Šiuo metu lietuvių patriotizmas išgyvena nekokius laikus, todėl norėčiau pakalbėti apie lietuvius, kaip tautą. Gyvenau Lietuvoje, o šiuo metu studijuoju Jungtinėse Amerikos Valstijose ir per tą laiką mano požiūris labai pasikeitė.
Dabar matau iš šalies, kuo kvėpuoja Lietuva. Gyvendamas Lietuvoje viską mačiau iš vidaus ir buvo sunku apibendrinti, buvau lyg užmigęs - visos tos televizijos laidos ir t.t. - sunku buvo vertinti objektyviai. Mokydamasis už Atlanto pradėjau daugiau mąstyti apie lietuvius, kaip tautą: ko jinai nori, ko jai trūksta.
Kiek čia mūsų beliko - trys su puse milijono, palyginti su kitomis tautomis JAV ar Rusija. O mes dar norime gerklę perkąsti vienas kitam kaip alkani šunys dėl mėsos gabalo. Kodėl taip yra? Kažkas visiškai sunaikino mūsų lietuvių tautos tikėjimą. Dabar nesuprantame, kas mes tokie esame, kokia mūsų pareiga, ką privalome daryti, kur mums toliau eiti kaip tautai, kieno pėdomis sekti, esam pasiklydę nežinioje. Apie mūsų, kaip tautos, vienybę apskritai nekalbu. Ką gali pasiekti žmonės, kai nėra jokio bendradarbiavimo, pagalbos, net paprasto mandagumo, kuris taip palengvina gyvenimą? Pastebėjau, kad ir kokiam pastate būtum, durys visą laiką užsitrenkia prieš nosį. Argi taip sunku palaukti keletą sekundžių prie durų, kol kitas žmogus užeis?
Lietuvos politikai turbūt nelabai supranta, kas yra valstybė. Valstybė gyvuoja tik tada, kai piliečiai ja tiki, kai jiems būdingas patriotizmas, vienybė, didžiavimasis savo šalimi. Jei to nėra, mūsų mylimos Lietuvos ateitis labai liūdna. Politikams net neįdomu, kaip pakelti žmonių dvasią. Visą laiką iš jų burnų girdi tik šlykštų melą, kuris liejasi ant žmonių galvų ir naikina norą dar kuo nors tikėti. Įdomu, kiek lietuviams rūpi, kad jie yra lietuviai? Rusai didžiuojasi, kad yra rusai, amerikiečiai - kad yra amerikiečiai. Kodėl mes negalime didžiuotis tuo, ką turime, mums lyg koks nevisavertiškumo kompleksas įsimetęs į galvą.
Galiu pasakyti iš savo patirties, kiek „daug žino“ apie Lietuvą amerikiečiai. Išskyrus sportą, jie beveik nieko nėra negirdėję apie mūsų šalį. Man labai skaudu, kai pasakau esąs iš Lietuvos, maždaug du trečdaliai absoliučiai nieko nėra girdėję apie tokią šalį. Man jau atsibodo visiems aiškinti, kur ji yra. Galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvą garsina ne mūsų „mylimi politikai“, o sportas. Apie Arvydą Sabonį dauguma amerikiečių yra girdėję, tiesa, dauguma nežino, kokios jis tautybės.
Sovietmetis savo darbą atliko kaip reikiant. Ir turbūt ne mūsų kaltė, kad nesugebame suprasti, kas mes tokie, iš kokio molio esam drebti ir ką apskritai veikiame Lietuvoje. Gaila, kad išnyko buvusi nepriklausomybės euforija. Bet noriu tikėti, kad Lietuvoje dar viskas pasikeis į gera ir mes visiškai nenutautėsim. Ateis nauji žmonės su naujomis idėjomis, sunyks sovietmečio palikimas, vis dar neišeinantis iš kai kurių žmonių smegenų.
Vienintelis tikrai didelis mūsų privalumas - mes kalbame keliomis kalbomis. Čia amerikiečiai nė iš tolo negali mums prilygti.
