„Kultūros savaitė“ tęsia pasakojimus iš neseniai vykusios Vilniaus knygų mugės. Šalia Lietuvos radijo ir televizijos stendo įkurtoje improvizuotoje radijo studijoje svečiavosi vienas žymiausių Estijos visuomenės veikėjų, rašytojas ir filosofas, naujasis Talino universiteto rektorius Reinas Raudas, kuris, kaip teko įsitikinti laidoje, puikiausiai kalba lietuviškai.
Vilniaus knygų mugėje profesorius pristatė pirmąjį į lietuvių kalbą išverstą savo romaną „Hektoras ir Bernardas“, kurį išleido „Apostrofos“ leidykla.
Poliglotas, intelektualas, aistringas keliautojas, lietuvių literatūros ir kultūros bičiulis Reinas Raudas nuolatos lankosi įvairiuose mūsų kultūros forumuose, skaito paskaitas aukštosiose mokyklose, dalyvauja diskusijose, mokslinėse konferencijose, seminaruose...
Jis yra išvertęs į estų kalbą keletą lietuvių poetų, pats rašo eiles, šmaikščius aforizmus, pjeses, esė, istorinius romanus...
Naujausias esė romanas „Hektoras ir Bernardas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Brigita Urmanaitė, labiau pretenduoja į sokratiškus filosofinius apmąstymus. Filosofas Arūnas Gelūnas apie šią knygą netgi yra pasakęs: „Romanas – tai Platono „Valstybė“, parašyta estiškai XXI amžiui. Tik Raudo valstybėje filosofas jau nebėra karalius, o moterys čia lygiai svarbios, kaip ir vyrai. Iki skausmo tikri ir aštrūs romano herojų pokalbiai apie teisingumą, kūrybos prigimtį, tikros meilės tarp vyro ir moters galimybę veda skaitytoją labirintu, kurio gale jis gali sutikti netikėtą personažą – save patį...“
Apie naująjį romaną ir jo idėjų perspektyvą trapiame šiuolaikiniame mūsų pasaulyje rašytoją Reiną Raudą kalbino „Kultūros savaitės“ žurnalistė Gailutė Jankauskienė.
– Ne kartą esate dalyvavęs įvairiuose mūsų kultūros forumuose ir „Šviesos–Santaros“ suvažiavimuose, konferencijose... Esate laukiamas Lietuvoje, dažnai cituojamas, ypač akademiniuose sluoksniuose. Na, o dabar lietuviškai prabilo ir jūsų romanas. Tad ir pradėkime pokalbį nuo romano. Romanas, parašytas labai įdomia, originalia forma: t.y. dialogas. Kodėl pasirinkote būtent dialogą? Gal taip atsitiko iš ilgesio? Būtent dialogo ilgesio. Viename puslapyje jūsų personažas yra pasakęs, kad dabar Vakarų civilizacijos dialogas nyksta, jis menkėja, degraduoja...
– Taip, viena vertus, brandaus visuomeninio dialogo, kuriame neskambėtų tuščios frazės, o žmonės iš tikrųjų kalbėtųsi apie tai, kas jiems svarbu, – tokio dialogo iš tiesų yra vis mažiau. Tačiau, kita vertus, man atrodo, kad toks dialoginis mąstymas man apskritai būdingas. Kai apie kažką galvoju ir mėginu formuluoti savo mintis, tai visą laiką imu abejoti: o kaip bus kitaip, o jeigu ne taip, o gal dar kitaip ir t.t., ir pan. Net rašydamas aš vis dažniau vartoju tokius žodžius, kaip „bet“ ir „o“, o ne „ir“ ar „bei“.
Taip ir šioje mano knygoje – dialoginis mąstymas tarp dviejų herojų – Hektoro ir Bernardo, kurie iš esmės sutinka dėl pagrindinių vertybių, bet labai dažnai vienas kitam prieštarauja, ir kaip tipažai yra visiškai skirtingi. Galima pasakyti, kad tai aš pats esu suskaldytas į du kraštutinumus, į dvi puses: vienas yra kokiais 15 metų už mane jaunesnis (Hektoras), o kitas – 10-15 metų už mane vyresnis (Bernardas). Tačiau, aišku, šio žmogaus gyvenimas kitaip susiklostė negu mano. Aš esu lyg tarp dviejų ugnių – vienas iš jų yra Hektoras, o kitas – Bernardas.
