Oficialiai pasiskelbusi buvusios SSRS teisių perėmėja, Rusija atkakliai kratosi bet kokių iš žlugusios imperijos išsivadavusių valstybių pretenzijų. Dar daugiau, šioje šalyje vis dažniau pasigirsta balsų, raginančių valdžią sugriežtinti ekonominę politiką "artimojo užsienio", taip pat ir Lietuvos, atžvilgiu. Tuo pačiu metu stengiamasi sudaryti įspūdį, kad Rusijos "liaudis" tik taip galėtų apsiginti nuo "prakeiktųjų JAV imperialistų ir jų pakalikų" kėslų. Apie tai, kokias grėsmes mato Rusija, galima spręsti iš padažnėjusių panašaus pobūdžio publikacijų didžiuosiuose šios šalies dienraščiuose. Kaip dabartinę padėtį įsivaizduoja kadaise "vyresniaisiais broliais" save vadinę "didžiausia", siūlome įsitikinti patiems skaitytojams.
Marazmo broliai
Ko iš mūsų reikalauja buvusios SSRS respublikos? Ir ką atsakys Rusija?
Prisigyvenome. Jei reikalai taip klostysis ir toliau, Rusija po dvejų trejų metų atsidurs maiše. Ir tik JAV komanduos, ar užveržti tą maišą virve, ar leisti mums dar kvėptelti.
Jūs klausiate, kam bus patikėta tą virvelę užveržti? Kinijai? Japonijai? Vokietijai? Blogiau, ponai, blogiau. Mes tiesiogiai ekonomiškai būsime priklausomi nuo savo artimiausių kaimynų: Gruzijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Ukrainos... Ir nors tai pripažinti sunku kiekvienam didžiarusiui, toks pavojus daugiau negu realus.
Taip norisi gerti, kad ir pernakvoti nėra kur
Gruzija. Pastaraisiais metais ten kiekvienas, kas tik netingi, puolė skaičiuoti žalą, kurią patyrė nuo Sovietų Sąjungos ir Rusijos. Žinomas gruzinų matematikas Saakašvilis pradžioje suskaičiavo bene 600 milijonų dolerių. Tačiau vėliau apsigalvojo ir pareiškė, kad žalos suma gali išaugti iki milijardo. Tiesiog kaip tame anekdote apie kaimietį, kuris pardavinėjo vištą už tūkstantį "žaliųjų". Kai jo paklausė, kodėl taip brangiai, kaimietis atsakė, kad jam labai reikia pinigų.
Beje, Saakašvilio reikalavimus galima vadinti labai "kukliais", lyginant juos su dar 1799 metais gruzinų caro Georgijaus iškeltomis sąlygomis. Tuomet Gruzijos valdovas paprašė Pavelą I paimti jo šalį Rusijos globon. Ir paprašė sau bei įpėdiniams amžino valdymo ir teisės tvarkyti visas pajamas. Jį saugojusios armijos išlaikymo išlaidos buvo permestos Rusijos iždui. Be to, Georgijus pareikalavo dar kelių smulkmenėlių: keleto rusiškų kaimų su visais baudžiauninkais ir nuolatinio atlyginimo. Ir visa tai gavo!
Latvija siekia dar daugiau. Parlamento Tarptautinių reikalų komisijos pirmininkas Aleksandras Kiršteinas pareiškė, kad "pretenzijų Rusijai dydis svyruoja nuo 60 iki 100 milijardų dolerių". Už okupaciją, deportaciją ir kitus šlykščius darbelius. Be kitų, latviai ketina pateikti Rusijos Federacijai ir "politines, istorines, teritorines bei turtines pretenzijas".
Estai jau paruošė 4 milijardų dolerių sąskaitą už Sovietų Sąjungos padarytą ekologinę žalą. Taip pat norėtų gauti 75 000 dolerių kompensaciją už kiekvieną prarastą pilietį, kurių priskaičiuoja net 180 000. O tai dar 13,5 milijardo "žaliųjų".
