemet į aštuntąją dešimtį perkopsianti Ona guodėsi, jog sūnus sveikata niekad nesiskundė, kartais padejuodavo, kad skauda galvą. Per vienerius metus net dvejas laidotuves išgyvenusi moteris tikino, jog jai bus sunku susitaikyti su šia netektimi (esą geriau ją, o ne vaiką reikėjo laidoti). Dabar teks gyventi vienai (dukterys su šeimomis gyvena atskirai). Ponia Ona neslėpė, jog pastaruosius penkerius-šešerius metus jai teko išlaikyti sūnų, nes jis buvo bedarbis. Nors Rimas turėjo skardininko specialybę, tačiau darbo negaudavo. Galbūt jo labai ir neieškojo - juk žinojo, kad mama visada duos pavalgyti ir dar įbruks litą kitą alui bei cigaretėms... Moteris neslėpė, jog sūnus išgerdavo, tačiau ja rūpinosi, slaugė po operacijos. Tačiau taip pat pripažino, jog "su juo gyventi buvo ne pyragai". Vis dėlto jis - savas vaikas, kuriam motina atleidžianti viską. Paklausus, ar buvo įmanoma ištraukti sūnų (arba kitus išgerti mėgstančius kaimo gyventojus) iš alkoholio nelaisvės, garbaus amžiaus moteris, purtydama galvą, sakė, jog jei žmogus pats nenorės keisti gyvenimo būdo, jokie draudimai ar auklėjimas nepadės. Ji sakė nemananti, kad yra būdų, galinčių pažaboti girtavimą... O alkoholis niekam laimės neatneša. Moteris pasakojo, jog kaime miršta daug vyrų. Štai melioracijos griovyje buvo rastas prigėręs 40-metis Kazys V. Jis turėjo šeimą, našlaičiais tapo mažamečiai vaikai... Daugeliui aplinkinių gerai žinomi ir broliai D. Deja, iš trijų vyrų liko tiktai vienas - Pranas... Praeityje ne kartą teistas (iš jų ir už nužudymą) Petras per išgertuves buvo stipriai sumuštas ne vietinių vyrukų, tačiau nesikreipė nei į medikus, nei į policiją. Po kurio laiko vyriškis mirė. Jo brolis Jonas rastas negyvas prie kaimo parduotuvės...
Savo "girdytojo" neišduos net kalamas prie kryžiaus
"Taškų" savininkai visaip maskuojasi, svaigalus pardavinėja tiktai "saviems", t. y. gerai pažįstamiems pirkėjams, tačiau policijos nuovados pareigūnams gerai žinoma, jog Viršužiglyje yra trys, o Arlaviškėse - du "rimti taškai". Seniūnijos atstovų teigimu, per reidus, kuriuose jiems tenka dalyvauti, sulaikytą pirkėją gali kalti prie kryžiaus, daryti ką nori - jis nepasakys, nei kur pirko, nei už kiek. Dažniausiai sulaikytieji tikina "pilstuko" nusipirkę "iš nepažįstamos mašinos" arba turguje, nors aplinkui jokios turgavietės nėra ir niekad nebuvo... Kad neįkliūtų pareigūnams, kaimo girtuokliai pradėjo keisti savo įpročius. Dabar tapo netgi madinga tris kartus per dieną užbėgti į "tašką" ir paskubomis išmaukti po stiklinaitę (apie 150 gramų) "pilstuko", prie kurio patiekiama ir užkanda - riekelė duonos ir gabalėlis lašinių. Ir ką su tokiu daryti, sulaikius jį gatvėje? Nieko... Beje, kiti pijokėliai vis dėlto mieliau perka butelį ir nešasi namo. Šiuo metu populiarumą įgauna grynas spiritas - juk jį galima prasiskiesti ir savo namuose. Mat sakoma, jog tai daroma saugumo sumetimais. Tiesa, netrūksta ir taip vadinamų vienišių, kurie nenori su niekuo dalytis įsigytu buteliu, neieško kompanijų, o butelius tuština vieni, atsiskyrę nuo viso pasaulio. Moterys užeina į seniūnijos centrą pasiskųsti girtaujančiais vyrais, tačiau dabar jau nebando kaltinti kitų, esą vedančių jų sutuoktinius ar sūnus iš doros kelio... Užkietėjusiems girtuokliams nėra jokių sunkumų, jų nekamuoja jokie rūpesčiai. Tokiems nesvarbu, kad keletą parų lieka nešerti ir negirdyti jų gyvyliai - neapsikentę nepaliaujamo baubimo juos pagirdo bei pašeria kaimynai... Beje, kaime yra ir mėgstančių išgerti moterų (iš jų atimtos motinystės teisės dėl vaikų nepriežiūros), tačiau jos, kaip ir vyrai, masiškai nelėbauja.