– O kuri to jūsų dvilypio prototipo pusė – Hektoras ar Bernardas – jums labiau imponuoja?
– Negaliu pasakyti, kuris iš jų man yra artimesnis, kadangi jie abudu yra tarsi skirtingos mano asmenybės pusės.
– Skaitytojui, kuris imsis skaityti šį naują jūsų romaną, galima būtų pasakyti, kad tai yra knyga apie aukščiausias gyvenimo kategorijas, apie kurias, beje, šiandien, ko gero, nelabai populiaru kalbėti. Bent mūsų visuomenėje, turiu galvoje plačiąją kultūrą. Tai yra romanas apie laisvę, apie pasirinkimą, apie meilę, apie valdžią, apie autentiškumą, apie vartotojiškumą, Vakarų civilizacijos dialogą ... O apibendrinant – turbūt apie gyvenimo prasmę?..
– Na, taip. Tai yra romanas ir apie laisvę, ir apie meilę, ir apie filosofiją. Ir apie tai, kad šie trys dalykai tam tikra prasme yra tas pats.
– Jūs viename puslapyje atsakote į klausimą, kas tai yra gyvenimo prasmė. Tai yra tikrumas. „Paliesti tai, kas tikra...“ „Paliesti tai, kas tikra.“ Ar šiame trapiame, dažnai mums galbūt dirbtinai primetamame mūsų pasaulyje vis dar galime prisiliesti prie to tikrumo? O gal tai yra tik idėja, idealas?
– Taip, aš ir pats tuo tikiu. Ir Bernardas sako, kad galbūt šitas tikėjimas yra iracionalus. Beje, bet koks tikėjimas tam tikra prasme yra iracionalus. Bet jeigu aš netikėčiau, kad kiekvienas žmogus, absoliučiai kiekvienas žmogus sugeba kažkokiu jam būdingu būdu paliesti tai, kas tikra, kaip sakoma knygoje, jeigu aš tuo netikėčiau, tai man reikėtų nusižudyti. Tai nebūtų pasaulis, kuriame galima būtų toliau būti.
– Būtent viltis ir tas jūsų tikėjimas tikrais dalykais skaitytoją nuteikia optimistiškai (nors Hektoras ir Bernardas labai daug svarsto ganėtinai liūdnai). Bernardas vėlgi sako, kad pasaulyje turime tai, ką patys į jį įsileidžiame. Pavyzdžiui, jis pats įsileidžia tik tai, ko jis nori. Jis neprisiliečia prie tokių dalykų, kurie jam atgrasūs – žiniasklaida, reklama...
– Apie žiniasklaidą Bernardas sako: „Šis ėdalas – ne man. Televizija ir spauda mano akyse yra praradusios svarbą, aš jų tiesiog nepastebiu, kaip nepastebi lentynų su kačių ar šunų ėdalu žmogus, atėjęs į maisto parduotuvę nusipirkti maisto sau. Tikriausiai ir šunų ėdalas yra įvairios kokybės, bet tai juk neturi man rūpėti...“ Aš, pavyzdžiui, irgi neturiu namie televizoriaus ir jo nežiūriu.
– O laikraščius skaitote?
– Ne visai. Internete peržiūriu vieną kitą straipsnio pavadinimą, jeigu užkabina, tai paskaitau. Bet iš principo laikausi nuostatos: jeigu sistemai leisi save įpinti į spąstus, tai tada bus labai sunku iš jų išsivaduoti.
Pavyzdžiui, žmogus yra visai normalus, gyvena, kažką dirba. Tačiau, kai tik jį išrenka į tam tikrą valdžią, po kiek laiko jis pradeda keistai kalbėti. Jam atrodo, kad tos sąvokos ir tas diskursas, kuriuo naudojasi vadžia, yra kažkoks ypatingas ir vienintelis teisingas kalbėjimo būdas apie tikrovę. Ir jis užmiršta, kaip apie tą tikrovę kalbėti normalia žmonių kalba. Aš manau, kad tai yra didelis pavojus, kurį būtina griauti.
