Daiva NORKIENĖ
Pernykštę liepą atvesta pas teisėją dėl kardomojo suėmimo Ona Daujotienė "pranašavo": "Pasikartos ta pati istorija kaip anksčiau - prarasiu daug sveikatos areštinėse ir vis tiek būsiu išleista į laisvę". Tai jau išsipildė. Su kaupu. Mat fantastiška keturių šalių specialiųjų tarnybų operacija, kai vienas po kito buvo susemti velionio kunigo R. Mikutavičiaus paveikslų pardavinėtojai, gali nueiti šuniui ant uodegos.
"Mimoza"
Kadaise biologai vaizdžiai įrodė gyvybės atsparumą nepalankiems išorės veiksniams: ant trapumo simboliu laikomos mimozos stiebelio kabindavo vis sunkesnius pasvarėlius ir šokinėdavo iš džiaugsmo, kai iki žemės nulenktas augalas atsitiesdavo. 61 metų O. Daujotienė Lietuvos teisėsaugai įrodė tąpat, ką mimoza biologams: nepalūžta, kad ir kokius svarius kaltinimus jai "bekabintų". Žurnalistei pavyko sužinoti, kad garsioji kaunietė net ir areštinėje, kur baisios kalinimo sąlygos, tviskėjo sąmoju, energija bei arogancija ir kūrė išsigelbėjimo planus.
2001-ųjų rugpjūtį policijos areštinėje netikėtai susitiko dvi garsenybės: su dvasininko kolekcijos dingimu siejama šešiasdešimtmetė Onutė ir jaunėlesnė Galia, pakelių maniako Kazio Jonaičio žmona. Pirmoji - sunkaus darbo netriūsusi, tačiau turtuose besivarčiusi ponia, antroji - plėšiusis keliais etatais, per vasaras "arusi" daržuose, tačiau "užgyvenusi" tik maniaką vyrą ir amžiną nešlovę. Areštinėje, kur maisto - katino ašaros, o erdvė aprėpiama į šalis ištiestomis rankomis, suimtieji stumia dienas pasakodami ilgas ir nenuobodžias savo gyvenimo istorijas. Per vienuolika kartu praleistų parų rezonansinių bylų kaltinamosios viena kitai tapo artimos. O. Daujotienė, kurią žiniasklaida iki tol jau bene šimtą kartų buvo "susiejusi" ne tik su kunigo, bet ir su jos buvusio vyro, šio pirmosios žmonos bei nuosavo kūdikio mirtimis, kankinosi, ko gero, mažiau negu G. Jonaitienė, kaltinta pasinaudojusi vyro atitįstais aukų lūpdažiais ir rankinėmis. Turtuolė didžiavosi įtakingomis pažintimis ir nuotykiais, kuriuos patirdavusi prekiaudama senovinėmis vertybėmis ir guodė draugę: "O tu ko kremtiesi? Tau viskas greitai praeis!" Ir mainais už "pareikštą užuojautą" paprašė paslaugos: "Kai iš čia išsikapstysi, nunešk žinutę dėl pagalbos!" Ona Daujotienė prašė nueiti pas jos vilnietę seserį Stasę, kad ta suorganizuotų gerą advokatą ir pinigų.
Paleista iš suėmimo Galina ištesėjo duotą pažadą ir paskambino Stasei: "Jūsų sesuo Onutė prašo skubiai išgelbėti". Tačiau telefonu atsiliepusi moteris pareiškė neturinti jokių seserų, jokių brolių, pareikalavo daugiau neskambinėti ir numetė telefono ragelį.
O. Daujotienės pagalbos viltys pašaliniams galėjo atrodyti beprasmiškos.Vienas po kito įkliuvo beveik visi bendrininkai: kelios Kauno nusikalstamo pasaulio įžymybės, Vokietijoje gyvenusi duktė Diana Djačenkienė su vyru. Pareigūnams į rankas pateko ir svarbūs įkalčiai - kunigo bei advokato G. Damalako kolekcijoms priklausę paveikslai. Gatvėje, troleibusuose ar kavinėse nugirsdavai pokalbių, kad šventvagiškojo nusikaltimo bendrininkė liks už grotų iki gyvos galvos. Tačiau keturių valstybių (!) pareigūnų pastangomis surinkti įrodymai moters nepalenkė. Kaip pati ir prognozavo, O. Daujotienė išėjo į laisvę. Viso labo po keturių suėmimo mėnesių.
Garbės reikalas
Velionis Ričardas Mikutavičius ramiai ilsėjosi garbingiausiame Kauno Petrašiūnų kapinių kampelyje, o jo poros milijonų litų vertės kolekcijos dalis vis dar klajojo po pasaulį. Kai kurias iš kunigo vertybių nusikaltėliai išgabeno į Angliją, Vokietiją, tam tikrą dalį laikė slaptavietėse Lietuvoje. Velionio sukaupti paveikslai, statulėlės ir vazos nusikaltėliams turėjo garantuoti dideles stabilias pajamas.
