Aleksandras JAKUBONIS
Visų laivų likimai panašūs - jų keliai baigiasi arba jūros dugne, arba sąvartyne. Neseniai buvo daug rašoma apie 1986 metų rugpjūtį Juodojoje jūroje, prie Novorosijsko uosto (Rusija), su gausybe žmonių nuskendusį pramogų laivą "Admirolas Nachimovas" - paminėtas liūdnos sukakties 20-metis. Tada žuvo ir keliasdešimt lietuvių.
Šis laivas buvo jau senas laužas, pradėjęs plaukioti dar prieškario Vokietijos laivyne, o po Antrojo pasaulinio karo atitekęs Sovietų Sąjungai kaip karinis trofėjus.
Tuokart buvo pasidalintas ir fašistinės Italijos laivynas. Kartu su kitais itališkais laivais Sovietų Sąjungai atiteko linijinis karo laivas "Julio Cezare". Pervadintas "Novorosijsku", jis priklausė sovietų laivynui, kol 1956 metų spalio mėnesį paslaptingai sprogo ir nuskendo Sevastopolio (Ukraina) įlankoje. Oficialus aukų skaičius - 400 "su trupučiu". Taigi - panašiai kaip ir po "Admirolo Nachimovo" tragedijos. Tik reikia neužmiršti, kad ypač ankstesniuoju sovietmečiu visų nelaimių aukų skaičių ir nuostolių dydį visaip būdavo stengiamasi nuslėpti, gerokai sumažinti. Taigi iš sovietų laikų šios dvi laivų nelaimės bene žymiausios.
Neseniai sukako 50 metų nuo "Novorosijsko" žūties, tačiau informacijos apie tai - jokios. Šių eilučių autoriui pavyko šį tą sužinoti iš tame laive tarnavusio Algimanto Kaltausko, dabar jau garbaus amžiaus lietuvio.
Algimantas Kaltauskas pokario metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, bet negavo paskyrimo nei į žvejybos, nei į prekybos laivyną, o buvo priverstas išvykti tarnauti kariniame laivyne Juodojoje jūroje. Mat vaikinas buvo "nepatikimas". Jo tėvas Aleksandras Kaltauskas, bežemis kalvis Vytautiškių kaime prie Krosnos (tuometė Marijampolės apskr.) nebuvo nei šaulys, nei politinis ar visuomeninis veikėjas - tik darbštus, negirtuokliaujantis, išprusęs, šviesus žmogus.
Protingi žmonės, kuriems nieko negalima prikišti, paprastai Lietuvoje tuojau sulaukia gausybės priešų, kurie iš pavydo ar kitokių paskatų stengiasi kaimyną "sudoroti", pasitelkdami atėjūnų "administracinius organus". Aleksandras Kaltauskas nežinia už kokias nuodėmes atsidūrė sovietų kalėjime ir mirė pakeliui į lagerius, Oršoje, 1945-ųjų kovo 12 dieną. Jo šeima, vaikai iškart tapo antrarūšiais piliečiais. Vien dėl to jo sūnus Algimantas nebegalėjo tarnauti gimtojoje šalyje ir iki senatvės, iki šių dienų, pasiliko tolimajame Kryme...
Algimantas pasakojo, kad "Novorosijskas" drauge su kitais laivais stovėjo reide Sevastopolio įlankoje, kai rudens naktį laivo priekinėje dalyje nugriaudėjo galingas sprogimas, pramušęs ištisinę kiaurymę nuo viršutinio denio iki pat dugno. Reikėjo skubiai arba palikti laivą, arba užstumti jį ant seklumos. Bet krante buvę viršininkai ir Maskva nedavė leidimo evakuotis - įsakė laivą "gelbėti". Netrukus laivas pradėjo skęsti ir apvirto, įkalindamas daugelį jūreivių, buvusių apatinėse patalpose.
Algimantas Kaltauskas šoko nuo denio į priešingą, nei vertėsi laivas, pusę ir taip liko gyvas, nes skęstantis laivas ilgais stiebais ir antstatais užkabino daugelį besimurdžiusiųjų vandenyje ir juos nugramzdino.
Iš pradžių laivo dugnas kyšojo iš vandens. Buvo girdėti pagalbos šauksmai, ten įstrigę žmonės garsiai ir karštligiškai beldė, kiek pajėgė. Pultasi juos gelbėti - buvo pramuštos skylės dugne. Tačiau per tas skyles tučtuojau išėjo oras ir laivas visiškai nugrimzdo, nespėjus ištraukti visų ten buvusių žmonių.
Į negiliai paskendusį laivą buvo siunčiami narai ieškoti likusių gyvų žmonių ir įvairių vertybių. Algimantas Kaltauskas, puikiai išmanęs laivo patalpų išsidėstymą, irgi privalėjo ten nerti, lįsti. Vyras pats vos nežuvo įsipainiojęs į lynus...
Dabar gyvasis "Novorosijsko" tragedijos liudininkas A. Kaltauskas, gyvendamas Kryme, aplanko žuvusių tarnybos draugų kapus, Sevastopolio kapinėse užimančius didžiulį kvartalą.
Sprogimo laive priežastis liko neaiški. Sklido visokiausių spėliojimų. Esą kerštaujantys italai slapta atsiuntė diversantus, kurie prie laivo dugno pritvirtino sprogmenis. Kita versija - tie patys italai, dar prieš perduodami laivą sovietams, jo priekinėje dalyje paslėpė galingą sprogstamąjį įtaisą, o šis suveikė po daugiau nei 10 metų...