– Iš tiesų pavojų yra daug mūsų gyvenime.Tačiau kaip jų išvengti?..
– ... nedaryti to, kuo pats žmogus netiki.
– ...bet ar tai įmanoma? Ar tai įmanoma mūsų šiandieninėje visuomenėje, kurioje stereotipai yra labai gajūs, o mes taip lengvai pasiduodame iš anksto suformuluotiems scenarijams ir kažkieno propaguojam gyvenimo stiliui?
– Ši knyga yra parašyta tam, kad paremtų žmones, kurie nori tikėti ir tiki tikrais dalykais. Kurie viduje abejoja, galvoja, svarsto: gal aš vienas esu toks keistas... Galbūt skaitytojams ši knyga padėtų nepasiduoti tai visa apimančiai sistemai.
– Knygoje jūsų personažas teigia, kad ką nors sukurti vien dvasinėmis pajėgomis šiame pasaulyje beveik neįmanoma, nebent užsidarius vienuolyne... Vadinasi, tas žmogus, kuris renkasi tikrus dalykus, tikras vertybes, stengiasi autentiškai priimti pasaulį, jis pasmerktas vienatvei?
– Ne, nemanau, kad žmogus, kuris kažką sugeba sukurti, yra pasmerktas vienatvei. Bent jau ne tokiai pesimistinei, ne tokiai tamsiai vienatvei. Gali būti ir šviesi vienatvė, tokia rami vienatvė, kai žmogus turi kažkokią savo vietą, į kurią gali sugrįžti ir kur gali kitus pakviesti. Aš manau, kad tai yra gražu. Esu buvęs Kinijoje. Apskritai ta šalis man labai patinka, tačiau man ten trūksta vienatvės. Ten beveik nebūna tokio momento, kad būčiau vienas, o ne tarp kitų žmonių. Na, nebent tada, kai miegu. Bet iš tikrųjų juk neįmanoma taip gyventi, t.y. neturėti galimybės pabūti vienam. O būti vienam yra gera tol, kol tai nepavirsta problema.
– Užsiminėte apie sistemą. Jūs daug rašote apie tai, kaip žmogų, šiuo atveju kūrėją, menininką, toji sistema įtraukia ir pamažu atima iš jo kūrybines galias...
– Tiesą sakant, nesprendžiu pagal save. Tiesiog matau kitų pavyzdžius. Tarkim, atsiranda kažkoks maištaujantis muzikantas, kuris nori dainuoti taip, kaip jis nori, ir siekia sukurti kažkokį naują stilių. Jis tampa populiarus, jį pastebi kokie nors agentai, vadybininkai, kurie nori leisti jo plokštelę. Ilgainiui tie vadybininkai pradeda diktuoti tam tikras sąlygas. Pavyzdžiui, tam menininkui sako, kad tokio jo įvaizdžio niekas „nepirks“, ima nurodinėti, ką reikia pakeisti, kokie žodžiai tinka, o kokie ne, ir t.t., ir pan. Ir po kiek laiko iš to kūrėjo išeina toks produktas, kuris yra tarsi maištaujantis, tačiau tos sistemos jau taip paveiktas, kad veikiau tarnauja sistemai nei ją griauna.
– Kaip jums patiko jūsų romanas lietuviškai? Tiesiog įdomus tas autorizavimo momentas.
