Sigitas STASAITIS
Šiandien, kai visas pasaulis laidoja popiežių, mums visiems verta susimąstyti apie amžinybę - gal ši valanda tau jau paskutinė, gal žūsim dar šiandien vakare, o gal ir rytoj. Kas laukia tada? Dangus? Skaistykla? O gal pragaras?!
Esate praktikuojantis katalikas, nuolat išpažįstantis nuodėmes? Sunku patikėti, tačiau net jei ir taip, tamsta nesitikėk po mirties patekti į Edeną, kur kadaise susipažino mūsų proproprotėviai Adomas ir Ieva. Po to kai jie suvalgė obuolį nuo uždrausto pažinimo medžio - kam čia šiais laikais vynioti žodžius į vatą - kai Adomas su Ieva pabendravo intymiai, tai taip užrūstino Kūrėją, jog šis nusidėjėlius ištrėmė į Žemę, o dėl Edeno priėmė slaptą sprendimą. Vieni sako, kad užtvindė, kiti - kad atskyrė nuo Žemės ugnies siena. Edeno buvo ilgai ieškoma visuose kontinentuose, bet niekas jo nerado. Nematė ir kosmonautai...
Tačiau dabar svarbiau ne Edenas, o Rojus. Jei este išganyti vertas krikščionis, pateksite ne į Edeną, bet į Rojų. Niekas nežino, kur jis yra, bet tikėtina, kad kažkur erdvėje. Biblijoje teužsimenama, kad Rojuje gyvena Dievas.
Ten lauks būrys mūsų dorų pažįstamų ir šiaip gerų žmonių. Tiesa, visi jie domins tik kaip pašnekovai, nes vėlės Rojuje plevena be jokių lyties požymių, todėl nebus lytinių santykių ir vedybų. Užtat tamstos niekada nekamuos skausmai, depresija, nemiga, policija, girtas kaimynas, dantistas ar triukšmas. Nereiks dirbti!!! Katalikybės dogmos teigia, kad gyvenimas Žemėje jau gali būti Dangaus pradžia. Tiesa, Žemėje reikia daug dirbti kitų labui, o savo dienas pripildyti tikėjimo ir palaimos.
Tačiau dauguma mūsų nesame idealūs. Tokie į Dangų pateks tik po Paskutiniojo Teismo per Pasaulio pabaigą. Turėkite omenyje, kad su Paskutiniuoju teismu nepasiginčysi, jo sprendimai neskundžiami ir advokato greičiausiai nebus. Todėl reikia pradėti ruoštis jau šiandien - būti krikštytam, gyventi nepažeidžiant 10 Dievo įstatymų ir "ciesoriaus" Baudžiamojo kodekso, klausyti Dievo žodžio, mokytis mylėti ir tikėti. Tiesa, viskas reliatyvu. Šalia Kristaus nukryžiuotas banditas Barnabas prieš numirdamas įtikėjo, atgailavo ir meldė dovanoti - ir jis jau Danguje...
Musulmonai, kurių pasaulyje greitai bus daugiau nei krikščionių, tik juokiasi iš mūsų rojaus. Jie įsitikinę, kad jų rojus iš septynių sodų yra po Alacho sostu. Mahometonų rojus ypač patrauklus mėgstantiesiems prabangą. Didybės sodas - visas iš baltųjų perlų, Ramybės - iš rubinų, Prieglobsčio - iš žalsvų chrizolitų, Amžinybės - iš geltonųjų koralų, Malonumų - iš sidabro. Visuose šiuose soduose žaliuoja šafrano žolė (nemaišyti su marihuana), stovi daug rūmų iš jau minėtų brangakmenių. Ten gyvensi amžinai sveikas ir amžinai 30 metų amžiaus. Atvykėliui bus paduoti kvepiantys apdarai, kurių spalvą - kad amžinybė nenusibostų - galima keisti 70 kartų per valandą. Prieš rojų laukia vartai - vėlių "skirstytuvas". Ant kiekvienų vartų užrašas. Pavyzdžiui: "Tiems, kas meldėsi penkis kartus per dieną", "Tiems, kas aukojo vargšams" ir t. t. Labiausiai pasiseks tam, kas bus įleistas per vartus "Žuvo už islamą". Čia kankinių vėlėms žavios hurijos migdolinėmis akimis nešios saldžių šerbetų ir kiek norėsi duos kai ko daugiau nei saldumynai... Patiko? Tuomet susiraskite imamą (musulmonų kunigą; Lietuvoje yra keli), jam įrodykite, kad įtikėjote. Tada reiks tris kartus arabiškai ištarti, kad "nėra Dievo be Alacho, o Mahometas jo pranašas". Dar reikės 5 kartus per parą melstis, aukoti vargšams bei devintąjį Mėnulio mėnesį pasninkauti (nevalgyti, negerti ir net nerūkyti) nuo aušros iki sutemų. Ypač rekomenduotina kartą gyvenime atlikti "hadžą" - nuvykti į Meką. Sugrįžęs galėsite prie savo vardo pridėti garbingą priedėlį "hadži". Pavyzdžiui, Hadži-Antanas. Skamba, tiesa? Taip pat reikės vengti kelių nuodėmių, kurių viena sunkiausių - melas. Tiesa, kitatikiui ar vardam islamo meluoti galima.
