Petras IVANAUSKAS
Per 8 mėnesius dirbdama Tel Avive prostitutė iš Suvalkijos Asta aptarnavo daugiau kaip du tūkstančius įvairių klientų. Vieni su mergina elgėsi padoriai, kiti kaip įmanydami tyčiojosi. Izraelyje Asta dirbo prieš ketverius metus, buvo iš ten deportuota, tačiau tik grįžusi vėl veržėsi į, atrodytų, visiems laikams užtrenktas duris. Į Izraelį antrą kartą nuvažiuoti nepavyko, savo kūną prisiėjo pardavinėti Vokietijoje, po to - Ispanijoje.
Baisiausi - "maloletkos"
"Dabar jau būtų galima dirbti ir Lietuvoje, - pradėjo savo pasakojimą seniausios profesijos atstovė, - o prieš ketverius metus čia buvo tiesiog nežmoniškos sąlygos. Taip jau atsitiko, kad baigusi mokyklą niekur neįstojau, patraukė linksmas gyvenimas. Iš pradžių buvo kavinės, naktiniai klubai ir tik atsitiktinės meilės naktys. Vėliau netyčia vieną kitą kartą paragavau "chemijos" ir pripratau. Narkotikams reikėjo pinigų, o kur jų užsidirbsi, jei nieko nemoki? Prisiėjo pardavinėti save. Ir ne kur kitur, o prie Vilniaus geležinkelio stoties. Ko tik čia neiškenčiau! Baisiausia, jei nepavykdavo pabėgti nuo "maloletkų". Turtingų tėvų 16-17 metų vaikams net ir sekso nereikėdavo. Jie gaudydavo mus ir veždavosi "izdevalkėms". Kankindavo visokiausiais būdais. Kartais net sunku suprasti, kaip žmonės taip gali ir sugalvoti. Tarp kojų kišdavo butelius, pagalius, kankorėžius, svilindavo degtukais, degindavo lygintuvu, žiemą įmesdavo į eketę ir galų gale palikdavo vieną už miesto likimo valiai. Policijai nepasiskųsi, nes šie uždarydavo areštinėn ir elgdavosi ne ką geriau už "maloletkas". Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei nebūčiau pakliuvusi verbuotojui į rankas. Matyt, jis įžvelgė manyje prekinę išvaizdą ir kiek aptvarkęs išvežė į Izraelį. Labai dėl to gailėtis negaliu, nes vis tiek geriau su žydais nei čia, Vilniuje, dėl "adatos" gultis po kiekvienu smirdalium. Kiek už mane gavo verbuotojas, tiksliai nežinau, bet girdėjau, kad apie 5 000 žaliųjų."
Klientai - idiotai
"Dirbom viešbutyje. Šeimininkas pasiūlė kelis užmokesčio variantus. Galima dirbti tik už algą: per mėnesį - 1 000 žaliųjų. Tuo metu doleris ir Afrikoj buvo doleris, tad visi atsiskaitymai ir vyko ta valiuta. Buvo galima ir už procentus nuo apyvartos.
Pavyzdžiui, per dieną už pirmus dešimt klientų pinigai eina tik šeimininkui, už kitus penkis - per pusę, o likusieji - visu šimtu procentų tavo. Bėda ta, kad per dieną sunku surasti daugiau kaip penkiolika ištroškusiųjų meilės. Aš susitariau už 30 procentų. Už pusvalandį su klientu - 50 "baksų". 15 lieka man. Jei per dieną bent 10 klientų - jau 150 "žalių". Bet pačiai tenka mokėti už butą, maitinimą, drabužius. Šeimininkas tik nuperka prezervatyvų, tualetinio popieriaus ir muilo. Kartais gaudavau ir arbatpinigių, bet juos irgi turi atiduoti į bendrą kasą. Jei apsaugininkai sugaus, kad pasilikai sau, mokėsi 1 000 dolerių baudą.