– Šis vertimas yra toks retas atvejis, kai galėjau visą tekstą perskaityti dar prieš jam patenkant į spaustuvę. Aš manau, kad vertėja Brigita Urmanaitė yra padariusi milžinišką darbą, stengdamasi tą turinį ar tas mano kartais barokines minčių peripetijas perkelti į suprantamą lietuvių kalbą. Šios knygos žanras yra esė romanas. Vadinasi, jame yra kažkiek to, ką mes dažniausiai randame romanuose, ir kažkiek to, ką mes dažniausiai randame esė. Tačiau vyrauja mintys ir svarstymai, o ne veiksmas ar naratyvinės linijos. Mano didelė padėka redaktorėms P. Mikėnaitei ir G. Kadžiulytei, kurios labai kruopščiai ir detaliai išnagrinėjo bet kokį mano teksto dviprasmiškumą ir pataisė, kad viskas būtų aišku, tikslu, taip, kaip turi būti. Man atrodo, kad lietuviškas vertimas yra labai geras.
– Be abejo, būtų labai smalsu paklausti, kaip jūs taip gerai išmokote lietuvių kalbą?
– Į šį klausimą man labai lengva atsakyti. Lietuvių kalbą išmokau per pirmą kelionę į Lietuvą. Važiavau „Čaikos“ traukiniu, kuris tais laikais 6.30 val. išvažiuodavo iš Talino ir Vilniuje būdavo apie 20.00 val. Taigi tas visas keturiolika valandų aš sėdėjau su lietuvių kalbos vadovėliu ir mokiausi. Tiesa, man tada buvo 16 metų. Taigi jau beveik 30 metų praėjo. Per tuos metus labai dažnai šią kalbą vartojau, išmokau naujų žodžių ir t.t.
Aš laikausi principo – pasistengti nors bent kiek išmokti tos kalbos, į kurios šalį važiuoju. O vėliau tos kalbos savaime tobulėja, ypač jei yra galimybė vėl į tą šalį sugrįžti, lankytis dažniau ir bendrauti su žmonėmis, mėginti dalyvauti tos šalies kultūriniame gyvenime.
– Beje, jūs esate vertęs lietuvių poeziją į estų kalbą.
– Taip, yra išėjusi Marcelijaus Martinaičio knyga estų kalba. Truputį esu vertęs ir kitų poetų – Gintaro Grajausko, Eugenijaus Ališankos – eilėraščių. O paskutinį kartą man teko versti tėvo Stanislovo eiles, kai Taline buvo rengtas vakaras jo atminimui.
– Gal ir daugiau sulauksime jūsų vertimų?
– Norėčiau. Mano sena svajonė yra iš lietuvių poezijos sudaryti antologiją. Bet dažniausiai ta svajonė pabunda vasarą, kada čia atvažiuoju. O kai grįžtu į šiaurę, kur krinta sniegas, tos mano svajonės užmiega žiemos miegu. Yra labai daug visokių kitokių darbų ir tiesiog nespėju.
– Ko gero, laiko liks dar mažiau, kadangi visai neseniai, prieš keletą savaičių, buvote išrinktas Talino universiteto rektoriumi. Tad norėčiau klausti – ar šios pareigos suteiks jums daugiau laisvės propaguoti tas idėjas, apie kurias rašote romane „Hektoras ir Bernardas“?
– Manau, kad galbūt ir taip. Kai kandidatavau į rektorius, mane kai kurie gera linkintys man kolegos perspėjo, kad kol vyksta rinkimai, neafišuočiau visų idėjų. Tačiau aš kandidatavau su labai aiškia reformine programa. Laikiausi principo – eiti atvirai, todėl visas tezes, ką norėsiu daryti, pasakiau tiesiai ir aiškiai. Ir buvau išrinktas praktiškai studentų balsų dėka: gal net daugiau balsų gavo kitas kandidatas, kurio pagrindinė tezė buvo, kad viskas liktų, kaip yra. Tačiau mano programai vienbalsiai pritarė studentai, ir rektoriumi tapau aš. Labai tikiuosi, kad su jaunesniais kolegomis bus galima šį bei tą nuveikti.
– Manyčiau, jūsų paskyrimas rektoriumi ir, beje, romano „Hektoras ir Bernardas“ įvertinimas (romanas 2005 m. buvo apdovanotas metine Estijos literatūros premija) yra tam tikri daug bylojantys šiandieninės Estijos kultūros ženklai.
