Nereikalingi daiktai, nereikalingi pažįstami, nereikalingi ryšiai, nereikalingi laikraščiai, nereikalinga informacija. Mūsų gyvenime labai daug balasto ir nepakanka tikrojo turinio. Ko pripildytas mūsų gyvenimas? Dėl ko gyvename? Ar gyvename sau? Ar ne laikas atsikratyti bereikalingos naštos?
Rasa K. rašo: “Siaubingai pavargau nuo savo draugių, jos man skambina po kelis kartus per dieną, pasakoja kažkokias naujienas, prašo patarimo, tiesiog plepa. Kažkada man patiko piešti, baigiau meno mokyklą. Dabar nerandu laiko. Uždžiuvę teptukai voliojasi sandėliuke. Mano svajonė - molbertas, atsisėsti ir imti piešti. Ir kad nieko nebūtų šalia”.
Ar galime pavargti nuo aplinkinių? Nuo visuomenės? Galime. Ar turime teisę palikti visuomenę, pamiršti apie jos egzistavimą, pareikalauti, kad ji mūsų netrukdytų? Turime. Juk nepaskambinsite draugėms ir nepasakysite: prašau, neskambink man. Ir ryto žinių laidos nesustabdysite. Tik pati galite sutvarkyti savo gyvenimą.
Paprasčiausiai išjunkite telefoną arba nesiartinkite prie radijo imtuvo. Daugeliui tą padaryti sunku: įprotis. Dėl to kai kurie iš mūsų išvyksta į vasarnamį, kur nėra nei telefono, nei radijo. Arba prie jūros, jei yra tokia galimybė.
Mūsų gyvenimas - tai butas. Vienuose butuose pilna baldų ir daiktų, neįmanoma praeiti ir nieko neįmanoma surasti. Kituose butuose viešpatauja minimalizmas. Vienuolio celėje apskritai yra tik stalas, kėdė ir Biblija. Vidinei pusiausvyrai ir gelmėms pakanka minimumo.
Tačiau mums atrodo, kad laimei reikalinga vaizdo kamera. Tegul taip. Bet suraskite vietą jai savo bute. Vietą ir laiko. Negalima nuo ryto iki vakaro filmuoti. Tada jūsų gyvenimas neteks prasmės.
Jei renkate senus laikraščius, negalite išmesti reklaminių leidinių, kuriuos jums sudeda į pašto dėžutę (o gal informacijos prireiks?), - jums verta susimąstyti apie savo gyvenimą. Su metais visi mes po truputį virstame kaupikais. Man teko sutikti moterų, kurių spintoje yra po dešimt rankinių (o naudojasi viena ar dviem). Kita moteris turi kokį penkiolika džinsų. Žinoma, ji turi daug pinigų, bet kam žmogui tiek džinsų (pusė jų paprasčiausiai nedėvima)?
Yra vyrų, kurie portfeliuose nešiojasi visą daiktų sandėlį: parkeriai, žiebtuvėliai, ausinukės, žurnalas skaityti troleibuse, knyga, jei žurnalas nusibos, trys užrašų knygelės, peiliukas, kalkuliatorius (o gal prireiks), vienkartinės popierinės nosinaitės (o gal prasidės sloga), trijų rūšių cigaretės, mobilusis telefonas, atsarginis akumuliatorius, dviejų mėnesių senumo giminaičių laiškai…
Vienas mano pažįstamas turi penkias kreditines korteles, įvairių bankų. Man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kam jam tiek kreditinių kortelių.
To nereikia gėdytis. Visi mes bėgant laikui apaugame nereikalingais daiktais, nereikalingais ryšiais, kurie mums atrodo reikalingi.
Gėdytis reikia kitko: jei kartas nuo karto savo gyvenime nesurengiame generalinio apsitvarkymo. Kada nors turi ateiti laikas apsitvarkyti. Kada nors turime susimąstyti, kam mes gyvename. Tam, kad kasryt klausytume, kur išvyko kažkoks ministras? Kas iš įžymių politikų ką pasakė?
Kada nors turime išsitraukti uždžiuvusius teptukus iš sandėliuko ir nuvalyti dulkes nuo jaunystės laikų molberto!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
