Moteris norėtų tapti nekalbi ir stipri kaip vyras: todėl ir gėrisi vyro nekalbumu – savo svajonės įsikūnijimu. O vyrui, ko gero, trūksta moteriško nuoširdumo, emocijų spontaniškumo: ir dėl to neretai jis graudenasi, girdėdamas tuos „ak“ ir „ok“, kurie jam pačiam yra neprieinami. Mėgavimasis kontrastu.
Lina G. rašo: „Kai ištekėjau ir mūsų „bobų karalystėje“ atsirado Darius, mes visos pajutome, kad kažkas pasikeitė. Pirmiausia mus nustebino mama: iš pat ryto ji ėmė šukuotis ir net dažytis! Jaunesnioji sesutė sutepdavo sumuštinių Dariui į darbą. Pati, niekieno neprašoma! O svarbiausia – mes visos pasitempėme, ėmėme prisižiūrėti. Kartą Darius padovanojo mamai gėlių, šiaip, be jokios progos. O mano sesutei nupirko dvi gražias gumutes plaukams. Mes liovėmės namuose garsiai rėkauti. Trumpai tariant, pasidarė kažkaip rimčiau ir geriau“.
Jūs galite pajusti, kokia esate, tik kai bendraujate su tuo, kas į jus nepanašus. Ne tik anatominis, fiziologinis, bet ir emocinis, psichologinis lyčių kontrastas sukuria namie (o dažnai ir darbo kolektyve) džiaugsmo pajutimui būtiną įtampą. Dėl nesutampančių reakcijų, požiūrių, sprendimų mes aiškiau suvokiame savo pačių būtį. „Jeigu vyras, rinkdamasis sutuoktinę, pirmiausia ieško dvasiškai gilios būtybės, o moteris – protingos ir išradingos, tai darosi aišku, jog vyras ieško idealiojo vyro, o moteris – idealiosios moters“ (F. Nietzsche).
Bijoti reikia kitko: kad tas nesutapimas neperžengtų tam tikros ribos, kai skirtingumas tampa svetimumu ir priešiškumu. Kad skirtingumas neperžengtų vienos visumos ribų: kai vyras ir moteris vienas kito atžvilgiu yra palankiai nusiteikę. Nes juk esama ir skirtybių pragaro. Dažniausiai tuomet, kai moteris nori pakeisti vyrą, padaryti jį panašų į moterį, nepripažindama kokybiškai skirtingos būtybės. Arba kai vyras nori „ištrinti“ moterį, nepripažindamas jos kitokios negu jo paties prigimties.
Tačiau net kai „meilė baigiasi“ ir viskas suverčiama nepanašumui („nesutapo požiūriai“), abi lytys ir toliau reaguoja adekvačiai savo prigimčiai. „Vyras garsiai piktinasi moterimi, kuri jo nebemyli ir... greitai nusiramina; moteris ne taip audringai reiškia savo jausmus, kai ją pameta, bet ilgai negali nusiraminti” (J. Labruyere).
Taigi, išmokite džiaugtis kontrastu. Pajuskite privalumą to, kad vyras mėgsta viena, o jūs – kita. Juk tai – jūsų laisvė! Dažniau kartokite frazes: „Aš – moteris; gyvenu (susitikinėju) su vyru; vyras priklauso kitai negu aš lyčiai“. Tai padės pažvelgti į savo draugą iš šalies ir daug ką jam atleisti.
Bendraudama su draugėmis, atkreipkite dėmesį į jų reakcijas: žvelgdama į drauges, pastebėkite savo pačios prigimties ypatumus. Ir kai pavargusi nuo draugių skubėsite namo, suprasite, kad nekantriai laukiate susitikimo su visai kitokiu, „vyrišku“, pasauliu. Juk jūs pati jame – kitokia!
Jei nutiks taip, kad vyras ims elgtis kaip „moteriškas“ tipas (sakykim, išsigąs ar net puls isterijon), nepriimkite to už gryną pinigą. Kas išgirs „vyro raudą“ (tai ypač retas dalykas), tas niekada nesakys, kad ji primena moterišką verksmą. Nekeiskite požiūrio į vyrą, pamačiusi jį silpnumo akimirką (nuo jos nė vienas vyras nėra apdraustas). Normalus vyras nepakęs, kad į jį būtų žiūrima kaip į moterį.
Jeigu vyro nepanašumas į jus ims nervinti – laikas pagalvoti apie „ligotą tetulę“, kurią jums būtinai reikia aplankyti ir pabūti ten kokią savaitėlę. Arba pasiprašyti į tolimą komandiruotę. Apkabindama vyrą intymaus suartėjimo akimirką, pagalvokite, koks jis nepanašus į jus. Išmokite mylėti būtybę, visai kitokią negu jūs. Tai yra tokį, koks jis ir yra.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite – [email protected]
