Sunku patikėti, bet yra žmonių, kurie mato tik save, savo pačių interesus ir nesuvokia, kad gali pridaryti rūpesčių kitiems. Jų pasitaiko tiek tarp pažįstamų, tiek tarp giminaičių, bendradarbių, net draugų!
Daiva R. rašo: „Tai ne pirma vasara, kai mano giminaičiai skambina iš stoties ir praneša, kad atvažiavo manęs aplankyti ir kartu pailsėti mano viloje „keletą dienelių“. Paskui jie važiuoja kažkur prie jūros. Jie įsitikinę, kad noriu juos matyti ir leisti su jais laiką. O aš tą laiką norėjau pabūti su savo šeima, bendrauti tik su savo dukra ir vyru. Jie turėtų tą patys suprasti. Bet nesupranta!“
Jūsų užduotis - atpažinti tuos žmones ir elgtis su jais visai kitaip negu su tais, kurie tokie pat supratingi, kaip ir jūs. Jei žmogus gali skambinti tiesiai iš stoties, iš anksto neperspėjęs, kad atvažiuoja, - tai jau daug ką pasako (jei tai, žinoma, ne jūsų tikra sesuo, kuriai galite tą atleisti). Jei žmogaus nedomina, ar norite jį dabar (ar apskritai) matyti, tuo labiau su juo (ar net su jo šeima) gyventi, jei jis paprasčiausiai nori jumis „pasinaudoti“, pagyventi jūsų namuose ir galbūt jūsų sąskaita, - turite teisę žiūrėti į jį kaip į egoistą.
Jei tokiems žmonėms nepriešpriešinsite savo asmeninio „sveiko egoizmo“, gali nukentėti jūsų laimė. Imsite nekęsti tų žmonių už jų akiplėšiškumą, o savęs už silpnavališkumą, baimę „atsakyti“.
Esama žmonių, kurie tiesiog nemoka atsakyti žmogui, net jei jis jiems visiškai nereikalingas. Jei jus vaikystėje visąlaik mokė būti „gera mergaite“, „visiems šypsotis“, „būti paslaugiai“ - suaugusi, labai galimas daiktas, tiesiog psichologiškai nepajėgsite pasakyti kitam žmogui, kad turite savą gyvenimą ir savas problemas. Aukosite savo gyvenimą, savo interesus, kad tik kas nors nepagalvotų, jog esate „nežmoniška“, „nesvetinga“.
Dėl to leisite savo bendrakursei, kuri apie jus neprisiminė kokią dvidešimt metų (ir kurią, tiesą sakant, vos pati beatsimenate) apsistoti savo butelyje Klaipėdoje su vyru ir su dukra. Už tai jie jums bus „baisiai dėkingi“, juk jie įgijo unikalią galimybę pailsėti prie jūros. Išvažiavę, jie jums parašys (arba neparašys) šiltą laišką, pilną dėkingumo. Ir… pamirš jus kitai dvidešimčiai metų. Taip dažnai būna.
Ignoruosite net savo vyro, savo pačios vaikų, kurie nesupranta, kodėl turėtų gyventi su svetimais žmonėmis, protestus. Kad tik nepasirodytumėte nesvetinga (tas jums atrodo siaubinga). Pameluoti, kad pas jus atvažiavo vyro tėvai, arba pasakyti teisybę, kad jūsų plotas pernelyg mažas ir dviems šeimoms bus pernelyg ankšta - jums neužteks drąsos. Juk niekada gyvenime nebuvote “nesvetingosios” vaidmenyje: tas įvaizdis jums nepažįstamas, jis jus gąsdina!
Bet, tarkim, kad dėl vienos ar kitos priežasties negalėjote atsakyti svečiams ir jie apsigyveno jūsų bute, jūsų vasarnamyje. Gal esate iš tų moterų, kurios bijo, kad apie jas blogai pagalvos. O gal tiesiog kitaip pasielgti su savo giminaičiais, kuriuos branginate, negalite, bijote, kad jie nesupras jūsų atsakymo, įsižeis.
Jei jau taip nutiko, nedarykite tipiškos klaidos: nesistenkite svečiams skirti „maksimalaus dėmesio“, nelakstykite visą laiką apie juos, besirūpindama jų komfortu, sotumu, laisvalaikiu. Nepaverskite jų vaikais ir nevaidinkite mamytės. Užsiimkite savo gyvenimu ir savo reikalais.
Prisilaikykite tokio principo: jei svečias atvyko vienam vakarui - atidėkite savo reikalus ir visiškai paskirkite jam tą vakarą. Jei jis atvyko kokioms trims dienoms - pakankama „pabūti su svečiu“ keletą valandų per dieną (paprastai tam pakanka bendro laiko prie stalo). O jeigu svečias atvažiavo „pas jus pagyventi“ savaitę arba dvi - tegul pats užsiima savimi. Pakanka pasėdėti su jais vakare išvykimo išvakarėse. Rekomenduotina tuo periodu porą trejetą kartų kur nors drauge išeiti - pavakarieniauti restorane, aplankyti parodą ar artimiausią ežerą, apžiūrėti vietines įdomybes.
Jei svečias turi šiokį tokį supratimą, jis ištisas dvi savaites nelįs jums ir jūsų šeimai į akis. Jis išeis rytą ir grįš vakare, leisdamas šeimininkams suprasti, kad jie šeimininkai, o ne nuomininkai!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