– Kiekvienais metais visiems literatūros žanrams yra skiriama po premiją: ir prozai, poezijai, dramai, esė, vertimams... Tai yra pati prestižiškiausia literatūrinė premija Estijoje. Labai džiaugiuosi, kad mano romanas gavo tokį įvertinimą, nes tai reiškia, kad šios idėjos yra svarbios ir skaitytojams, ir kritikams.
– Iš Estijos grįžkime į Lietuvą. Prieš keletą metų, rodos, „Santaros–Šviesos“ suvažiavime esate pasakęs tokią mintį, kuri galbūt dabar galbūt skambės kaip ištraukta iš konteksto, tačiau vis dėlto labai provokuojanti. Jūs esate pasakęs, kad Lietuva nuobodėja...
– Taip.
– ...norėjau tik paklausti (tikiuosi, neįsižeisite), – ar, jūsų matymu, Lietuva ir toliau nuobodėja ir vis labiau artėja prie mūsų akimis nuobodžios Estijos?
– Taip. Ir kiekvieną kartą čia atvykęs to proceso matau vis daugiau. Kiek prisimenu, to mano pranešimo suvažiavime tema buvo apie tai, kaip Lietuva tampa valstybe. Tą savo idėją suformulavau, persvarstydamas ir pratęsdamas vieno estų politiko, kuris tuo metu buvo užsienio reikalų ministras, mintį. Jo paklausė, o kodėl apie mus, estus, vis mažiau rašo pasaulinė spauda. Ministras atsakė, jog labai gerai, kad apie mus nieko nerašo. Tai reiškia, kad pas mus nebėra jokių katastrofų, jokių problemų, kad vyksta normalus gyvenimas... O tas normalus gyvenimas yra šiek tiek nuobodus, toks kasdienis... Tad sakydamas, kad Lietuva nuobodėja, kaip tik turėjau galvoje šią mintį: ir pas jus nebėra provokuojančių, ekstremalių dalykų, viskas, kas vyksta Lietuvoje, yra maždaug tas pats kas ir kitur. Pavyzdžiui, šiandien išėjau iš „Lietuvos“ viešbučio, kuris yra be galo nuobodus, ir eidamas mačiau tas pačias parduotuves, vitrinas, kurių yra ir Estijoje, ir Madrido gatvėse, ir kur nors kitur...
– Lietuva nuobodėja toliau...
– Nuobodėja toliau...
– Nepaisant visų skandalų ir visų valdžios krizių...
– ...ir tie skandalai, ir tos krizės yra nuobodžios. Negi man reikia nusipirkti laikraštį, kad sužinočiau, jog kažkoks politikas yra kiaulė? Aš tą ir taip žinau...
– Gyvenimas normalėja, tačiau nuobodėja?
– Taip.
– Kad nebūtų taip nuobodu, dar norėčiau klausti apie kultūros politiką. Esate Lietuvos kultūros bičiulis, tokiu jus laiko daug žmonių čia Lietuvoje. Tad turbūt šiek tiek pasidomite ir mūsų kultūriniu gyvenimu. Mums Estija visada imponavo būtent tuo nuobodumu arba (čia dėčiau lygybės ženklą) pragmatišku racionalumu. Kaip jums atrodo, ar kultūrinės tendencijos Lietuvoje ir Estijoje panašios?
– Sunku pasakyti, kadangi dviejų kultūrų struktūra ir pamatinės vertybės šiek tiek skiriasi. Aš net sakyčiau, kad šiuo metu Estijos kultūros vystymosi tendencijos yra arčiau to proceso, kuris anksčiau vyko Lietuvoje. O Lietuvos kultūroje lyg ir matyti tai, kas anksčiau buvo Estijoje. Pavyzdžiui, per visus dešimtmečius mūsų teatras buvo gana šaltas, pastatytas „ant teksto“. Tačiau dabar jis artėja prie šauksmingo ir tokio sintetinio teatro, kurio mes anksčiau važiuodavome žiūrėti į Lietuvą. Ir pastebėjau, kad kai kurių Lietuvos teatro režisierių paieškos šiandien yra artimesnės tokiam stiliui, koks anksčiau buvo estų teatre. Gal tai ir gerai, o gal ir ne? Aš negaliu pasakyti. Tačiau tendencijos juk visada išeina iš to, kas mes esame.
