Beveik visas pasaulis maitinasi augaliniu maistu, o kai kurių šalių ir rajonų gyventojai minta vien tik augalais. Šalyse, kur žmonės maitinasi įvairiu augaliniu maistu, mažiau serga ir ilgiau gyvena. Nuo senų laikų žinoma, kad maistiniai augalai turi gydomųjų savybių. Augaliniame maiste gausu mineralinių, balastinių medžiagų bei vitaminų, todėl jis naudingas visiems organams - skrandžiui, širdžiai, odai. Daržovių asortimentas parduotuvėse labai įvairus, tad ir mūsų mityba gali būti įvairi ir visavertė. Deja, daugelis iš mūsų apie kai kurias daržoves ir jų vaistingąsias savybes mažai žinome.
Artišokai
Artišokų tėvynė - Viduržemio jūros pakrantės šalys. Juos valgė dar senovės Romoje ir Graikijoje Šis augalas panašus į dagį. Tokie pat dideli plunksniški lapai, tik žiedynų galvutės daug stambesnės. Artišokų puikūs žiedynai būna balti, žali ir violetiniai. Dėl grožio juos galima laikyti ir dekoratyviniu gyvenamųjų patalpų augalu. Jie gali išaugti iki lubų.
Artišokų derlius renkamas prieš pražystant. Stambesni artišokai auginami Izraelyje bei Bretanėje, o smulkesni - kituose pietų kraštuose ar Viduržemio jūros pakrantėje (Balkanuose, Turkijoje, Ispanijoje ir t.t.). Artišokų valgomoji dalis - žiedlapiai bei žiedsosčiai. Viduržemio jūros pakrančių gyventojai juos laiko delikatesu. Be to, jie puošia stalą ir suteikia jam originalumo.
Artišokuose labai daug vitaminų (karotinų, B grupės vitaminų ir vitamino C), geležies, magnio. Jie labiausiai vertingi dėl juose esančio cinarino, kuris jaunina ląsteles, saugo kepenis, o svarbiausia - gerina tulžies ištekėjimą iš kepenų. Be to, cinarinas mažina cholesterolio kiekį ir trukdo formuotis akmenims tulžies pūslėje. Artišokai ypač naudingi pagyvenusiems ir sergantiems ateroskleroze. Džiovintos artišoko šaknys ir žolė apsaugo nuo širdies vainikinių arterijų aterosklerozės žmonėms. Du mėnesius geriant po 1,5 g cinarino per dieną, pagerėja savijauta, sumažėja kraujyje cholesterolio kiekis. Seniau Vakarų Europos gydytojai skirdavo artišoko lapų nuovirą nuo kepenų ir tulžies ligų (iki 3 puodelių per dieną). Liaudies medicinoje artišokas dažnai vartojamas šlapimo išsiskyrimui skatinti, susilaikius šlapimui ir sergant vandene.
Trumpai tariant, apie gydymą artišokais galima pasakyti taip: saugo ir stiprina kepenis, padeda geriau tekėti tulžiai, neleidžia formuotis akmenims tulžies pūslėje, jaunina visą organizmą, mažina cholesterolio kiekį, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, šalina vandenį, mažina pabrinkimus, šalina virškinimo sutrikimus, slopina uždegimus.
Kaip artišokai paruošiami valgyti? Labai paprastai: kotelis išplėšiamas ir artišoko galvutė "galva žemyn" panardinama į pasūdytą ir truputį citrina parūgštintą verdantį vandenį. Verdama uždengus, kol lapeliai lengvai atsiskiria (apie 30 minučių). Artišokų valgymas - tai mėgavimasis. Pradedama lupti nuo išorinių lapelių. Jie imami pirštais, dažomi į mėgiamą padažą ar majonezą ir jų minkštimas tiesiog išgraužiamas ar iščiulpiamas. Nereikia jokių peilių ar šakučių. Na, tik pats pagrindas atpjaunamas ir valgomas su padažu. Artišokų niekada neapsivalgysime, nes juose labai nedaug minkštimo (tai ir karčiosiojo cinarino nenurysime per daug).
