Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Beveik prieš penkerius metus Klaipėdoje buvo sulaikytas iš Vokietijos parplaukęs kaunietis verslininkas Michailas Bolotovas. Įtarus, jog jis gali būti nužudęs kunigą Ričardą Mikutavičių bei pagrobęs jo paveikslus, vyriškis lygiai pusę metų praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Galiausiai taip ir nepavykus rasti kokių nors kaltės įrodymų, Michailą pareigūnai paleido jo už tai net neatsiprašę. Kai vyriškis suprato, jog gyvenimas sugriautas nepataisomai, kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti neteisėtais prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmus.
37 litai už parą
Iš Lietuvos valstybės, ieškovas prašė priteisti daugiau nei pustrečio tūkstančio litų materialinės ir 100 000 litų moralinės žalos atlyginimą.
Bylinėjimasis tęsėsi pustrečių metų. Galiausiai visai neseniai, minėtos civilinės bylos medžiagai net po kelis kartus "prasisukus" įvairių pakopų teismų karuselėje, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo M. Bolotovui iš Lietuvos valstybės buvo priteistas 7 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Toks sprendimas Michailo netenkino t. y. maždaug 13 kartų mažiau, nei buvo prašęs. Priimdamas tokį sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi tuo, jog žalos ieškovui atsiradimo metu galiojo Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas, kuris numatė, jog visais atvejais atlygintinas moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip 10 000 litų.
Teismas atmetė ir M. Bolotovo reikalavimą atlyginti 2 860 litų dydžio materialinę žalą. Esą todėl, kad M. Bolotovas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog iki suėmimo jis tikrai ėjo UAB "Estera" direktoriaus pareigas bei duomenų apie gautą vidutinį mėnesinį darbo užmokestį... M. Bolotovas apeliaciniame skunde buvo užsiminęs, kad prieš sulaikymą ir suėmimą jis darbo užmokesčio iš UAB "Estera" negavo ir jis pasiryžęs tęsti savo kovą toliau.
- Jūs neįsivaizduojate, ką man teko išgyventi toje "mėsmalėje", - guodėsi skaudžiai nuo Lietuvos pareigūnų nukentėjęs vyriškis. - Man jie sugriovė gyvenimą, aš praradau viską, ką buvau sukūręs, - verslą, sveikatą, autoritetą... Tad taip lengvai pasiduoti neketinu...
Sulaikytas lyg banditas
Pasakodamas apie tai, ką teko išgyventi ir patirti per tą pusmetį, Michailas sunkiai slėpė jaudulį. Vyriškio teigimu, 1999-ųjų kovą verslo reikalais jis išvyko į Vokietiją. Michailas su partneriais buvo įkūręs įmonę, užsiimančią automobilių remonto įrangos ir detalių tiekimu į Lietuvą, ir paprastai Vokietijoje išbūdavo apie mėnesį. Šįkart jis buvo atvykęs vos prieš savaitę, kai netikėtai internete paskelbtame "Lietuvos ryto" straipsnyje perskaitė, jog sulaikyta jo žmona Liucija. Absoliučiai netikėta žinia M. Bolotovą tiesiog pritrenkė, tad jis, norėdamas kuo greičiau išsiaiškinti, dėl ko jo antroji pusė pateko į pareigūnų rankas, paskambino į Klaipėdos jūrų uostą norėdamas sužinoti, kada į Lietuvos uostamiestį išvyksta keltas. Matyt, jau tada buvo užfiksuotas jo telefoninis skambutis, nes keltu iš Kylio plaukdamas namo, Michailas pastebėjo "uodegą", greičiausiai saugumietį, kuris jo nepaleido iš akių. Laivui įplaukus į Klaipėdos jūrų uostą, Michailą apsupo gal dešimt vyrų ir lyg didžiausiam nusikaltėliui užlaužė rankas. Jam buvo gėda prieš vokiečius, kitus keleivius, kurie į jį žiūrėjo su nuostaba ir išgąsčiu... Nieko konkrečiau nepaaiškinę, saugumiečiai patikino, jog jie įpareigoti pristatyti sulaikytąjį savo kolegoms į Kauną. Beje, vėliau lygindamas įvairių pareigūnų, su kuriais teko susidurti, veiksmus, jis pripažino, jog pastariesiems net norėtų padėkoti už palyginti korektišką elgesį.
Reikalavo prisipažinimo
Atgabentas į Kauną, pirmiausia M. Bolotovas buvo įkurdintas visai netoli savo namų, Kęstučio gatvėje esančiame Saugumo komiteto padalinyje. Čia iškart prisistatė tuo metu Valstybės saugumo departamento Kauno skyriaus vadovu dirbęs Olegas Travkinas, kuris ragino viską pasakyti, prisipažinti ir tokiu būdu palengvinti savo padėtį. Deja, Michailas net nenutuokė, kuo yra kaltinamas. Tiktai vėliau jis sužinojo, jog kartu su juo keltu iš Vokietijos pargabentas krovininis automobilis su priekaba buvo išardytas, išverstas, mat buvo manoma, kad Vokietijoje pardavęs pagrobtus kunigo R. Mikutavičiaus paveikslus, jis parsivežė daug pinigų.
- Nejaugi kažką panašaus padaręs asmuo būtų toks bukas, kad taip elgtųsi? - stebėjosi pašnekovas.
