Prekyba žmonėmis iškeliama kaip vienas labiausiai paplitusių nusikaltimų Lietuvoje. Pajamos už prekybą žmonėmis prilygsta prekybai narkotikais ir ginklais. Kasmet šimtai merginų yra išvežamos į užsienio šalis, parduodamos suteneriams ir verčiamos dirbti prostitutėmis. Kasmet tokių patiklių merginų, tikinčių lengvu uždarbiu užsienyje, atsiranda vis daugiau.
Išsiaiškinti šio proceso priežastis pabandėme su Dingusių žmonių šeimų paramos centro pirmininke Ona Gustiene.
Prekybos žmonėmis problema kasmet didėja ar slūgsta?
Paradoksalu, tačiau ši problema kasmet auga. Nors vykdoma daug prevencinių priemonių, atsirado nevyriausybinių organizacijų Mažeikiuose, Alytuje, prekyba žmonėmis klesti!
Tai sąlygoja merginų patiklumas ir informacijos stoka. Nors šiuo metu šios informacijos tikrai daug, tačiau dauguma išvežamų mergaičių yra iš periferijos. Jos gyvena kaimuose, neturi perspektyvų, išsilavinimo, šeimose dažnai sunki padėtis. Merginos labai greitai susivilioja pasiūlymu lengvai užsidirbti pinigų, pvz., Vokietijoje plaunant indus. Galbūt jos ir yra girdėjusios apie parduodamas merginas, tačiau mano, kad kaip nors “išsisuks”. Jos nesuvokia, kad žmogų galima parduoti. Merginos patikliai atiduoda pasus net nesuvokdamos, kad dirbant nelegaliai užsienyje paso nereikia. Likusios be paso merginos priverčiamos dirbti prostitutėmis.
Kaip pasikeitė valstybės požiūris ir dėmesys į šią problemą?
Anksčiau ši problema buvo nepripažįstama. Tik 1998 metais įvestos Baudžiamojo kodekso pataisos, numatančios baudžiamąją atsakomybę už prekybą žmonėmis. Tačiau per tuos šešerius metus buvo nubausta tik 10 nusikaltėlių. O Vokietijoje baudžiamojon atsakomybėn kasmet patraukiama iki 50 nusikaltėlių iš Lietuvos. Teisinė sistema nuolat tobulinama, kuriamos programos, tačiau susiduriama su žmogiškuoju faktoriumi. Nedirba apatinės teisėsaugos grandys, t.y. policija.
2001 m. sausio 17 d. buvo paskelbta Vyriausybės programa “2002-2004 m. prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencija bei kontrolė”. Kas pasikeitė atsiradus šiai programai?
Ši programa buvo sukurta ir, kaip matote, šiemet ji turi baigtis. Ten numatyta daug gerų priemonių, tačiau dalis jų dar net nepradėta įgyvendinti. Pagrindinis šios programos tikslas - sukurti reabilitacijos sistemą - nėra įgyventas.
Reabilitacija nėra vien stogas ir maistas, tai daugybė asmenybės atkūrimo priemonių - socialinė, psichologinė, teisinė pagalba, merginių įgalinimas kovoti, specialybės suteikimas, darbo paieška, buto paieška. Tokios programos nėra ir nežinia, kada ji bus sukurta. Šiais metais ši programa baigiasi ir nežinoma, kas bus toliau. Mergaitėms, kurias mes priglaudžiam, reikia valgyti. Todėl mes kreipiamės pagalbos į užsienio fondus, ambasadas. Tačiau nėra valstybės sprendimo šiuo klausimu.
Vykdant šią programą, policija labai daug mokoma - kaip dirbti su šių nusikaltimų aukomis, kaip tirti tokias bylas, važiuoja į komandiruotes, į Lietuvą atvyksta įvairaus lygio policijos tarnautojai ir moko. Tad policija yra gerai informuota apie šią opią problemą. Tiesiog dažniausiai nieks iš esmės šiuo klausimu užsiimti nenori. Dažnai policininkai mano, kad aukos yra pačios kaltos.
Be to, vienam policininkui priklauso ir bylos dėl išdaužtų langų, dėl sumušimų, smulkių vagysčių ir kita, todėl policininkai paprastai teisinasi, kad nespėja.
Pačios merginos bijo kreiptis į policiją, nes nepasitiki. Policijos autoritetas Lietuvoje yra labai menkas. Merginos bijo duoti parodymus, nes yra įsitikinusios, kad niekas jų nesugebės apsaugoti ir dar labiau pažemins.
Būtent todėl artimiausioje konferencijoje prekybos žmonėmis klausimais, kuri įvyks kovo 25 d. Seime, bus siūloma į rezoliuciją įtraukti atskiro policijos padalinio, kuris užsiimtų tik prekybos žmonėmis atvejais, sukūrimą. Tačiau vargu ar tai bus įgyvendinta.
Jūsų manymu, policijos pareigūnai yra korumpuoti?
Tai, kad policijos pareigūnai yra korumpuoti, aš neabejoju. Patys policininkai dalyvauja merginų pardavimo procesuose. Tačiau nežinau, ar aukštesni pareigūnai nėra korumpuoti taip pat.
1998 m. vykusioje konferencijoje “Prekyba žmonėmis - tarptautinė problema” jūs kalbėjote, kad būtina įtraukti paskaitų kursą į mokyklų programas, aiškinantį prekybos moterimis pavojus. Ar pradedamas įgyvendinti šis siekis?
Deja, ne. Dar prieš dvejus metus Švietimo ir mokslo ministerija kalbėjo apie tokios programos sukūrimą, o mokyklos vis dar prašo mūsų atvykti ir skaityti paskaitas šia tema.
2003 m. jūsų centrui skirtas pastatas, kuriame buvo planuojama įkurti reabilitacinę bendruomenę. Kaip įvertintumėte savo centro veiklą?
Mes jau aštuonerius metus teoriniu bei praktiniu būdu analizuojame šią problemą. Iš esmės čia dirbantys žmonės “verčiasi per galvas”.
Du trečdaliai mūsų finansavimo sudaro užsienio fondų pinigai ir tik vienas trečdalis - Lietuvos investicijų. Žmonės negali dirbti be pinigų, o jų trūksta. Turime tik 3 oficialiai dirbančius žmones. Tačiau reikia, kad centre nuolat budėtų žmonės, todėl dirba ir savanoriai.
Pastatą gavome panaudos sutartimi, tačiau jis yra apleistas, jį reikia renovuoti. Ten būtų kuriamas reabilitacijos centras, tačiau nė viena valstybinė institucija nesutinka padėti, nes niekam ši problema nerūpi.
Mes neturime galimybių ilgai laikyti merginų. Neturime tam pinigų. Reabilitacijos, reintegracijos sistema Lietuvoje nėra sukurta. Centre dirbantys žmonės taip pat užsiima ir problemiškais politikos klausimais. Bando iškelti ir viešinti šią problemą.
Pernai metais gavome tarptautinį apdovanojimą Austrijoje ir buvome oficialiai pripažinti užsienyje.
Kur galėtų kreiptis žmonės, ieškantys pagalbos?
Dingusių žmonių šeimų paramos centras yra Vilniuje, Žirmūnų g. 67.Tel./faks. (8-5) 277 31 34Pasiteirauti galima nemokama telefono linija 8-800 2 61 61Darbo laikas: darbo dienomis 9-16 val.El. paštas: [email protected]
Kalbino Svetlana Litvinaitė
www.skrynia.lt