Šiaip klientai tai nevisai normalūs, daugelis sekso srityje visiški idiotai. Aš žinau, ką kalbu, nes mane "perėjo" daugiau kaip 2 000 vyrų. Labai daug mazochistų. Vienas mėgo būti mušamu šuniu, kitas prašė, kad šlapinčiausi jam į burną, o pats tuo metu onanizuodavosi. Netrūko ir sadistų: pagriebs už speniuko ir sukinėja suspaudęs, žino, kad atsisakyti ir neklausyti aš neturiu teisės. Skausmas nežmoniškas, o tas šunsnukis šypsosi. Sakau: "Skauda, paleisk". O jis: "Aš moku už tave, kentėk". Darbo metu - jokio alkoholio, po darbo - tavo reikalas. Narkotikų vartoti neleido. Aš kasnakt sapnuodavau, kad nusipirkau dozę, o susileisti negaliu. Prabusdavau išpilta šalto prakaito. Šalia mūsų masažo salono gyveno prekiautojas narkotikais. Aš iš balkono mėgdavau žiūrėti į jo šuniukus. Jis irgi atkreipė į mane dėmesį. Iš pradžių tik susižvalgydavom, po to nusišypsodavom vienas kitam, o galų gale jis pas mane ėmė lankytis. Kartais ir aš pas jį nueidavau pernakvoti, galop ir man seksas su juo buvo malonumas.
Vietiniai narkomanai dažniausiai uosto įvairiausius miltelius. Badosi tik tie, kurie į Izraelį atvykę iš buvusios Sovietų Sąjungos ar Rusijos. Dažnai per diskotekas kurį laiką prekeiviai narkotikus dalina nemokamai, pripratina nepilnamečius ir taip užsiaugina klientų. Tel Avive vagių irgi nedaug. Jei pavogė ką nors iš rankinuko, tai žinok, kad rusas arba arabas. Vietiniai mafiozai užsiima tik stambiu bizniu: ginklai, kazino. Bet jei mafiozai užeina į masažo saloną, būtina aptarnauti aukščiausiu lygiu, nes jei toks svečias išeis nepatenkintas, kaipmat būsi parduota į kitą saloną".
Gyvybė nekainuoja
"Jei neturi, kad kas apgintų, gali gauti ir į kailį. Muša apsaugininkai. Viena mergina pabėgo, o kai ją sugavo, tai atvedė į kabinetą pas šeimininką ir tas diržu taip sučaižė, kad oda ant nugaros kabėjo kaip skarmalas. Kitą merginą už pabėgimą apliejo rūgštimi. Būna, kad ir užmuša. Dažniausiai budeliu tampa ne šeimininkas, bet klientai. Net ir masažo kabinetų atsiradimas Šventojoje žemėje susijęs su žmogžudystėmis. Vienu metu per šalį nusirito nužudymų banga. Kažkas žudė prostitutes. Tada valdžia ir nusprendė legalizuoti meilę už pinigus. Iš vienos pusės geriau - Izraelis ėmė laisviau kvėpuoti, bet iš kitos pusės - maniakai dabar žinojo tikslius savo aukų adresus. Dvi ukrainietės kurį laiką nakvojo kabinete. Jos net neįtarė, kad kažkoks tipas dieną pasislėpė po lova ir tyliai sulaukė nakties. Tada išlindo ir abi nužudė. Vienos kūną supjaustė tiesiog gabalėliais, o kitą pakabino už kojų ir nunėrė odą. Dirbo tokia Marina iš Permės. Aptarnaudavo klientą kaip įprasta, jis išėjo, o Marina nesirodo. Apsaugininkai užėjo, o mergina kaip klūpojo ant kelių, tai tokioj padėty nuvirtus ir guli. Tik be galvos - tas žvėris skustuvu jai galvą nupjovė. Izraelyje skyrybos naudingos moterims. Pagal jų įstatymus, visas turtas praktiškai lieka žmonai. Tai moterys vyrus ir valdo, o tie savo idiotiškas fantazijas ateina įgyvendinti į viešnamius.
