Nors pastaruoju metu LR generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis yra labai užsiėmęs, vis dėlto rado laiko "Akistatos" žurnalistams. Prieš susitikimą gerai išvėdinęs kabinetą (prokuroras prisipažino kol kas neatsisakąs žalingo pomėgio - rūkymo) bei pasiūlęs kvapnios kavos, G. Jasaitis ramiai pradėjo pokalbį.
- Jau popietė, tačiau atrodote labai žvalus. Kada prasideda ir kada baigiasi jūsų darbo diena?
- Labai įvairiai - tai priklauso nuo susiklosčiusios situacijos. Tačiau paprastai į darbą atvykstu likus 15-20 minučių iki aštuntos, o baigiu po penktos, kartais šeštą, septintą vakare. Būna, jog darbe tenka pavakaroti, padirbėti savaitgaliais ar švenčių dienomis. Viską lemia tai, ar nereikia skubiai spręsti rezonansinių bylų kvalifikavimo, tam tikrų sankcijų, operatyvinių priemonių taikymo klausimų ir t. t.
- Ar namo išeinate su nuovargio antspaudu veide?
- Iš tiesų, kartais stresinės, ekstremalios situacijos uždeda antspaudą. Tada, be abejo, nuovargis gali būti pastebimas, tačiau kuomet tenka spręsti nesudėtingus dalykus - nesijaučiu pavargęs.
- Tikriausiai nepaneigsite, jog šiuo metu situacija mūsų valstybėje pakankamai sudėtinga ir dirbti nėra lengva...
- Taip, jau pernykštė gegužė Lietuvai buvo svarbus mėnuo, nes įsigaliojo naujieji Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksai. Lapkritį pradėjome keletą ikiteisminių tyrimų dėl nacionalinių grėsmių... Taip, naujam procesui tenka pakankamai didelis išbandymas, kai ikiteisminių tyrimų pradedama tikrai nemažai. Juk, kaip žinote, buvo priimtas ir naujasis Prokuratūros įstatymas, reikia pačioje prokuratūroje kurti įvairiausius demokratinius institutus ir t. t. Taigi šis laikotarpis yra gana sudėtingas ir man, kaip pavaduotojui, gana nedėkingas.
Na o dėl politikų... Aišku, dabartiniai įvykiai pakankamai komplikuoja ir patį prokuratūros darbą, nes, kaip jau minėjau, pradėta daug ikiteisminių tyrimų, atsirado daug daugiau tokio darbo, kokio mes neplanavome. Bet tie veiksmai, kurie pakankamai aiškiai reglamentuoti įstatymais, leidžia mums atsiriboti nuo politikų bandomos daryti įtakos. Tad šiuo aspektu nėra pakankamai sudėtinga dirbti. Tačiau tenka pripažinti, jog būna ir tokių variantų, kai prašoma pasižiūrėti vieną ar kitą bylą, išsiaiškinti, kaip atliekami tyrimo veiksmai ir panašiai. Tokie prašymai (be abejo, neoficialūs) sukelia tam tikrų minčių. Tačiau politikams, aukštiems valstybės pareigūnams dažniausiai bandau išaiškinti, kad tokiais atvejais į prokuratūrą reikia kreiptis raštu. Tada galima išvengti bet kokių spekuliacijų - na, maždaug kieno pusėje tu esi, kieno interesams atstovauji. O kai gauni oficialų kreipimąsi, gali veikti įstatymų nustatyta tvarka.
- Gal galite paaiškinti tiems, kurie nežino, kaip dalijatės pareigomis (gal tiksliau - darbais) su generaliniu prokuroru?
- Kompetencijos pasiskirstymą tarp generalinio prokuroro ir trijų jo pavaduotojų nusako generalinio prokuroro įsakymas. Štai man pavesta kuruoti visų prokuratūros institucijų procesinę, taip pat visą operatyvinę veiklą, liečiančią visus operatyvinės veiklos subjektus, Specialiųjų tyrimų skyrių, dirbanti su genocidu ir karo nusikaltimais. Dar kuruoju keletą projektų, kurie buvo pradėti įgyvendinti pernai (turiu omenyje PHARE projektus dėl prokuratūros kompiuterizavimo, nes lėšų iš biudžeto gauname ne tiek, kiek reikėtų modernizuoti kompiuterinius tinklus ir programas).
- Iš pažiūros esate pakankamai ramus, nesikarščiuojantis žmogus. Ar galima daryti išvadą, jog lengvai susidorojate su darbu?