Surasti ir grąžinti Lietuvai bent dalį paslėptų vertybių buvo teisėsaugos garbės reikalas. Kaip "Akistatai" sakė vienas iš pareigūnų, "pusę metų it pamišę lakstėme paskui tuos paveikslėlius". Tai rodė maksimalų susikaupimą ir įtampą. Vienas iš labiausiai tam reikalui atsidavusių pareigūnų, 36 metų Vilniaus apygardos saugumo viršininkas Valdas Kvaraciejus, triūsė nepaisydamas net savo sveikatos ir nesiskųsdamas. Jis mirė dėl smegenyse susiformavusio auglio praėjus vos kelioms paroms po Onos Daujotienės ir jo talkininkų sulaikymo. Priminsime, kad tuometinę operaciją rengė kelių šalių specialiosios tarnybos. Rengė taip atsargiai, apgalvotai ir gudriai, kad nusikaltėliams nekilo jokių abejonių. Antikvaro pirkliu apsimetusiam užsienio pareigūnui Vokietijoje O. Daujotienės duktė Diana Djačenkienė vieną po kito pardavė du paveikslus iš velionio R. Mikutavičiaus kolekcijos. Dar po poros savaičių pati O. Daujotienė per tarpininkus pamėgino Kaune parduoti kitą meno kūrinį Anglijos specialiųjų tarnybų agentui. Aišku, apsimetusiam vertybių pirkliu.
Po šios sėkmingai atliktos operacijos Lietuvos generalinė prokuratūra pareiškė kaltinimus net septyniems asmenims. O. Daujotienei - už nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą; kauniečiui E. Burdai, padėjusiam iš Lietuvos išgabenti kunigo kolekcijos paveikslus, - už kontrabandą; Kauno nusikalstamo pasaulio įžymybėms E. Abariui (Gogai), V. Gudzinskui (Guzui), V. Silvestravičiui (Virgeliui) kaltinimai pareikšti dėl padėjimo realizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Tuo pačiu kaltinami ir O. Daujotienės duktė bei žentas Diana ir Viktoras Djačenkos. Visi šie asmenys po ilgiau ar trumpiau trukusių suėmimų išleisti į laisvę.
"Skylutė"
Yra nusikaltėlių, kurie ir pro adatos skylutę išlįs, jei tik ją paliks neapsižiūrėję teisėsaugininkai ar įstatymleidžiai. O garsiausiosios Lietuvos kolekcijos paieškoms bei bylai gresia katastrofa. Tai paaiškėjo įsigilinus į kelis faktus, apie kuriuos jau seniai patyliukais su nerimu ir širdperša tarpusavyje kuždasi pareigūnai. Nors plačiajai visuomenei apie tai neskelbiama.
Sulaikyta, o po to suimta O. Daujotienė pareigūnams pateikė savo versiją. Jos namuose per kratą surasti trys paveikslai (manoma, kad jie priklausė R. Mikutavičiui ir apvogtam advokatui G. Damalakui) "yra tiktai į šiuos panašios kopijos". Du vertingi peizažai iš kunigo kolekcijos - irgi "ne tie". O. Daujotienė juos padovanojusi savo dukteriai dar 1991-aisiais, kai ši vyko gyventi į Vokietiją.
Ką prokuratūra gali supriešinti su tokia gynyba? Žinoma, atlikti minėtų meno kūrinių ekspertizę ir įrodyti priešinga. Gali pateikti per superslaptą operaciją agentų padarytus vaizdo ir garso įrašus, įrodančius, jog buvo deramasi būtent dėl nužudytojo kunigo kolekcijos kūrinių ir jų pardavimo. Deja, ir abu slapto agento Vokietijoje nupirkti paveikslai, ir didžiuma operatyvinės medžiagos "prašapo" minėtoje užsienio valstybėje ir iki šiol negrąžinama!
Dianą ir Viktorą Djačenkas, kurie viso labo tėra pilietybės neturintys imigrantai iš Rytų, vokiečiai mielai "išsiuntė" Lietuvai. Atseit jums reikia, jūs ir aiškinkitės. Tačiau vertingų meno kūrinių (peizažų) ir operatyvinės medžiagos sugrąžinti kol kas nemato reikalo. Pasirodo, pagal vokiečių įstatymus, jų šalyje surinkta medžiaga yra jų specialiųjų tarnybų nuosavybė. O meno kūrinius išvežti trukdo kiti, vokiečių kultūros paveldo, įstatymai. Ir nusispjauti vokiečiams į patriotinius visos Lietuvos jausmus (tačiau tie paveikslai seniai priklauso Kaunui), į Lietuvos skausmą (mums tai - mylimo dvasininko palikimo dalis) ir į ilgus mėnesius ruoštą mūsų specialiųjų tarnybų operaciją, "prarijusią" net pusę metinių (!) panašiems tikslams skiriamų lėšų.