Neįgalumas netrukdo
Savo gyventojais besirūpinantis seniūnas pripažįsta, jog skaudžiausia, kad šiuo nusikalstamu "amatu" užsiima net neįgalūs, likimo nuskriausti asmenys. Jam gerai žinoma jauna, 28-erių metų moteris, auginanti du vaikus. Turi ji ir niekur nedirbantį sugyventinį, kuris naudojasi moters už "pilstuko" prekybą gaunamomis pajamomis. Beje, ir pats nuolat girtauja. Tačiau dažniausiai svaigalų gamintojai ir prekeiviai patys alkoholio negeria. Jie džiaugiasi turėdami tokių "klientų" kaip Jonelis. Kaimui jokia paslaptis, kad šis garbaus amžiaus pensininkas visą savo pensiją (daugiau nei 500 litų) iškeičia į alkoholį...
Naujas uždarbio būdas
Besilankant minėtuose kaimuose, nustebino ramybė - apsnigtomis gatvėmis nesišlaistė girtos kompanijos, nesigirdėjo nei triukšmo, nei dainų. Vienas prie "muitinės" sutiktas Rolandu pasivadinęs jaunas vyrukas paprašė dviejų litų, žadėdamas papasakoti labai įdomių dalykų. Paskui kainą pakėlė, bet nors gavo tiek, kiek prašė, ėmė "sukti uodegą", tvirtindamas, jog vasarą iš vienos televizijos operatorių uždirbo 10 litų... Atrodo, jog pijokėliai sugalvojo naują pasipelnymo būdą... Tas pats Rolandas (jis tvirtino esąs kaunietis, čia turįs dviejų aukštų namą) skėsčiodamas rankomis aiškino, jog kaime klesti bedarbystė, todėl nėra ir už ką gerti. Tiesa, pats sakė kertąs mišką. Suruošus 250 kubinių metrų medienos (mėnesio užduotis), galima uždirbti 3-4 tūkstančius litų. Jeigu taip yra iš tiesų - vietiniai galėtų tapti milijonieriais... Tačiau, kita vertus, kiek butelių "pilstuko" už tuos tūkstančius išeitų...
Kalčiausi įstatymai...
Girionių policijos nuovados viršininkas Darius Joneikis sakė žinąs maždaug visus šios seniūnijos "pilstuko" taškus, tačiau nutverti už rankos konkretų pardavėją ir įrodyti jo kaltę - labai sudėtinga. Pirkėjai pardavėjų neišduoda, o patekti pas "bobutes" tiek pareigūnui, tiek seniūnui - beveik neįmanoma. Esą dabar labai eskaluojama nuosavybės neliečiamybė. Net pareigūnai negali įeiti į gyventojo privačias valdas atlikti kratos, jeigu neturi rimto pagrindo. Jeigu šeimininkas nepanorės - nieko į savo namus neįsileis... Na, o brautis vidun jėga galima tiktai turint tvirtų įrodymų, jog ten slepiamas arba daromas sunkus nusikaltimas, gresia pavojus žmogaus gyvybei ir t. t. Nuovados vadovas sakė į minėtus reidus atvykstąs nuosavu automobiliu, tačiau ši transporto priemonė kaimiečiams gerai pažįstam. Jam pasirodžius, kaime tuoj pat pradeda veikti "sugedęs telefonas". Taigi, net ir turint didžiausią norą - išdraskyti "pilstuko taškus" labai sudėtinga... Taigi, kol kas vyrai geria ir gers...