- Manau, jog kol kas didelių klaidų nebuvo padaryta. Be abejo, galbūt jas paryškins laikas, bet tam tikra praktika jau įgyta. Prokuratūroje, kurios visas grandis perėjau, juk dirbu ne vienerius metus. 1989 metais, kai dar nebuvau gavęs teisininko diplomo, įsidarbinau Vilniaus rajono apylinkės prokuratūroje tardytoju stažuotoju. Po metų stažuotės pradėjau dirbti "pilnakraujį" tardytojo darbą - teko aiškintis išžaginimus, nužudymus, kitus sunkius nusikaltimus. Iškildavo ir gana sudėtingų klausimų, tačiau minčių keisti pasirinktą profesiją nebuvo. Po kelerių metų į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą mane pasikvietė dabartinis generalinis prokuroras, tuo metu vadovavęs miesto prokuratūros Nusikaltimų tyrimo skyriui. Ten dirbau iki 1995 metų, kuomet buvau priimtas į tarnybą Vilniaus apygardos prokuratūroje, į Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių. Ten išdirbau iki 1997 metų, o paskui buvau paskirtas Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru. Esu gimęs Šakiuose. Tėvas tuo metu buvo Šakių rajono prokuroras, o kai gavo paskyrimą į Vilnių, visa šeima buvome priversti kraustytis į sostinę.
- Ar galite pripažinti, jog dabar susiklosčiusi situacija, kurios dėka jus tenka vis dažniau pamatyti televizijos laidose dalyvaujantį įvairiose diskusijoje, vertinantį ir aiškinantį tam tikrų įstatymų veikimo principus, padėjo jums išpopuliarėti? Dabar televizijos ekrane jus galima pamatyti dažniau nei patį generalinį prokurorą...
- Iš tikrųjų, prokuratūra, kaip institucija, pakankamai svarbi ir turi turėti tam tikrą įvaizdį visuomenės akyse. Sakykim, tą mano populiarumą lėmė susiklosčiusi situacija. Bet vėlgi - priėmus naujus radikalius įstatymus, integruojantis į Vakarų Europos institucijas, prokuroro vieta tikrai yra pakankamai svarbi. Ir, kaip aš įsivaizduoju, šiuo atveju viena iš mano misijų yra ta, kad būtent per prokuratūros veiklą būtų sėkmingai įgyvendinami naujieji kodeksai. Šia prasme būčiau suinteresuotas tapti populiarus tarp teisininkų, "baudžiauninkų" (baudžiamosios teisės pareigūnų - R. P.), kad jie matytų, jog kažkas yra atsakingas už naujų įstatymų įgyvendinimo sėkmę, kad jaustų autoritetingą mintį, kuri padėtų išspręsti susiklosčiusias problemas. Toks siekis galbūt ir egzistuoja, o susidariusi situacija verčia taip elgtis. Savaime suprantama, generalinis prokuroras yra pirmoji figūra prokuratūros sistemoje, tačiau reikia turėti omenyje tai, kad jis turi matyti, kaip dirba visa sistema, ir esant nesklandumams tarti paskutinį žodį. Šia prasme jisai stebi, kontroliuoja situaciją ir kai reikia - pasisako... Kiti pavaduotojai - Vytautas Barkauskas (dirba daugiau su policijos struktūrose atliekamais ikiteisminiais tyrimais), Vaida Urmonaitė (kuruoja civilinį procesą) - taip pat dalyvauja televizijos bei radijo laidose.
- Balandžio pradžioje sueis dveji metai, kai dirbate generalinio prokuroro pavaduotoju. Ką per tą laiką pavyko nuveikti?
- Viena iš pagrindinių mano darbo funkcijų yra Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrių bei Generalinės prokuratūros tokio pat departamento veiklos kontrolė. Kas padaryta? Na, ištirtos Panevėžio (visos "tulpinių"), Kauno (Daktaro narkotikų epizodai) bylos, taip pat keletas rezonansinių bylų organizuoto nusikalstamumo tema Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ("gaidjurginių" bylos ir t. t.), kuruojama Mažeikių naftos byla (atskiri epizodai jau atiduoti teismui). Beje, manau, jog artimiausiu metu ir ta pagrindinė byla pasieks teismą.
- Tai gal tuoj Generalinės prokuratūros prokurorams nebeliks kuo užsiimti?
- Manau, jog organizuotas nusikalstamumas, kaip reiškinys, dar negreit bus visiškai likviduotas. Be abejo, tai yra vienas iš prokuratūros siekių. Tą patį galima pasakyti ir apie korupciją. Ir šiuo metu Specialiųjų tyrimų tarnyboje, vadovaujant Vilniaus apygardos prokurorams, yra tiriamos rezonansinės bylos (rinkimai į savivaldybę). Tokių bylų yra nemažai.
- Ar esate drąsus žmogus? Galbūt sulaukiate kokių grasinimų, šantažo?