Devynis mėnesius mūsų pareigūnai veltui susirašinėjo su vokiečiais, maldaudami sugrąžinti svarbios bylos įrodymus. Tiek pat laiko vakariečiai atsisakinėjo. Dar ir šiandien nei paveikslai, nei įrašai į Vilnių neparsiųsti.
Mūsiškių pareigūnų rankose - tiktai per kratą O. Daujotienės namuose surasti trys paveikslai. Atlikti ekspertizę ir įsitikinti, kad jie tikrai iš R. Mikutavičiaus ir G. Damalako kolekcijų, mums yra per brangu. Kas skirs lėšų brangioms ekspertizėms, kai ir taip jau sukišta "pusė metinio biudžeto", o naudos, neatgavus Vokietijoje saugomų įrodymų, vis tiek nebus.
- Daujotienę teko išleisti - nieko kito neliko, - "Akistatai" gana liūdnai pasakojo vienas pareigūnas ir lyg guosdamasis pridūrė, kad vis tiek jos jau toks garbingas amžius.
O jeigu ji sugalvos pabėgti, pasislėps nuo teisėsaugos? Gal pareigūnai pamiršo, kad jos namuose per kratą aptiko ir paruoštą pasą be nuotraukos? Pasirodo, ne, nepamiršo. Tiriant kunigo nužudymo ir paveikslų dingimo bylas, ponia Onutė už grotų jau praleido keliolika mėnesių. Pagal įstatymus žmogų suimtą galima laikyti ne ilgiau kaip pusantrų metų. Taigi šis limitas, pasirodo, irgi jau beveik išsemtas.
Departamente - optimistai
Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyriausiasis komisaras Jurijus Milevskis kalbėdamasis su žurnaliste vokiečių nekaltino:
- Taip, reikia atgauti tuos paveikslus ir operatyvinę medžiagą. Netrukus tai ir įvyks - jau kreipėmės į Užsienio reikalų ministeriją, kad padėtų išspręsti diplomatiniu-politiniu lygiu. O dėl vokiečių... Ką darysi, tokie jų įstatymai.
- O mums, žurnalistams, nori nenori peršasi mintis, kad nusikaltėliai baigia išsprūsti.
- Tai jums taip atrodo. O aš manau, kad keturių šalių specialiųjų tarnybų įvykdyta slapta operacija buvo sėkminga, ir nematau jokių galimybių O. Daujotienei išsisukti, - užtikrino J. Milevskis, tačiau baigiantis pokalbiui ir jis šiek tiek suabejojo. - Nors... Dar visaip gali būti, juk žemė - apvali.
Policijos departamento Tarptautinių santykių ir Europos integracijos vyresnysis komisaras Kęstutis Lančinskas irgi gynė mūsiškės policijos garbę:
- Ta operacija prieš O. Daujotienę buvo tiesiog fantastiškas, unikalus dalykas! Aš manau, pirmas per visą Lietuvos policijos gyvavimo istoriją. Kad susitartų bendradarbiauti net keturios skirtingos valstybės (Lietuva, Vokietija, Anglija ir dar viena, kurios nenorima įvardinti - D. N.). Šioje byloje talkinti sutiko Europos Sąjungai priklausančios šalys, o juk Lietuva net nėra ES narė.
- Aišku, turime didžiuotis parodytu dėmesiu ir pagalba. Tačiau kaip suprasti, kad solidžių garbingų valstybių specialiosios tarnybos pasirašo bendradarbiavimo sutartį ir nesugeba iš anksto numatyti, kas bus su ne Lietuvos teritorijoje surinkta operatyvine medžiaga?
- Toji medžiaga bus parsiųsta Lietuvai, tik reikia palaukti. Ką padarysi, tų šalių įstatymai labai skiriasi nuo mūsiškių, tad ir vokiečiai, ir anglai vadovaujasi savais. Teisėsauga, deja, nuo nusikalstamo pasaulio labai atsilieka: mums bendraujant su užsieniu reikia remtis įstatymais (kad neduokdie nepažeistume žmogaus teisių), o vienintelis nusikaltėlių "įstatymas" yra pinigai.
Generalinės apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Tilindis "Akistatą" irgi ramino:
- Na, laukiame. Parsiųs vokiečiai paveikslus ir medžiagą, tada tyrimą tęsim. Nieko baisaus.
Ir tik neoficialiame pokalbyje vienas iš pareigūnų prisipažino, kad nerimauja ne vien dėl užsienyje "užmarinuotų" įrodymų. Bylai pasiekus teismą, pastarasis gali "neužskaityti" taip sunkiai ir kruopščiai surinktų įrodymų. Mat nei senajame, nei naujajame Baudžiamojo proceso kodekse nė žodeliu neužsiminta apie užsienio policininkų dalyvavimą surenkant įrodymus! Taip pat nėra nė žodelio ir apie užsienio valstybėje surinktų įrodymų teisėtumą! "Fantastiškiausia, unikaliausia" operacija yra per plaukelį nuo gėdingo fiasko.