Merginos iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos Izraelyje praktiškai atskirtos nuo visuomenės. Darbe - apsauga ir klientai, viešbutyje - tik apsauga. Apgyvendino 12 aukšte, kad iš paklodžių susisukusios virvę nepabėgtume. Į miestą vienų irgi neišleidžia. Nebent įsitaisai meilužiu kokį apsaugininką. Tai jis kartais ir išveda "į žmones". Kartą į kambarį užėjo keli vyrai. Jautėsi kaip tikri šeimininkai ir visas išvežė į policiją. Ten palaikė kelias paras, po to uždarė į tardymo izoliatorių, kol nustatė asmenybes. O tada - deportacija. Toks buvo mano gyvenimas Izraelyje"
Nuteisti tik aštuoni
Tokių istorijų merginos gali pripasakoti šimtus. Kasmet iš Lietuvos išvažiuoja savo noru arba parduodama apie 1 200 moterų. Iš viso Europoje nuo prekeivių žmonėmis kasmet nukenčia apie 120 000 žmonių, o pasaulyje net du milijonai moterų ir vaikų parduodami į sekso vergiją. Amerikos De Paulo universiteto duomenimis, 80 procentų parduodamųjų yra jaunesni nei 24 metų, o kai kurių vaikų amžius - vos 6 metukai. "Aukos neturi kur kreiptis pagalbos, - rašoma universiteto pranešime, - nes dažnai įstatymo gynėjai ir kontrabandininkai dirba ranka rankon". Lietuvoje už nusikaltimus, susijusius su prekyba žmonėmis, per paskutiniuosius 4 metus buvo iškeltos 42 bylos, bet tik 10 jų pasiekė teismą, o realia bausme nuteisti vos 8 asmenys. Iš 1 200 moterų tik 53 buvo pripažintos nukentėjusiomis. Tai labai mažas procentas, nors ir žinant, kad dalis moterų išvažiuoja pačios. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad apie 15 procentų į prostitucijos rinką ateina ieškodamos lengvo gyvenimo ir malonumų. Dalis moterų šio amato imasi norėdamos užsidirbti pinigų pragyvenimui, dalis yra prekybos moterimis aukos. Statistika labai žiauri: apie pusė prostitučių žūsta per pirmuosius 5 savo darbo metus nuo seksualinių maniakų rankų, yra nužudomos sutenerių, nusižudo pačios arba miršta nuo ligų. Tačiau kad ir ką bekalbėtume, kad ir kaip begąsdintume, vis tiek atsiras merginų ir moterų, kurios versis šiuo seniausiuoju verslu. Prostitucija kol kas neįveikiama, nors su ja bandoma kovoti visame pasaulyje.
Iš mūsų kaimynų smarkiai išsiskiria Švedija. Čia nuo 1999 metų sausio 1 dienos baudžiami prostitučių klientai. Įstatymas pavadintas "Ramybė moterims" ir draudžia pirkti sekso paslaugas gatvėje, privačiuose klubuose, masažo kabinetuose. Vyrai gali būti nubausti piniginėmis baudomis ir net iki 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Klientai persekiojami ir kitose šalyse. Didžiojoje Britanijoje gali tekti sumokėti baudą, jei įkyriai kibsi prie moters, siūlydamas užmokestį už meilę. Tailande irgi laukia bauda. Niujorko ir Luizianos valstijose vyrai, lankantys prostitutes, baudžiami areštu iki 60 parų.
Lietuvoje apie baudas vyrams kol kas beveik nekalbama. Dažniau pasigirsta kalbų apie prostitucijos legalizavimą, bet praktika rodo, kad ir įteisinus prostituciją beveik visos problemos (kaip ir nelegalizavus prostitucijos) išlieka. Tik nereikėtų manyti, kad prostitucija Lietuvoje kažkokia naujovė. Nieko panašaus. Ir "smetoninė", ir ankstesnė Lietuva nebuvo dorovingų mergelių kraštas. Mokslininkų nustatyta, kad jau prieš 500 metų mūsų protėvius kankino venerinės ligos. 1792 metų špitolių komisijos protokoluose teigiama, kad nemažai Vilniaus miesto elgetų sirgo sifiliu. Nuo XIX amžiaus vidurio viešnamiai Lietuvoje buvo legalizuoti.
Apie prostituciją tarpukariu rašoma J. K. Belecko knygoje "Nuodėmių gatvė". Tuo metu prostitutės privalėjo registruotis, du kartus per savaitę tikrintis pas gydytoją. Medikų teigimu, jokia prostitutė Lietuvoje nepradirbdavo ilgiau kaip pusantrų metų neužsikrėtusi venerine liga. 1928 metais Lietuvoje lytinėmis ligomis sergančių ligonių skaičius siekė 4 000.
Dažnai kalbama, kad dauguma Lietuvos prostitučių buvo žydaitės, lenkaitės, čigonės ar vokietės, tačiau J. K. Beleckas rašo, kad "dauguma ištvirkėlių buvo vietos gyventojai, o didžiąją laisvo elgesio merginų dalį sudarė grynakraujės lietuvaitės". O klientai buvo "jauni žydukai, krautuvininkai, moksleiviai, studentai." Po algų užsukdavo ir darbininkai, kurie derėdavosi dėl kainos, triukšmaudavo, iškuldavo viešnamių langus.