- Į tą problemą žvelgiu labai paprastai. Savaime suprantama, prokuroro darbe tam tikra rizika egzistuoja, bet su kuo ji susijusi? Jeigu, tarkim, su savo įtariamuoju ar kaltinamuoju elgiesi nesąžiningai, pavojus gali padidėti, nes tokiais atvejais gali būti kerštaujama. Bet jeigu tiri nusikalstamas veikas taip, kaip priklauso pagal įstatymą, ir dar tave lydi sėkmė, tuomet didelių problemų neturėtų būti. Bent jau aš grasinimų tikrai nesu susilaukęs. Kadaise dirbau su vadinamąja "Vilniaus brigados" byla, tačiau buvau informuotas, jog tie vyrukai sakydavo: jeigu mus teisėtai pagausite, viskas tvarkoj.
- Ar lieka laiko šeimai, draugams?
- Būna ir gerų dienų, kaip aš sakau, ir laisvų savaitgalių, kuriuos galiu pašvęsti šeimai (žmonai Vaivai bei dviem dukroms - 15-metei Agnei ir 8 metų Ievai - R. P.), susitikti su draugais. Laisvalaikiu mėgstu pažvejoti, pagrybauti.
- Tai gal priklausote kokiam būreliui (pavyzdžiui, medžiotojų), esate kokio nors klubo narys?
- Na, konkrečių būrelių žvejai neturi - esi žvejys ir tiek. O medžioklė netraukia, nes medžiotojas yra žudikas. Jis mato savo auką, o žvejys - ne. Šį patį žuvis pasirenka. Taigi užsiimu žvejyba - tiek vasarą, tiek žiemą - poledine...
- Ar jus būtų galima sutikti kokiame nors naktiniame klube, bare?
- Tiksliai nepamenu, kada esu buvęs naktiniame bare, tačiau su žmona nueiname ir į diskotekas, ir į kavines. Paprastai ten lankomės draugų kvietimu, kai šie nori ką nors atšvęsti. Vis dėlto pramogavimui itin daug laiko nėra.
- Ar esate išlaidus žmogus?
- Apie pinigus galiu pasakyti labai paprastai - kadangi esu paėmęs paskolą kotedžo statybai, išlaidauti neturiu galimybės. Tai tęsis 25 metus.
- Ar galėtumėte apibūdinti savo gyvenimo stilių?
- O, tai labai sudėtingas klausimas... Paprasčiausiai aš apie tai negalvoju. Gal, sakyčiau, mano stilius - paprastumas, nes tik taip - ne primityviai, kažką intelektualiai išmanant ir žinant, paprastai prieinant prie gyvenimo reiškinių, galima pažinti gyvenimą ir suvokti jo esmę.
- Kas šiuo metu jus labiausiai nustebintų?
- Bent jau savo darbe stengiuosi niekada nelįsti į įvairiausias intrigas. Be abejo, įsivaizduoju, jog apie mane kalbama. Daug kur minima mano pavardė, nes tokios taisyklės gyvenime egzistuoja. Tačiau pats niekados nepriimu tokių žmonių, kurie nepatikrintus dalykus bando pateikti kaip tikrus. Būna ir viešai išreikštų. Tokiais atvejais pareiškiu, jog to nenorėčiau girdėti. Tad nežinau, kas galėtų mane nustebinti.
- Ar esate aštrių pojūčių mėgėjas?
- Taip. Esu skraidęs akrobatiniu lėktuvu, šokęs parašiutu. Žodžiu, man tokie dalykai nesvetimi.
- Kol kas šou televizijos laidose dar neatsirado G. Jasaičio personažo, tačiau jeigu jis pasirodytų - kaip tai priimtumėte? Ir kaip vertinate tokią kūrybą?
- Vertinu teigiamai. Įsivaizduoju, jog būtent tokiose laidose yra šaržuojami, galbūt šiek tiek kritikuojami svarbūs asmenys, kurie vienaip ar kitaip elgdamiesi išprovokuoja visuomenės reakciją. Jeigu elgiesi normaliai, nedarai nepriimtinų dalykų - nebus ir personažo. Taigi humorą labai vertinu. Kaip yra pasakęs vienas žymus žmogus, apie intelektą galima spręsti iš to, kaip žmogus suvokia humorą.
- Jūsų išvaizda verčia užduoti ir tokį klausimą - ar daug sportuojate?
- Pagrindinis mano sportas yra turizmas. Be abejo, turėdamas laisvo laiko pažaidžiu futbolą, bet pagrindinis sportas (gal tiksliau - hobis) - vasarą su palapinėmis išvažiuoti prie ežerų, paplaukioti... Na, o dėl išvaizdos... Esu pakankamai lieknas, nors daug valgau ir jokių dietų nesilaikau...
- Vadinasi, dažnai sukiojatės virtuvėje. Gal mėgstat pašeimininkauti?
- Ne, galiu tiktai išsikepti ar išsivirti kiaušinių, susitepti visokių sumuštinukų, bet kulinaras tikrai nesu...
- Dėkoju už įdomų pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