Kaliaropės
Kaliaropės priklauso kopūstinių daržovių kategorijai. Jos yra subtilaus skonio ir turi daugybę vertingų maistingųjų medžiagų. Vidurio Europoje auginamos ne pirmą šimtmetį, bet pastaruoju metu tik jų vartojimas suaktyvėjo. Jos gerai auga ir mūsų klimatinėje juostoje.
Kaliaropėse labai daug B grupės vitaminų, biotino, kurio dėka plaukai būna gražūs, o oda sveika, vitamino B3, reikalingo energijos apykaitai, ir vitamino B5, būtino gyvybingumui, ląstelių energijai, odos ir plaukų spalvai. Jose gausu geležies, reikalingos kraujodarai, ląstelių aprūpinimui deguonimi, magnio - raumenų funkcijai, širdies veiklai, mangano - gerai nuotaikai ir kovai su stresais. Šioje kopūstinėje daržovėje gausu mums taip reikalingo kalio. Kaliaropėse labai daug vitamino C. Maždaug 120 g svorio kaliaropė patenkina šio vitamino dienos poreikį.
Baltosios ir mėlynosios kaliaropės yra tokio švelnaus skonio, kad jas galima valgyti ir žalias. Jose esantis selenas bei vitaminas C stiprina apsaugines organizmo funkcijas. Kaliaropes galima tiekti su aliejumi, kuriame gausu vitamino E. Tada selenas apsaugo kraujyje esančius riebalus nuo laisvųjų radikalų ir neleidžia susidaryti aterosklerozei. Selenas padeda gydyti navikines ligas, tinka jų profilaktikai, per skrandžio bei žarnyno sieneles neleidžia sunkiesiems metalams patekti į organizmą.
Kaliaropių privalumas - jų skonis kiekvieną kartą gali būti vis kitoks. Tai priklauso nuo jų paruošimo būdo. Stambios kaliaropės gali būti sumedėjusios (tada reikia dalį jų nupjauti), todėl geriau pirkti mažesnes, o savo daržuose neleisti peraugti. Jas galima valgyti trintas žalias, spausti sultis, nuskabytus ir susmulkintus lapelius dėti į salotas ar kokius kitus patiekalus, troškinti vienas arba su kitomis daržovėmis.
Ši daržovė tinka peršalimo profilaktikai ir... padeda lieknėti, nes kaliaropių savaitės dieta gali labai pagerinti medžiagų apykaitą.
Agurklė
Tai žolė su pilkai žaliais, pailgais kiaušiniškais lapais, kurie padengti šiurkščiais plaukeliais. Stiebas status, šakotas, iki 30 - 60 cm aukščio. Lapai sultingi. Žiedai stambūs, žydri, nulinkę, susitelkę retais garbanotais žiedynais. Vaistinė agurklė paplitusi Vidurio Rytuose ir Viduržemio jūros regione, kur iki šiol tebėra laukinis augalas. Mūsų šalyje agurklė auginama soduose ir daržuose kaip salotinis, vaistinis ir medingas augalas.
Vaistinė agurklė savo skoniu primena agurką. Gležnų agurklės lapų dedama į gėrimus, jauni lapeliai tinka salotoms. Žiedais galima puošti įvairius valgius, kuriems tinka agurkai. Smulkiai pjaustyti ar trinti agurklės lapai paskanina šaltibarščius, kol neužaugę agurkai daržuose. Stambesni ir didesni lapai verdami ir ruošiami kaip špinatai
Agurklė mėgstama ne vien dėl savo skonio ir gražių žiedų, kuriuos galima valgyti. Žolės nuoviras vartojamas sergant inkstų ir kepenų uždegimu, reumatu, tulžies pūslės ir inkstų akmenlige, odos uždegimais. Ji teigiamai veikia odą, kuri tampa elastingesnė, mažiau lūžinėja ir sluoksniuojasi nagai. Homeopatijoje jos preparatais gydomos kai kurios nervų ir širdies ligos. Liaudies medicinoje agurklės antpilai vartojami ne tik kaip silpnai šlapimo išsiskyrimą ir prakaitavimą skatinantys, bet ir vidurius paleidžiantis vaistas. Dėl joje esančių gleivių, ją galima vartoti kaip minkštinantį bei aptraukiantį vaistą.
