Mėgstamiausia akademinės karjeros akimirka: sėdžiu savo ankštame „ofise“ ir laukiu akivaizdžiai nusirašiusio rašomąjį darbą studento. Viskas labai paprasta, procedūrą moku mintinai – jis ateis ir pradės atsiprašinėti.
Ko gero, sugalvos kokią nors istoriją – esą sugedo kompiuteris, numirė močiutė ar mylimiausias katinas… Arba susuko vidurius... O gal dėl visko kaltins internetą – staiga pradingo ryšys ir pasaulis akimirkai apsivertė aukštyn kojom. Taigi skaitau ne jo darbą, o kažkokio interneto puslapio kopiją…
Žinau, kad mano universitete studentas gali būti pagautas tik du kartus. Pirmą sykį pagautas bus gana griežtai nubaustas, antrą kartą pagautas lėks iš universiteto. Ir tai kažkaip pakiliai nuteikia – padedu Amerikos universitetams apsivalyti nuo dykaduonių. Žinau ir tai, kad po pokalbio jis išeis arba sugniuždytas, arba pilnas neapykantos. Pirmuoju atveju, ko gero, parašys neblogą darbą, antruoju – per visus studentiškus pokalbių puslapius transliuos neapykantą mano personai. Smagu, kai interneto viešoji erdvė leidžia jiems išspinduliuot savo pyktį – vis geriau negu atviras smurtas... Taigi visada malonu laukti smagaus pokalbio...
Nustebusiems galiu atsakyti: taip, Vakaruose studentai nusirašinėja per egzaminus. Nekenčia English lygiai tiek pat, kaip lietuvaičiai pupkinės lituanistikos. Taip, jie sukčiauja, atsineša paruoštą medžiagą muzikos grotuvuose, delniniuose kompiuteriuose ar mobiliuosiuose telefonuose. Praktika rodo – maždaug pusė studentų nusirašinėtų, jeigu tam sudaryčiau sąlygas. Dažnai perka rašto darbus internete; pilna pusiau legalių kompanijų, kuriuos tuos darbus gali parašyt pagal užsakymą. Jeigu turi pinigų – gali nusipirkti net disertaciją. Tad sukčiaujantys lietuviai nestebina – studentų pasaulyje tingėjimas, nusirašinėjimas (dažniau plagijavimas), paskaitų praleidinėjamas ir profesorių apgaudinėjimas yra tarptautinis. Normalūs žmonės, ką čia bepasakysi. Tačiau kodėl Lietuvoje, kaip parodė netikėtai kilęs abitūros egzaminų skandalas, sukčiaujama masiškiau?
Lituanistinės karjeros metai paliko niūrų įspūdį, kad kai kurie mūsų profesoriai neturėtų dirbti pedagoginio darbo. Labiausiai į atmintį įstrigo mūsų kalbininkų gvardija, verčianti studentus atmintinai kalti jų pačių sukurtas gramatines sistemas. Absurdiškos paskaitos, pagrįstos „zubrinimo“ pedagogika, davė užtektinai vaisių – ir dabar, kai lietuvišką liežuvį vis labiau kausto angliškos sakinių konstrukcijos, į gramatikos vadovėlius žiūrint apima liūdesys. Posovietinė lietuviškoji švietimo sistema reikalavo ne mąstyti, o kalti formules, atsiminti informaciją, kurios tikriausiai nei mokiniai, nei studentai gyvenime niekada daugiau nepanaudos. Ir ne tik lituanistikos studijos – visa vidurinės mokyklos mokymo programa grindžiama prielaida, kad žmogus niekada gyvenime nemokės pasinaudoti kompiuteriu ir susirasti reikiamą datą, formulę ar taisyklę. Būtent dėl prievarta brukamos informacijos pertekliaus mokinys ir yra verčiamas sukčiauti. Švietimo sistema, užuot ruošusi žmogų kryptingoms studijoms, pateikdama į įvairias karjeras orientuotų kursų įvairovę, stengiasi iš kiekvieno padaryti „universalių“ žinių enciklopediją, kurios moderniame verslo pasaulyje niekam nereikia.