Perskaitę šį rašinį milijonai Kinijos, Japonijos ar Korėjos azijiečių budistų piktai numotų ranka. Anot jų, Sukhavatis - tai tikras rojus. Jame nešviečia nei Saulė, nei Mėnulis, pakanka Budos Amitabhos spindesio. Sukhavatyje, arba Laimės šalyje idealus klimatas be sezonų kaitos. Amžinai žalia smaragdinė žolė, kalnai brangakmenių, ant medžių - briliantai. Teka tyro šilto vandens upės. Jų paviršiuje plūduriuoja lotoso žiedai, kuriuose glūdi į rojų patekusiųjų sielos. Suvokusiųjų budizmą lotosai atsivers ir tada bendrausite su Buda. Įgysite dvasinių galių, kurios įvykdys bet kokį troškimą, perkels, kur užsinorėsi. Tamstos oda spindės auksu, nieko neskaudės, nes neturėsi ne tik vidaus, bet ir lytinių organų, išangės (štai dėl ko upių vanduo tyras). Tačiau to ir nepasigesite - visos mintys bus skirtos tik medituoti.
Jei patiko, studijuok ir perprask budizmą, keisk pagal jį savo gyvenimą. Tada duodami gailestingumo įžadai. Mirties valandą beliks tvirtai tikėti ir kartoti Amitabhos vardą - tai jis atvyks su svita išsivežti tamstos sielos.
Daug ką Lietuvoje (!) žavi induistų tikyba. Šie tiki, kad visata yra uždaras kosminis kiaušinis, kurio centre (tik prašom nesijuokti) - Indija, o aplink milžiniškai ratais - vandenynai, kiti pasauliai, pragarai ir rojai. Šios religijos išpažinėjai neabejoja, kad po mirties žmogaus siela palieka kūną ir apsigyvena kitame naujagimyje, žvėryje, daržovėje ar net akmenyje - tai priklauso nuo to, kaip dorai tamsta gyvenai. Žodžiu, jei gyvenai kaip kiaulė, po mirties atgimsi tikra kiaule - teisingiau sugalvoti nė neįmanoma!
Tačiau nesvarbu tikėjimas - daugumos mūsų laukia pragaras, kurį pripažįsta visos religijos kaip atpildo už nuodėmes vietą. Apie mūsų, krikščionišką, pragarą nereikia daug aiškinti - visi žinome, jog nusidėjėliams teks degti ugnyje ar dervos katile. Musulmonų pragaras panašus į krikščioniškąjį - mirusiųjų vėlės baugščiai tipena vorele lieptu virš degančios Pragaro duobės. Alacho malonėje, kas lieptu pasieks Rojų, o kas bus nustumtas į ugnį. Nedoras musulmonas pragare ne šiaip sau ilgai čirškės liepsnose. Kai didelėse kančiose nusidėjėlis suanglės, jam bus duotas naujas kūnas, kuris iš naujo degs. Ir taip amžinai. Šiuo požiūriu krikščioniškojo pragaro kankinimo organizacija racionalesnė - "mūsų" nusidėjėlis kankinsis taupiau amžinai kęsdamas to paties kūno kančias, o musulmonų pragaro velniams "šaitanams" reikės milžiniško sandėlio naujų kūnų kankinamiesiems.
Po pasaulio žūties, anot induistų, nusidėjėlių laukia net 21 pragaras - pagal nuodėmių sunkumą. Atkentėjus kylama į vis "lengvesnio režimo" pragarą, kol atpirkęs kaltes nusidėjėlis galop kyla rojun.
Budistai nusidėjėlius gąsdina plačia bausmių įvairove. Miręs nedorėlis dar gali tapti alkana klajojančia siela arba piktu karingu demonu. Na o patys blogiausieji kankinsis pragare.
Dar blogiau buvo Pietų Amerikoje išnykusių actekų sieloms. Jų kituose pasauliuose - Miktlane - siaučia pūgos, ore skraido kaktusai. Nusidėjėliai minta nuodingais augalais, kirminais bei žmogiena, užsigerdami pūliais iš kaukolių. Po mirties actekai turėdavo prabėgti pro susidaužiančius kalnus, pergudrauti žaltį bei aligatorių. Po to siaučiant lediniam vėjui peržygiuoti 8 dykumas ir kalnus. Jei pavyko, miręs actekas turėjo ant rudo šuns keteros perplaukti sraunią upę ir įteikti dovanas požemio viešpačiui. Jei vėlė pasiimti jų neužmiršo, bandomasis laikotarpis Miktlane truks 4 metus. Tuo laikotarpiu giminės galės sielą paremti aukodami kruvinas aukas. Acteku tapti buvo paprasta, tik neskanu - reikėdavo suvalgyti žmogaus (paprastai nelaisvėn paimto priešo) širdį. Ypač buvo vertinamos nekaltų mergelių širdys.
"Memento mori" - "atmink, kad mirsi" mėgo kartoti senovės romėnai. Memento...