Teisėjas į bylą nesigilino
Po poros dienų M. Bolotovas buvo atvežtas į Kauno VPK areštinę. Vyriškis tikino, jog tardymo kaip ir nebuvo. Jis buvo pristatytas į Kauno miesto apylinkės teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo. Michailas iki šiol nesuvokia, kaip gali teisėjo darbą dirbti toks teisininkas kaip R. Bučma. M. Bolotovo teigimu, tuo metu būtent šį klausimą nagrinėjęs teisėjas turėjo spręsti, ar taikyti sulaikytajam kardomąją priemonę, tuo tarpu R. Bučma, visiškai nesigilindamas į aplinkybes, nieko neišsiaiškinęs, neapklausęs įtariamojo, net neskaitęs bylos medžiagos, automatiškai, lyg kokia mašina, nusprendė paskirti M. Bolotovui dviejų mėnesių suėmimą. Beje, vėliau ir kiti teisėjai tokią kardomąją priemonę dar pratęsė du kartus po du mėnesius. Jie elgėsi taip pat - automatiškai.
Kelionės "Stolypino ešelonu"
- Iki tol net negalėjau numanyti, kad galima taip tyčiotis iš žmogaus, - nuoskaudos neslepia nukentėjėlis. - Konvojavimo automobilyje mane įsodindavo į narvą lyg kokį žvėrį. Negalėdavai nei atsistoti, nei pasisukti... Tokio pasityčiojimo, kokį man teko patirti, iki tol net negalėjau įsivaizduoti. Baisiausia tai, jog šią bylą tyrę pareigūnai (Generalinės prokuratūros prokurorai) tikriausiai tyčia mane "Stolypino ešelonu" pramintu traukinio vagonu vežiojo iš Lukiškių į Kauno areštinę, žinodami, kad tos kelionės ypač varginančios ir žeminančios, tuo tarpu Kaune jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Kartu keliaudavo ir mano byla, kurią specialiai surašė prokurorai. Ją perskaitęs, bet kuris konvojaus pareigūnas galėjo pašiurpti - aš buvau kaltinamas pačiais žiauriausiais nusikaltimais: žmogžudyste, turto grobimu, kontrabanda stambiu mastu ir t. t. Už tai mažiausiai du kartus galėjau būti nuteistas iki gyvos galvos. Todėl kaip ypatingai pavojingas "banditas" (patys konvojininkai pripažino, jog tokių yra vienetai) buvau vežiojamas surakintas grandinėmis, lydimas šunų...
Kentėjo ir žmona
M. Bolotovas patikino, jog tiktai po 4 mėnesių jam buvo leista susitikti su advokatu, pasimatyti su žmona. Nors iki tol vyriškis kasdien rašė įvairiausius prašymus bei pareiškimus reikalaudamas paaiškinti, kodėl laikomas suimtas, į juos niekas nereagavo. Taigi po 4 mėnesių kankinančios tylos, vieną dieną Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Tilindis (Michailo teigimu, tai buvo gana pedantiškas ir dar žmogiškas pareigūnas, nepalyginamas su savo jaunaisiais kolegomis) Michailo žmonai pranešė, jog jos vyras netyčia papuolė į tikrą mėsmalę - esą jo kaltės nustatyti nepavyksta. Beje, Michailo žmona Liucija Bolotovienė buvo suimta savaitei. Nors ji, kaip ir vyras, buvusi policijos darbuotoja, tačiau buvo įkalinta kartu su recidyvistėmis bei narkomanėmis. Michailas stebėjosi, kaip šios jos nepapjovė...
Bandė klaidą užglaistyti
- Kai pagaliau pareigūnai pamatė, jog padarė klaidą, pradėjo galvoti, kaip viską tyliai užglaistyti, - kalbėjo M. Bolotovas. - Nieko nepadėjo ir mano bute padaryta krata. Jokių įkalčių neradus teko ieškoti "kabliukų", todėl buvo bandoma įteigti, jog per kratą mano bute rasta sprogmenų (150 gramų), ginklų, šovinių (taip, jų iš tiesų buvo, tačiau tam turėjau oficialų leidimą). Beje, spaudoje jau buvo rašoma, kad sprogmenų rasta ne 150, o 1 500 gramų...
M. Bolotovas gerai prisimena dieną, kuomet prieš išleidžiant iš Lukiškių Tardymo izoliatoriaus prokuroras Rolandas Tilindis paprašė nekalbėti su žurnalistais ir nieko jiems nepasakoti. Vyriškis davė žodį ir jo laikėsi, tačiau tai nereiškė, jog viską galima taip paprastai "pamiršti"...
Žalą turi atlyginti kaltininkai
- Kaip galėjau "nurašyti" tą pusmetį, jei per suėmimą praradau verslą, savo pragyvenimo šaltinį, susigadinau sveikatą (skrandį ir stuburą skauda iki šiol) ir apskritai patyriau tokią moralinę žalą, kurios jokiais pinigais neįvertinsi, - tikina nukentėjėlis. - Beje, per bylinėjimąsi teko parduoti butą ir automobilį. Vis dėlto į teismą kreipiausi ne vien dėl žalos atlyginimo - turėjau tikslą įrodyti, kad mūsų teisėsauga privalo gerbti žmogų ir jo teises. Žinau, jog panašaus likimo žmonių, kurie suimami ir laikomi be jokios kaltės, yra labai daug. O svarbiausia, norėtųsi, kad tą žalą atlygintų ne valstybė, o konkretūs pareigūnai, dėl kurių kaltės buvo padarytos klaidos.