Ta pačia kryptimi veikia ir Lietuvos Parlamentas. Pradžioje lietuviai kompensacijos dydį įvertino 278 milijardais dolerių, bet vėliau vis dėlto sutramdė savo apetitą. Tenykštis Seimas priėmė rezoliuciją, kuria Lietuvos Vyriausybę įpareigojo vesti derybas su Rusija, kad ši išmokėtų 20 milijardų dolerių kompensaciją. Be pinigų, visos šios "naujosios demokratijos" labai nori, kad Rusija jų atsiprašytų. Atsiprašytų ir už tai, kad mūsų armija sumušė ir išvijo fašistus iš Pabaltijo. Oficialiai ir pačiu aukščiausiu lygiu. Kuklūs vaikinai. Ir aukštos moralės.
Mažiau žinomi, tačiau ne mažiau įspūdingi ir naujosios Ukrainos valdžios reikalavimai. Dangstydama "Oranžinės revoliucijos" finansinius plyšius, Ukraina prisiminė savo sovietinio palikimo dalį ir dabar nori gauti daugiau nei 12 milijardų dolerių, per 42 tonas aukso (apie 600 milijonų JAV dolerių) bei 37 užsienyje esančius objektus, kurių vertė dabartinėmis kainomis - apie 1 milijardą dolerių.
Pretenzijų dėl paskutiniam Rusijos carui patikėtų saugoti savo aukso atsargų Rusijai pareiškė net bendrų sienų su mumis neturinti Rumunija. Taigi "gerieji" kaimynai bando apžioti daugiau kaip 150 milijardų dolerių. Kaip papildomą argumentą jie naudoja "istorinio teisingumo atstatymo" kortą.
Istorija su geografija
Iš trijų naujųjų Europos Sąjungos narių - Baltijos valstybių - istorinėje retrospektyvoje savo valstybę - Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę - turėjo tik Lietuva. Dabartinės Latvijos teritorijos buvo pasidalintos švedų ir lenkų, o į Rusijos sudėtį įėjo dar XVII amžiuje: pradžioje Vidzemė ir Ryga, o vėliau - ir visos kitos.
Okupantai-investuotojai
Gal paskaičiuokim, kiek SSRS investavo šiuose pakraščiuose? "Sovietinės okupacijos" metais Latvijoje buvo pristatyta ne tik fabrikų ir gamyklų, bet ir nutiesti geriausi keliai SSRS, šimtai tiltų. Per posovietinį laikotarpį Rygoje pastatytas tik vienintelis tiltelis per kanalą. Beje, tiltai ir keliai - tai tik maža dalelė to, ką SSRS paliko šiai šaliai.
Investuoti Pabaltijyje SSRS pradėjo dar nesibaigus karui, kai tik iš tos teritorijos buvo išvyti fašistai. Per penkerius pirmuosius pokario metus Rygos pajūryje 16 kartų padidėjo kurortų ir sanatorijų skaičius. Jau 1947 metais Latvijos pramonė viršijo savo ikikarinį lygį, kai likusi šalies dalis gyveno griuvėsiuose. Pačiais kukliausiais apskaičiavimais, po sovietų valdymo Latvijoje liko daugiau nei 500 stambių pramonės įmonių, iš kurių beveik pusė gamino produkciją eksportui. Tokių, kaip "Dzintars", apie kurios gaminamus kvepalus svajojo kiekviena sovietinė moteris!
Į žmones panašios lėlės
Baltijos šalių demokratijos vapa, jog Rusija jų teritorijose turi "savų interesų" ir kad nuo to reikia nedelsiant gintis. Tačiau tuo pačiu metu pabaltijiečiai pamiršo, kad turi "strateginių interesų" Ukrainoje, Gruzijoje (gal jie artimi kaimynai?). Ir tai, kad Lietuva oficialiu dokumentiniu lygiu savo strategine užsienio politikos kryptimi laiko baltarusiškų opozicijos rėmimą. Jiems tai daryti galima, o mums kiekvieną kartą už kiekvieną nusičiaudėjimą reikia atsiprašinėti? Beje, neseniai Rusijos delegacijos nariams, ketinusiems vykti į Baltijos ekonomikos forumą, nebuvo išduotos įvažiavimo vizos. Gal atsiprašysime ir už tai?
