Stasys VARNECKAS
- Ar kada mylėjaisi su mergina savo tėvų lovoje? Anskaičių Giedrius sukluso, dairydamasis, kas čia jį šnekina. Bet kambaryje daugiau nieko nebuvo. "Matyt, pasigirdo, - pagalvojo vaikinas. - Pavargau toje Airijoje". Už lango klevas barstė spalvotus lapus. Giedrius ilgai žiūrėjo, kaip jie krenta ant žolės ir ant tako. Tik staiga vėl pasigirdo tas pats aiškus ir atkaklus balsas: - Ar kada mylėjaisi su mergina savo tėvų lovoje? Giedrius vėl atidžiai apžiūrėjo kambarį, tačiau jame ir vėl nieko nepamatė. - Ei, kur slepiesi? Baik juokus. - Aš nejuokauju. Aš tik pasiteirauti noriu. Argi negalima? Abejonių neliko: balsas sklido iš televizoriaus. Dar apygerio spalvoto vaizdo televizoriaus, kurį senis Anskaitis, Giedriaus tėvas, pirko prieš dvejus metus, pardavęs telyčią. - Televizorius? Ar tai tu čia šnekėjai? - O kas gi daugiau? Ko tu, mielas Giedriau, stebiesi? Juk mano toks darbas - kalbėti ir rodyti. Rodyti ir kalbėti. Be to, aš dar ir paklausinėti mėgstu. Dėl abipusio ryšio. - Tavo tas klausimas, televizoriau, nė į tvorą, nė į mietą. Argi negalėjai ko nors protingesnio pasiteirauti? Na, pavyzdžiui, kaip man sekėsi Airijoje, kaip namo grįžau, kada vėl skrisiu. - Galėjau,- atsakė televizorius. - Bet argi kam rūpi tos tavo kelionės? Šiandien pusė milijono tautiečių keliauja ir niekam nė motais... - O juk turi rūpėti, - bandė ginčytis Giedrius, - Kiek žmonių - tiek likimų. Ir visi jie įdomūs, nepakartojami. - Sutinku,- nusileido televizorius,- įdomūs. Ypač jei kas nusilaužia koją, susimuša su žmona, patenka į policiją. Tada būna labai įdomu, ir aš skubu pranešti visi tautai. Giedriui, matyt, atsibodo ši diskusija, todėl jis labai rimtai pareiškė: - Vis dėlto tas tavo klausimas nei šioks, nei toks. Negi tu galvoji... - Atleisk, Giedriau. Pratęsime po reklamos. Televizorius, kaip jam ir dera, pradėjo transliuoti reklamos klipelius. Per nepilną pusvalandį jis įtikino Giedrių, kad espumizanas - geriausias vaistas nuo uragano ir kad be jo net į kiną neverta eiti. O fleksodono, jei esi doras anūkas, būtinai nupirk seneliui - sąnariai bus lankstūs. Neužsukti pas mažų kainų lyderę - tiesiog nusikaltimas. Sužinojo Giedrius, kokį alų dera gerti, sugrįžus į gimtinę, kokius džinsus pirkti... - Fu, net sušilau, - pagaliau atsipūtė televizorius. - Šitiek darbo. - O aš,- nelabai užjausdamas pašnekovą pasakė Giedrius,- vis dar tebelaukiu atsakymo. Klausimėlis, švelniai tariant, buvo ne itin korektiškas. - Che, che, che, - nusijuokė televizorius. - O kaip kitaip tave prie ekrano pririši? Tiek jau to, būsiu ši kartą atviras: aludariai man neblogai sumokėjo, kad įtikinčiau tave, Giedriuk, jog alų gerti yra sveika. Nepamiršk nusipirkti espumizano. Ir pampersų. Na, tų sauskelnių. Kai alučio padaugini, jie labai praverčia. ... Už lango klevas tebebarstė lapus. Giedrius žiūrėjo į juos, tačiau galvojo apie espumizaną, alų ir sauskelnes.
