Daiva NORKIENĖ
- Kad ŽIV infekuoti narkomanai tyčia užkrėstų vieni kitus, yra buvę Lenkijoje, - vienoje televizijos laidoje sakė AIDS centro gydytoja Julija Rakickienė. - Tokių atvejų Lietuvoje negirdėjau.
Netrukus Vilniaus odos ir venerinių ligų dispanseryje (jame glaudžiasi ir AIDS centro ligoninė) įvyko pavojingas incidentas: vienas ŽIV užsikrėtęs narkomanas su kraujo pilnu švirkštu užpuolė jam narkotikų nedavusią slaugytoją.
Reketininkas
Henrikas Gilius (vardas ir pavardė pakeisti) pagarsėjo po to, kai Vilniuje prie Narkologinio dispanserio nenustatytiems asmenims pardavė kelis mililitrus savo kraujo. Šis neseniai keturiasdešimtmetį atšventęs vyras už vieną mililitrą infekuoto savo organizmo skysčio "uždirbdavo" po šimtą litų. Apie minėtus atvejus rašėme "Akistatoje". Po šios publikacijos kilo diskusijos televizijos laidoje "Autodafė": ar įmanoma iš viruso nešiotojo nusipirktu krauju užkrėsti savo priešą? Garsūs medikai tvirtino, jog ne: kraujas, kol jį nugabensi iki numatytos aukos, sukrešės. Kas kita, jei sveikam žmogui būtų suleista ką tik iš venos paimto kraujo... Tokia tragedija vos neatsitiko Vilniaus odos ir venerinių ligų dispanseryje.
Šių metų pavasarį Henrikas Gilius buvo paguldytas į vieną Vilniaus odos ir venerinių ligų dispanserio skyrių. Čia, be kitų ligonių, ant galūnių atsivėrusias trofines opas gydosi ir kvaišalų belaisviai. Henrikas, dažnai girtaujantis, vartojantis stiprius narkotikus, neprisižiūrintis vienišas vyras, kentėjo ne tik kojų skausmus - ant jų vėrėsi negyjantys pūliniai, žaizdos. Per paromis besitęsdavusias orgijas vyriškis neturėdavo laiko nei pailsėti, nei pavalgyti. Todėl ligoninė su sočiais pietumis, vakarienėmis ir švariu patalu nuo gyvenimo pavargusiam vyrui turėjo būti atgaiva. Daugelis jo likimo draugų medikų globoje atsigauna, pailsi, tvarkant "vieną galą", apgydomos ir kitos ligos, dėl kurių namuose narkomanai nė nesukdavo sau galvos. Tačiau Henrikas likimo suteiktomis "sveikatingumo atostogomis" nepasinaudojo: po paros šį vyrą pečiuiti sanitarai prievarta išsigabeno į psichiatrijos ligoninę.
Buvo taip. Visą dieną šis nestabilios psichikos naujokas sekiojo paskui kitus ligonius ir personalą, reikalaudamas įvairių jam nepriklausančių patarnavimų: išskirtinai jam ir be eilės duoti valgyti, tvirtino norįs miego, išgerti, o galiausiai užsimanė narkotikų.
Viena skyriaus slaugytoja procedūriniame kabinete kaip tik ėmė kito paciento kraujo tyrimams, patalpos durys buvo šiek tiek praviros, o spynoje kyšojo neapdairiai paliktas raktas. Kada tarpduryje pasirodė išsimiegojęs Henrikas, medikė nepajuto.
- Ei, klausyk, man reikia narkotikų! - naujokas įsiveržė su trenksmu.
Slaugytoja dar mėgino tartis gražiuoju, tikino neturinti to, ko jam norėtųsi, tačiau švelnūs žodžiai agresyvaus paciento nenumalšino. Norėdama išvengti nemalonumų, darbuotoja surado kažkokių raminančių tablečių ir padavė Henrikui. Tačiau tokia "duoklė" jo nepatenkino. Aukštas, metro devyniasdešimties ūgio, petingas vyras užstojo beveik visą durų angą, todėl pabėgti ir pasikviesti pagalbos medikė negalėjo. Henrikas reikalavo duoti jam stipresnių leidžiamų narkotikų, o jų negavęs skubiai užtrenkė kabineto duris ir pasuko spynoje buvusį raktą..
Užrakinęs slaugytoją, narkomanas kuo ramiausiai paėmė švirkštą, įsibedė į veną, prisitraukė AIDS sukeliančiu virusu užkrėsto kraujo. Tada atrakino kabinetą, įėjo vidun ir užsipuolė iš siaubo pakraupusią medikę:
- Tai duodi ar neduodi, ko paprašiau?! Jei ne, užkrėsiu tave mirtina liga!
Įvykio liudininku tapęs skyriaus pacientas tvirtina, jog Henrikas slaugytojai kraujo nesuleido. Ji šaukėsi pagalbos ir traukėsi, o jis ant jos švirkštė kraujo čiurkšles. Kliuvo persigandusiai darbuotojai ant drabužių, buvo aptaškyti kai kurie baldai.
"Akistatos" žurnalistai kalbėjosi su buvusiu Odos ligų skyriaus pacientu Artūru Krivonosu, kraupiojo įvykio liudininku. Kas išgelbėjo slaugytoją nuo įžūlaus teroristo?
- Mes, skyriuje buvę vyrai, ėmėme Henriką raminti. Sakėm, kad čia ne juokai, kad liautųsi. Kai ant jo vyriškai užrėki, jis sutrinka ir susigūžia. Tačiau seselei, pamačiusiai prieš save įsiutusį dvimetrinį vyrą, rėkauti ir grasinti noras kažkodėl nekilo. Ji buvo taip išgąsdinta, jog paskui ilgai neatsigavo po patirto šoko, - pasakojo Artūras. - Mes Henriką tol saugojome ir raminome, kol atvažiavo tvirti sanitarai ir išvežė jį į Naujosios Vilnios ligoninę.