Amerikoje daugumoje vidurinių mokyklų, kiek man teko susidurti, jau nuo dešimtos klasės mokiniams siūlo paskaitas universitetiniu formatu: pusę metų skaitomas kursas, tada laikomi egzaminai. Kursai – įvadiniai, kad sudomintų būsimus aukštųjų mokyklų studentus, orientuoti ne į teorijų dėstymą, o į praktinę tų disciplinų reikšmę: matematika ar algebra konkuruoja su verslo, vadybos, ekonomikos mokomaisiais dalykais. Daroma prielaida, kad mąstymo ugdymas yra prioritetas, nes mokinys įgis labiau specializuotus įgūdžius pasirinkęs savo specialybę universitete. Sumažinamas krūvis. Be abejonės, iš lietuviškų pozicijų žiūrint, labai nukenčia studijų kokybė, mokinių „konkurencingumas“ (utopinė idėja, kad visi vaikai turi būti konkurencingi). Tačiau atsiranda malonumas studijuoti, neverkiant dėl kiekvienos pamirštos formulės. O blogų mokinių yra visur...
Taigi, mano akimis žiūrint, pokalbis apie abiturientų nusirašinėjimo skandalą turėjo tapti pokalbiu apie švietimo sistemos reformą, gal net švietimo filosofijos reformą Lietuvoje. Stulbina saliamoniška išeitis– priversti minias dvyliktokų laikyti egzaminą iš naujo. Pagal nutylėjimą visi tapo kalti. Tokia logika vadovaujantis dėl dabartinio Darbo partijos skandalo reikia atstatydinti visą Seimą. Nesvarbu, kad tik dalis parlamentarų įtariami – tegul visi rinkimuose iš naujo įrodinėja savo nekaltumą.
Dar įdomiau tai, kad nė vienas atsakingas už egzaminų organizavimą žmogus neatsistatydino. O faktas, kad interneto technologijų amžiuje reikia egzaminą dėti į kažkokius vokus ir vežioti po Lietuvą, vertas anekdoto. Šitiek metų prabėgus po interneto išradimo, švietimo institucijos gyvena akmens amžiuje, įsimylėjusios vokelių kultūrą… Gal laikas modernizuotis ir įrengti kompiuterizuotus egzaminų centrus, kuriuose nebūtų palikta jokios erdvės mokinių sukčiavimui? Ar kaip visada asmeninio pelno neatnešančioms naujovėms nerandame lėšų?
Nereikia visų lietuvių abiturientų smerkti dėl išskirtinio nesąžiningumo. Galima juos kaltinti dėl šio egzamino, bet kiekvienas kaltinimas turi būti pagrįstas įrodymais. Jeigu aš visiems savo studentams liepčiau perrašyti jų tekstus dėl kelių nevykėlių – lėkčiau iš darbo. Apkaltinęs studentą plagijavimu, turiu tai įrodyti specialiai komisijai. Nes nepagautas – ne vagis.
Atsakomybę dėl nevykusio egzamino administravimo turi prisiimti ne studentai, o Švietimo ir mokslo ministerijos funkcionieriai bei egzaminų rengėjai. Valstybė negali veiksmingai kovoti su korupcija tol, kol jos švietimo sistema yra korumpuota, kol studijos, pagrįstos vokelių kultūra, dažnai tampa korupcijos pradžiamoksliu jos jauniesiems piliečiams.
Tad, studentai, nusirašinėkit. Pirkit egzaminus ir nusirašinėk tol, kol skandalų krečiama valstybė apsivalys nuo pasipelnyti nusprendusių biurokratų. Ir būtinai skelbkit prieš egzaminus užduotis internete. Kovokit už savo teises. Vaistai, kurių ėmėsi Švietimo ir mokslo ministerija, tepanaikino simptomus – ligos židinys liko nepaliestas. Jūs turite susikurti tokią Lietuvą, kurioje norėtumėt gyventi. Lietuvą be korupcijos pagundų.
