Praėjęs Velykų metas kaip ypač rimta šventė davė progą atsitokėti nuo vienadienių tikslų ir čia pat po ranka pasitaikančių kartais net nedorų priemonių kovojant už tuos tikslus.
Ar atsitokėta viešosios politikos gyvenime, matysime ir iš to, kur link suks diskusijos dėl mokesčių. Dar prieš šventes šiek tiek vilties pažerta iš Socialdemokratų partijos. Išties socdemams pasirinkimas nelabai didelis - negrįžtamai virsti dar viena lobistine firma Seime ar užsiimti tikra valstybės politika. Todėl galime laukti, kad atkakliau bus kalbama ne tik apie mokesčių reformos procentus, bet ir apie jos tikslus.
Iki šiol mokesčių reformos tikslais vadinamas užsienio investicijų viliojimas ir Lietuvos įmonių konkurencingumo didinimas. Sumažinus mokesčius verslui sumažės gamybos sąnaudos ir sykiu augs pelnas.
Tačiau esminis klausimas, ar pelnų didinimas gali būti mokesčių politikos, o ir bet kokios kitos viešosios politikos tikslas? Juo labiau šalyje, iš kurios į užsienį bėga ne tik gyventojai, bet jau milijardais išvežami ir tie patys pelnai. Šalyje, kurioje pusantro šimto tūkstančių bedarbių ir pustrečio šimto tūkstančio dirbančių už minimalią algą. Tie šimtai tūkstančių plius skurdo emigrantai - tai trečdalis darbingos Lietuvos. Tokių žmonių padėties pagerinimas turėtų būti pagrindiniu visų reformų tikslu.
Mažų atlyginimų apmokestinimas kuo mažesniu tarifu padidintų paklausą menkai kvalifikuotam darbui, kuriuo daugiausiai ir pritvinkusios darbo biržos. Bedarbiai ir mažai uždirbantys mažiausia turi ką prarasti, todėl lengviausiai palieka Lietuvą. Jų pajamoms padidinti reikėtų mokesčių mažinimą derinti su minimalios algos kilstelėjimu ir didesne parama šeimai. Šiai reikalingos lėšos iš valstybės biudžeto, todėl daugiau uždirbantys ir pelningos įmonės turėtų bent kol kas riboti savo pretenzijas į finansinę naudą iš mokesčių reformos. Tai ir būtų solidarumas su vargingesniais siekiant tautos tikslo išgyventi.
Progresinis pajamų mokesčio tarifas būtų priemonė, taikliausiai nukreipta, kad bent kiek padoriau būtų sutvarkytas bedarbių ir mažiausiai uždirbančiųjų gyvenimas. Iš to kiek mažiau tiesiogiai laimėtų daug uždirbantys, tačiau mokestis ir turi būti paskirstytas pagal pajėgumą mokėti. Kita vertus, piliečių gerovė tarpusavyje susijusi. Mokesčių sumažinimu stipriau parėmus kuklias algas ir visi kiti gali tikėtis gražesnės ir saugesnės aplinkos. Taip pat ir užsienio investuotojai, kuriuos korupcija ir gyventojų nuskurdimas gąsdina labiau už bet kokius mokesčius. Pagaliau valstybės finansų sistema, sauganti silpniausius gyventojus, naudinga ir vidutiniokams, nes suteikiama garantija, kad į mažesnių mokesčių klasę galės pasitraukti kiekvienas, nuo kurio nusigręžė sėkmė.
Ar Velykų dienos be politikos sustiprino supratimą, kad visi esam susiję ir mokesčių naštą turim solidariau dalytis pagal pečių tvirtumą? Ar tuoj pat vėl bus paleisti ekspertai, kad išvardytų šimtą ir vieną priežastį, kodėl Lietuvoje dar ne laikas turto ar progresiniams mokesčiams, kodėl dar ne laikas civilizuotiems santykiams su mažiau uždirbančiais? O belaukiant to tinkamo laiko ar nebaigs išsivaikščioti ir pati Lietuva?
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