Narkomanas - pedantiškos tvarkos mėgėjas
Henrikas Gilius - dažnas Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės pacientas. Čia jį reguliariai "pasiunčia" agresyvaus elgesio neapsikentę pažįstami. Žirmūnuose gyvenantis vyriškis reketuodavo savo laiptinės kaimynus. Atsisės, būdavo, vidury laiptų ir nepraleidžia į namus grįžtančių moteriškių. Nukreipia į jas kruviną švirkštą ir šaukia: "Duodi dešimt litų, ar ne?" Tokių, kurie neduotų, kaip teigiama, beveik nepasitaikydavo. Lygiai taip pat šis vyras mėgindavo elgtis ir Gerosios Vilties gatvėje esančiame Narkologijos dispanseryje. Tiesa, tie, kurie jį pažįsta, gražiuoju ar piktuoju jį nuraminti mokėjo. Neprognozuojamo elgesio Henrikas serga psichopatija, oficialiai yra nepakaltinamas, tačiau nepasakytume, kad jis nemokėjo gyventi.
Henriko sesuo "Akistatos" žurnalistei pasakojo, kad jos vienišas, be šeimos gyvenąs brolis yra pedantiškas namų tvarkytojas: skalbia, šluoja, neleidžia nukristi nė dulkelei. Keturiasdešimties metų vyras niekur nedirba, tačiau gauna 600 litų pensiją, iš kurios pirmiausia sumoka buto mokesčius. Moteris labai norėtų, kad šiaip jau geros širdies jos brolis liautųsi svaigintis, kad jį išgydytų. Tačiau moteriai turbūt nežinoma, kad net Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje narkomanai ne tik lyg niekur nieko svaiginasi. Viena Henriko likimo draugė narkomanė mums papasakojo, kad būtent Naujojoje Vilnioje Henrikas ŽIV užkrėtė vieną jauną merginą. Būrelis ligoninės pacientų slapčia leidosi kažkokių "geradarių" atneštus narkotikus. Sukrapštę pinigų kvaišalams, ligoniai jų pritrūko vienkartiniams švirkštams ir todėl naudojosi tuo pačiu.
- Aš pažįstu tą merginą, ji buvo sveika, o po to karto užsikrėtė mirtinu virusu. Henrikas žinojo, jog yra infekuotas, tačiau likimo draugų neįspėjo ir nepasiūlė ieškoti kelių vienkartinių švirkštų, - sakė moteris.
Susirgo armijoje
Henrikas sovietmečiu buvo pašauktas tarnauti Baltarusijoje, tankų dalinyje. Ten jis ir prarado sveikatą. Kaip pasakojo jo sesuo Virginija (vardas taip pat pakeistas), iki tol buvęs visiškai sveikas Henrikas paslydo, nukrito nuo tanko ir susitrenkė smegenis. Liga pasireiškė ne išsyk. Vaikinas tapo miegūstas, vangus, tačiau kitokių problemų nekilo. Tačiau kartą, kai jis užsnūdo sargyboje, priėjęs karininkas tylutėliai atėmė ir paslėpė automatą, o kitąryt pareikalavo jį surasti. O jei ne, už ginklo praradimą kareivį "teis tribunolas". Karininko teroras buvo lemtingas: Henrikas prarado savitvardą, o vėliau buvo komisuotas iš armijos kaip sergantis psichikos liga.
Grįžęs iš kariuomenės, Henrikas dirbo statybose, sportavo (lankė karatė, plaukimo treniruotes), "retkarčiais pasimušdavo", tačiau jo liga lyg ir nepasireikšdavo. Rimtesnių problemų kilo, kai vyriškis ėmė išgėrinėti. Netrukus Henrikas gavo invalidumo grupę, nebegalėjo dirbti, tačiau jo nepamiršo Rusija: ji iki šiol armijoje sveikatą praradusiam savo kariui moka solidžią pensiją. Virginija pasakojo:
- Mano brolis tikrai geros širdies. Kai nebūna apsvaigęs, matau, koks jis iš tiesų. Reiktų jį išgydyti nuo narkomanijos, ir viskas pasikeistų.
Dėl brolio nešiojamo ŽIV Virginija irgi nėra tikra:
- O kodėl taip greit užgyja jo žaizdos? Kodėl jis nesulysęs? Gal medikai klaidingai diagnozavo?
Sesuo tiki broliu narkomanu
Viename policijos komisariate H. Giliui dar rudenį buvo iškelta baudžiamoji byla už narkotikų gaminimą ir laikymą. Mat landyne paverstame jo bute per kratą pareigūnai surado 800 gramų aguonų galvučių. H. Gilius ne tik gamino ir vartojo narkotikus - jais dalinosi ir su kitais. Daugelis jo pažįstamų abejoja, ar sutrikusios psichikos, vartojantis alkoholį ir narkotikus drauge vyriškis saugodavosi neužkrėsti kitų, ar keitė švirkštus. Henriko pavojingumas visuomenei pagaliau buvo pastebėtas, ir jį išvežė į Rokiškio psichiatrijos ligoninės Griežtojo režimo skyrių. Sesuo Virginija, kuri laukia sugrįžtant pasveikusio brolio ir tiki, kad jis pasitaisys, tvirtino: į Vilnių Henrikas turi sugrįžti po Naujųjų Metų...
