Net ir labai sutirštėjusio prezidentinio skandalo migloje praėjusią savaitę Lietuvos finansų ministrę ir jos gerbėjus nustebino Europos Sąjungos spendimas neskirti Lietuvos atstovės dirbti finansų srityje. Jai pasiūlytas mažiau įtakingas postas kuruoti švietimą ir kultūrą.
Lietuvoje ši žinia sutikta su nusistebėjimu ar net nepasitenkinimu, nes finansų ministrei tiek politinė pozicija, tiek opozicija viešai priskiria didžiulius nuopelnus tvarkant valstybės finansus. Pati ministrė taip pat nesikuklina pasigirti sėkmingai jau įvykdyta mokesčių reforma.
Verta atkreipti dėmesį į keistoką sutapimą: vos tik paskelbus apie finansų ministrės paskyrimą Europos komisare, garsiausi Lietuvos ekonomistai pasiūlė nedelsiant reformuoti mokesčių sistemą ir viešai atskleidė reformos detales. Kaipgi išeina, mokesčiai jau reformuoti, o vos tik reformatorė išvyks, imsimės naujos reformos. Ieškodami kontroversijų ir keistų sutapimų paaiškinimo žvilgtelėkime į vieną laikomos jau sutvarkytos mokesčių sistemos aspektą.
Apie pusė nacionalinių pajamų Lietuvoje gaunama darbo užmokesčio forma, o kitą pusę sudaro pelnas ir vadinamosios mišrios pajamos. Darbo užmokestis Lietuvoje apmokestintas pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais. Sudėjus juos kartu, tarifas yra apie 60 procentų algos. Kita nacionalinių pajamų pusė - pelnas ir mišrios pajamos apmokestintos tik 15 proc. tarifu, t.y. keturis kartus mažesniu nei darbo užmokestis. Taigi tie, kas gyvena tik iš darbo užmokesčio, - bendriems valstybės reikalams moka keturis kartus didesniu tarifu nei tie, kurie gauna pelnus, pajamas pagal verslo liudijimus ar autorines sutartis.
Tai ir yra priežastis didžiojo Lietuvos viešųjų finansų paradokso: darbo užmokestis apmokestintas vos ne didžiausiais tarifais Europoje, o valstybės pajamos menkiausios iš visų šalių. Iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės valstybei moka daug, o mainais iš jos gauna tik kuklią socialinę apsaugą, nuskurdusių gydymo ir viešosios tvarkos įstaigų paslaugas. Tuo tarpu net mažiau savo valstybei mokantys Europos jos yra aprūpinti puikiomis paslaugomis nuo lopšio iki karsto.
Šis kraupus mūsų mokesčių sistemos neefektyvumas ir neteisingumas piliečius nuteikia prieš savo valstybę, atveria prarają tarp sėkmingųjų ir nesėkmingųjų. Tai ir yra pagrindinis pleištas, kuris skelia visuomenę į dvi dalis. Manau, simpatijos ar antipatijos prezidentui, požiūris į sovietinę praeitį ir vakarietišką ateitį tėra tik išvestiniai kriterijai.
Ir vis tiktai, kodėl esant tokiam Lietuvos viešųjų finansų iškrypimui, už juos atsakinga ministrė į Briuselį išjoja ant balto žirgo, paaiškinti nesunku.
Tiems, kurie gaudami pusę nacionalinių pajamų moka tik 15 proc. mokesčių, ji buvo puiki užuovėja nuo prieš rinkimus grėsmingai skambėjusių socialdemokratinių šūkių perkelti dalį mokesčių naštos nuo darbo ant kapitalo. Tie, kurie nesugeba pereiti iš 60 į 15 proc. mokesčių zoną, parodo, kad jų ekonominiai sugebėjimai menki. O kam rūpi menkųjų nuomonė.
Suprantamas ir dešiniųjų politikų pasitenkinimas esamais mokesčiais, jie gali pasigirti rinkėjams, kad net būdami opozicijoje sugebėjo turėti savą iždo politiką. O kai premjero dešiniąją ranką giria net opozicija, negi viešai ją kritikuos patys socialdemokratai. Štai kaip nevykusi mokesčių politika gali taikiai derėti su puikiu finansų ministrės įvaizdžiu.
Tačiau, perfrazuojant žinomą posakį, pasakomis, ko gero, tiki tik Lietuva, kodėl turėtų tikėti ir Briuselis. Pagaliau nesvarbu, kad ir kaip būtų paskirstyti Europos Sąjungos komisarų portfeliai, Lietuvoje nebus visuotinės gerovės ir socialinės taikos tol, kol nebus iškuopta prisistovėjusi valstybės finansų arklidė.
www.lrt.lt
