Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Albinas Kulikauskas, ko gero, galėtų pretenduoti į Gineso rekordų knygą. Juk kažin ar Lietuvoje yra daug žmonių, pusę amžiaus praleidusių už grotų. O 67-ąjį savo gyvenimo rudenį skaičiuojantis Albinas lygiai 50 savo gyvenimo metų "įrėmino" spygliuotos vielos rėmais. Deja, toks "auksinis jubiliejus" jo visiškai nedžiugina.
- Kai pradedu skaičiuoti kalėjime praleistus metus, atrodo, jog jų labai daug, tiek daug, kad net sarmata sakyti, - neslėpdamas liūdnos šypsenos ir puikiai suvokdamas, jog nėra tokių jėgų, kurios galėtų gyvenimo ratą pasukti atgal, nuoširdžiai prisipažįsta šiuo metu vis dar Pravieniškių gydymo-pataisos darbų kolonijoje atliekantis bausmę A. Kulikauskas. - Tačiau nesu toks kvailas, kad būčiau sau leidęs visiškai sugesti...
Albinas tvirtina, jog jo gyvenimą grotomis įrėmino susiklosčiusios aplinkybės. Būdamas penkerių jis neteko tėvo, o dar po šešerių metų mirė motina. Ką reiškia tokiame amžiuje prarasti tėvus, suvokti labai paprasta.
Pirmą kartą Albino gyvenimą spygliuotos vielos apsupo 1947 metais. Už tai, kad malšindamas nenugalimą alkį iš vienuolyno sodo prisiskynė obuolių, jis buvo išgabentas į Veliučionių nepilnamečių auklėjimo koloniją (ar iš tiesų tuo metu taip vadinosi ši įstaiga, pašnekovas prisiminti negalėjo). Gyvenimas griežtoje aplinkoje buvo nepakeliamas, todėl praėjus keturiems mėnesiams, 1948-ųjų išvakarėse, Albinas pabėgo.
Tokia buvo Albino "auksinio jubiliejaus" pradžia. A. Kulikauską įvairūs teismai teisė 10 kartų - dažniausiai už valstybinio turto vagystes. Griežčiausia bausmė paskirta 1953-iaisiais - 12 metų nelaisvės už įsilaužimą į prekybos kioską, nors Albinas prisipažino tąsyk pavogęs tik smulkmenų. Tuomet bausmės buvo griežtos. Jis savo kailiu išbandė visų Rusijos įkalinimo įstaigų režimą, kalėjo įvairiose kolonijose. Didžiausia pertrauka, kurią vyriškis praleido laisvėje - metai ir du mėnesiai. Kitos laisvės properšos buvo žymiai siauresnės - vos keletas mėnesių ar net dienų. A. Kulikauskas tvirtino savo gyvenime nieko nenužudęs, tiktai šis, paskutinis nusikaltimas buvo įvardintas pasikėsinimu į žmogaus gyvybę.
- Aš kovojau už save, bandžiau sutramdyti chuliganus, - taip savo poelgį įvertino nuteistasis. - Tai atsitiko kalint šioje įstaigoje 1991 metais, kuomet peiliu perdūriau du savo likimo brolius. Už dvejų metų man turėjo atsiverti vartai į laisvę. Deja, dabar jie atsivers tiktai kitų metų pavasarį, nes už šį nusikaltimą teismas paskyrė 11 metų kalėti. Tai turėjo atsitikti jie mane terorizavo. Jeigu tokioje vietoje vieną kartą nusileidi - daugiau niekas tau neleis pakilti...
A. Kulikauskas tvirtino, jog net ir suaugęs save vadino tik vagiuku. Jo Manymu, vagis yra tas, kuris ką nors turėjo (t. y. prisivogdavo), o jis savo gyvenime neturėjo nieko, net "nuosavo čemodano".
- Vis dėlto turiu pripažinti, jog niekada nesiveržiau į kalėjimą, nes laisvę labai branginau, - tęsia pašnekovas. - Deja, man nesisekdavo. Tačiau galiu taip pat tvirtai teigti, jog už viską brangiausia būti žmogumi. Deja, pastebėjau, kad kalėjime žmogus genda. Čia žalojamas ne tik jo kūnas, bet ir siela. Žmogus tampa chronišku nepagydomu ligoniu. Ilgos bausmės ypatingai veikia jo mąstyseną, padaro jį iškrypėliu... Tačiau net jeigu man padarytų kapitalinį remontą, kuris, be abejo, labai brangiai kainuotų, nebūčiau tikras, ar tai padėtų išgydyti mano kūną ir sielą...
- Ar pagalvojate, ką veiksite išėjęs į laisvę?
- Žemėje gyvenimas gražus, bet aš į jį jau neturiu teisės. Tokią tiesą suvokiau seniai, dar būdamas jaunas. Tačiau jeigu sutikčiau panašaus likimo moterį, kuri su manimi norėtų pasidalinti savo vienatve, o gal net ir meilės likučiais - nuo tokios laimės tikrai neatsisakyčiau...
Laisvės aš nebijau ir visuomet pasiruošęs į ją sugrįžti, nors neturiu nieko - nei artimųjų, nei pastogės. Puikiai suvokiu, jog per tiek metų gyvenimas anapus tvoros labai pasikeitė. Tačiau man reikės prie jo prisitaikyti. Aš tikrai pasiryžęs čionai daugiau nebegrįžti. Galiu tiktai dar kartą pakartoti, jog jeigu mano gyvenimo aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, jei būčiau įgijęs išsilavinimą, išmokęs kokio amato, sukūręs šeimą - šis pokalbis tarp mūsų niekada nebūtų įvykęs...