Liaudyje paprastai gaminamas sausų žiedų antpilas santykiu 1:40 arba žolės - santykiu 1:20 antpilas. Šis antpilas geriamas 3 - 4 kartus per dieną po trečdalį arba ketvirtadalį stiklinės. Antpilo duodama ir nuo funkcinių nervų ligų, širdies neurozių, reumatinių, podagrinių ir kitų raumenų bei sąnarių skausmų.
Bulgarų liaudies medicina rekomenduoja gerti agurklės antpilą po šaukštą 5 - 6 kartus per dieną (2 valgomieji šaukštai žolės su žiedais užpilama stikline verdančio vandens, 5 valandas palaikoma sandariai uždengtame inde, perkošiama ir geriama pridėjus truputį cukraus).
Dumplainis
Dumplainis - bulvinių šeimos vienmečių ar daugiamečių augalų gentis. Dumplainių yra apie 100 rūšių. Jie paplitę tropikų ir subtropikų rajonuose. Kai kurios dumplainių rūšys ne tik dekoratyvios - vaisiai valgomi. Valgomasis dumplainis auga ir Lietuvoje. Iš kultūrinių dumplainio rūšių labiausiai paplitę meksikinis ir žemuoginis.
Tai žolinis augalas su plonu sumedėjusiu šakniastiebiu ir tiesiu, išsišakojusiu 30 - 100 cm aukščio stiebu. Vaisius - gelsva arba oranžinė, raudono atspalvio apvali uoga. Vaisiuose yra labai daug smulkių apvalių sėklų. Dumplainiai auginami daržuose, soduose ir darželiuose kaip daržovė ir dekoratyvinis augalas. Prinokę vaisiai valgomi.
Dumplainis - nereiklus augalas, tačiau geriau auga saulėtoje arba pusiau saulėtoje vietoje. Geram derlingumui pageidautina giliai įdirbta, mėšlu patręšta žemė.
Dumplainių uogose yra cukrų, organinių rūgščių, karotino, vitamino C, kartaus fizalino ir į alkaloidus panašių medžiagų. Gintaro spalvos ar švelniai rausvos uogos vartojamos šviežios ir paruoštos žiemai kompotų, uogienių, marmelado forma, raugintos ir marinuotos. Labai naudinga šios žolelės vaisius sudžiovinti.
Liaudies medicinoje dumplainių vaisiais skatinamas šlapimo išsiskyrimas, jie vartojami sergant inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige, vandene, podagra ir sąnarių reumatu. Dumplainis veikia antiseptiškai, todėl jo duodama nuo pūlingo inkstų geldelių bei šlapimtakių uždegimo. Gydantis vasarą, patartina suvalgyti kasdien po 20 šviežių vaisių arba išgerti apie 25 g jų sulčių.
Antpilai ir nuovirai daromi iš džiovintų vaisių. Paplitęs toks receptas: apie 20 - 30 g sausų vaisių 15 minučių verdama pusėje litro vandens. Po to atšaldoma, nukošiama ir geriama po ketvirtį stiklinės 4 - 5 kartus per dieną. Tokiu nuoviru galima skatinti tulžies išsiskyrimą, vartoti sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, gydyti kvėpavimo takų uždegimus, malšinti skrandžio ir žarnyno skausmus.
Būtina prisiminti, kad dumplainio vaisius reikia naudoti be taurelių (jose yra toksinių medžiagų). Liaudies medicina dumplinio vaisius naudoja ir išoriniam gydymui (uždegimui ir skausmui malšinti). Smulkintų vaisių tepalas santykiu 1:4 vartojamas reumatiniams raumenų, sąnarių skausmams malšinti, žaizdoms gydyti.
Dumplainių vaisių galima nusipirkti parduotuvėse, tačiau nesunku ir patiems užsiauginti. Sėti reikėtų anksti pavasarį į vazonėlius, o vėliau perkelti į dirvą. Taip pasodintų dumplainių derlius būna ankstyvesnis ir gausesnis. Dumplainis - daugiametis žolinis augalas, jo sėklos nebijo šalčio. Iš rudenį nukritusių prinokusių uogų pavasarį išdygsta daigeliai, bet jų derlius būna vėlyvas ir ne visos uogos suspėja prinokti.