Beje, visos šios šalys, kurios įsivaizduoja esančios pasaulinės politikos centrais, turi vieną bendrą savybę. (Beje, JAV niekuomet Lietuvos, Latvijos ir Estijos nelaikė atskirais vienetais - jos ten visuomet figūruoja kaip Baltijos šalys ir jų interesai svarstomi tik kartu). Tai jų geografinė padėtis. Jos turi tapti vieningu kordonu, bendra tarpine, kuri blokuotų Rusiją nuo prekybos rinkų nuo jos šiaurės vakarinių sienų iki pat Vidurinės Azijos, kur jau dabar pilna Rusijos karinių bazių.
Mes taip ilgai traukėmės, jog daugiau nebeturime kur. Pats laikas atsakyti visiems šitiems "draugams".
Kas su kardu ateis...
Visų pirma jau pats laikas baigti "draugauti". Laikas pradėti prekiauti. Pavyzdį galima imti iš tų pačių Jungtinių Amerikos Valstijų, kurias taip myli mūsų demokratinė inteligentija ir liberalieji ekonomistai. Humanizmo pertekliaus Valstijose nepastebėta. Jos savo draugeliams neįveda lengvatinių režimų, o prekiauja pasaulinėmis kainomis. O štai nedraugus diskriminuoja įvairiausiomis sankcijomis. Ir ekonominėmis, ir politinėmis. Kodėl mes varžomės eiti tuo pačiu keliu?
Kiekviena iš šių valstybių turi savo pretenzijas ir ambicijas, tačiau vaistas nuo rusofobijos vienas. Karštuosius gruzinų politikus galima atvėsinti net keliais būdais. Gruzijos energetika tiesiogiai priklauso nuo Rusijos dujų ir elektros energijos. Didelė jos darbingų gyventojų dalis jau seniai dirba Rusijoje. Ekspertai apskaičiavo, kad kasmet jie savo šeimoms išsiunčia daugiau nei milijardą Rusijoje uždirbtų dolerių. Be Rusijos, niekam nereikalingas moldavų eksportas. Mes perkame 65 procentus ten pagaminamo vyno. Sąvoka "moldavas" Rusijoje jau seniai tapo žodžių "statybininkas", "montuotojas" ar "šaltkalvis-remontininkas" sinonimu.
Pabaltijys. Žmonės iš ten uždarbiauti pas mus nesiveržia, tačiau pasienio prekyba (dažniausiai pabaltijiečiai Rusijoje įsigyja pigių prekių) - vienas iš pagrindinių daugumos gyventojų pajamų šaltinis. Be to, apie 30 procentų šių šalių pajamų sudaro pelnas, gautas iš Rusijos prekių tranzito.
Taigi pats laikas nuo humanizmo pereiti prie pragmatizmo
1. Visas prekybines operacijas su tomis šalimis ir tų valstybių kompanijomis, išskyrus tas, kurios priklauso Rusijos piliečiams, vykdyti tik pasaulinėmis kainomis.
2. Numatyti galimybes įvesti apribojimus užsienio prekyboje. Ir nesivaržyti įvesti apribojimus tų šalių importui į Rusiją bei teikiamoms paslaugoms.
3. Sugriežtinti pasienio prekybą.
Norint būtų galima surasti ir daugiau ekonominės "akupunktūros" taškų. Bet veikiausiai nieko daugiau ir nebereikės. O jeigu jie sugriežtins tranzito sąlygas, reikia nutraukti jiems visus tiekimus. Ir tegul su jomis aiškinasi užšąlanti Europos Sąjunga. Na, o jeigu JAV norės toliau varyti savo liniją, tai tegul moka pagal pilną programą. Savo realiais pinigais. Juk dabar, prekiaudami su tais užkaboriais lengvatinėmis kainomis, mes faktiškai subsidijuojame mums nedraugiškus režimus. Kol dar nevėlu. Kol dar aklinai neužsklęstas sanitarinis kordonas, prie kurio pasiruošusi prisijungti ir Lenkija, ir kitos Rytų bei Rytų Europos "demokratijos". Kol dar nepastatyti aplinkkeliai, kurie mums atims manevravimo laisvę.
P. S. Štai taip! Ir ne mažiau, o gal dar daugiau. Vieną dar tuometinės SSRS skelbtą ekonominę blokadą jau atlaikėme. Karštos galvos Rusijoje jau reikalauja skelbti kitą, gerokai griežtesnę. Skelbti ne tik mums, bet ir visoms šalia esančioms šalims. Tik kažin ar nuo to nebus blogiau patiems šių sankcijų sumanytojams?