– O kultūros politikos tendencijos?
– Manau, kad mūsų kultūros politika yra daugiau pritaikyta tautos, kurią sudaro mažiau nei 20 milijonų, poreikiams. Mūsų kultūros kapitalas yra kultūros finansavimo įstaiga, į kurią labai didelė kultūros dalis yra nukreipta tiesiogiai. T.y. pinigai skirstomi be jokių valstybinių komisijų, be jokių valdininkų dalyvavimo. Labai didelė dalis gaunama pinigų iš mokesčių ir tuos pinigus dalija patys menininkai. Būtent patys menininkai išrenka, kas skirstys tuos pinigus, o ne kažkokie valdininkai, kurie dažniausiai yra suinteresuoti, kaip užlopyti biudžetines skyles arba savo nuožiūra nukreipti pinigus tiems, kurie yra galbūt palankesni valdžiai.
– Tai gal ir nepatenkintų yra mažiau?
– Taip, toks modelis vysto ir pačių menininkų subalansuotą mąstymą. Juk jeigu kažkas mėgintų kaip nors paveikti komisiją, kad ši skirtų daugiau lėšų draugams, tai jis ir pats susiteptų, o sykiu apjuodintų ir savo draugus.
– Sakykite, o kas jums imponuoja ir kas galbūt erzina Lietuvoje?
– Man visą laiką patiko tai, kad čia viskas ne taip gerai veikia kaip galėtų. Pavyzdžiui, autobusai, traukiniai vėluoja. Ir žmonės vėluoja į susitikimus, neatsako į laiškus... Bet tie žmonės yra kažkokie gyvi. Tas jų gyvumas, sugebėjimas kategoriškai ir emocionaliai, bekompromisiškai mąstyti man visą laiką imponavo. O tai, kas man visą laiką mažiausiai imponavo Lietuvoje, yra hierarchiškumas. Čia daug daugiau nei Estijoje yra lenkiamasi valdžiai: į veidą sakoma, kokie jie yra šaunūs, gražūs ir dideli. O už nugaros tuoj pat ta pati valdžia yra peikiama. Jeigu žmogus Lietuvoje pakliūva į aukštesnę poziciją, jis visą laiką naudojasi ta aukštesne teise: jis gali prastumti savo projektus, proteguoti savo simpatijas, t.y. varyti savo interesų liniją. O tokio bendro sutarimo, bendro svarstymo, supratimo, kad kiti žmonės nėra vien tik tavo pavaldiniai, bet dar ir kolegos, kurie atlieka kitas bendros veiklos funkcijas, – tokio supratimo čia pasigendu.
– Betgi tai yra labai žmogiška ir, ko gero, tikra...
– Sakyčiau, kad tai yra labai lietuviška. Tai, kas yra žmogiška, kaip ir kitose šalyse, priklauso nuo pačių žmonių.
– Žinia, mėgstate keliauti po pasaulį. Ar tai yra jūsų aistra, ar jūsų profesijos tam tikra privilegija?
– Darau tik tai, kas man yra aistra. Ir renkuosi tokią profesiją, kuri man leidžia daryti tai, ką noriu. Aišku, kadangi užsiimu Rytų šalių kultūrų tyrinėjimu, tiesiog neįmanoma ten nekeliauti ir tų kalbų nestudijuoti. Tačiau aš gal ir pradėjau studijuoti kalbas dėl to, kad norėjau pamatyti daugiau pasaulio. Man atrodo, čia yra toks mano charakterio bruožas: aš nelabai galiu ramiai nusėdėti vienoje vietoje, viską turiu pamatyti, ką tik spėju, ką sugalvoju...
– Ką gi, linkiu jums įgyvendinti visas savo svajones. Ar daug sutinkate savo kely tokių laisvų žmonių, kaip jūs?
– Man atrodo, kad tokių laisvų žmonių galėtų būti apie penkis milijardus, jeigu tik jie patys to norėtų...
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
