Danius Svirinavičius, advokatas iš Kauno:
- Kasdien vidutiniškai surūkau po pakelį... Taip - jau kokie dvidešimt metų. Pirmąsyk dūmą užtraukiau mokydamasis universitete, penktajame kurse. Ai, viskas į krūvą susiplakė - ir mokslai, ir meilės, ir egzaminų stresas... O kai jau įjunkau... Beje, įprotį rūkyti greičiausiai paveldėjau - rūkė abu tėvai. Na, o mano sūnui, studentui - kuo labai džiaugiuosi - pakelio užtenka kokiam mėnesiui. Ir tai su mano pagalba - kai nemato, pasiskolinu... Žmona nerūko - jos genai švarūs... Žinoma, per tuos dvidešimt metų ne kartą bandžiau mesti. Bet... Kaip sakė Markas Tvenas, nieko nėra lengviau, kaip mesti rūkyti - jau šimtą kartų esu metęs... Taip ir man... Nė nebandau ginčytis, jog cigaretės organizmui - tikras peilis. Pavyzdžiui, nors plaučiai kol kas "veža", vis stipriau jaučiu, kad tabakas sėkmingai "ėda" skrandį. Tą, beje, patvirtino ir neseniai atliktas kompiuterinis tyrimas. Taigi išvada viena: geriau nepradėti rūkyti. Kam ta kankynė paskui - juk anksčiau ar vėliau reikės mesti...
Ieva Kaminskaitė, šou aktorė:
- Nuolat niekada nerūkiau. Galėdavau rūkyti, galėdavau nerūkyti - nekildavo jokių problemų, jei namie nerasdavau cigarečių. O kas mane matė su cigarete rankoje per "Baro" transliacijas, tai buvo tik žaidimas, atrakcija. Na, tiesa, dar paauglystėje esu pabandžiusi, bet ilgai netverdavau - mano organizmas paprasčiausiai netoleruoja tabako. Net ir silpno... Dabar, po išsivalymo, net ir retkarčiais neužtraukiu dūmo. Nenoriu, ir tiek. Oi, tai jokiu būdu nereiškia, kad gyvenime viskas labai puikiai klojasi, kad niekada niekas nesunervina! Tačiau psichologinei pusiausvyrai atstatyti randu kitų būdų... Nors pati nerūkau, nesmerkiu rūkančių vyrų ar moterų. Aišku, maloniau bendrauti su nedvokiančiais tabaku...
Antanas Garmus, teisės medicinos profesorius iš Vilniaus:
- Rūkiau kaip arklys nuo devintos klasės iki 1978 metų sausio 1 dienos. Prieš tai dieną dar kaip reikiant parūkiau ir pagėriau, o nuo rytojaus kaip mečiau - taip nesusigundau cigarete iki šiol. Nebuvo jokio kankinimosi - nustojau rūkyti, ir šventa. Žinoma, blogai padariau, kad tada, būdamas moksleivis, pradėjau. Nors kartą už tai į mokytojų kambarį ir atitempė už ausies, tėvai nesužinojo. O pinigų tabakui susiveikdavau dirbdamas filatelijoje. Kvapas? O iš kur tėvas ar motina pajaus smarvę, jei namo parėjęs ant kaklo nesikabindavau! Mano nuomone, metimas rūkyti - principo reikalas. Po to, kai nustojau rūkyti, su draugais Lenkijoje visą naktį kortomis pralošiau; visi rūkė, man siūlė - griežtai atsisakiau. Kam save kvailinti? Beje, kartu su manimi cigarečių atsikratė ir žmona. Dar kiek vėliau nustojo rūkyti ir vaikai. O kad apie rūkymo žalą skelbiantys medikai vaišinasi tabaku - nieko keista. Jie - tie patys žmonės. Kur kas blogiau, kai rūkaliai dūmija šalia nerūkančiųjų. Tokiems taip ir norisi šveisti per nagus...
Užrašė Virginija GRIGALIŪNIENĖ
