Kodėl žmonės vyksta atostogauti į svečias šalis? Priežasčių, žinoma, yra daugybė. Vieni trokšta išvysti tai, ko nerasi Lietuvoje, - kalnus, krioklius, dykumas, šiltas jūras. Kiti “medžioja” architektūros paminklus - bažnyčias, arkas, pilis, piramides. Tretiems tiesiog patinka kitų šalių žmonės, jų nuoširdus ir draugiškas bendravimas.
Tačiau visiems turistams bendra naujų įspūdžių troškimas. Kartais tai gali būti tik menkutė smulkmena. Tačiau jei ji nustebina, žmogus patiria atradimo džiaugsmą.
Praleidau dvi savaites Bolonijoje. Kai kurie matyti dalykai mane nustebino. Galbūt kelionių išlepintam skaitytojui pasirodys, kad Italija nėra labai jau tolima ir egzotiška šalis, todėl ir neverta tokio pasakojimo. Bet juk dažnai pasitaiko, kad staigmenų pateikia net kaimyninės šalys.
Nuo karščio sauganti architektūra
Išlipęs iš lėktuvo pasijutau lyg patekęs į pirtį. Nuo vėsios vasaros tėvynėje pabėgusiam lietuviui Italijos klimatas padaro įspūdį. Skaisčiai šviečia saulė, o temperatūra gerokai viršija 30 laipsnių. Tačiau jau po pusvalandžio, permirkęs nuo prakaito, imi ieškoti pavėsio. Laimei, tie, kas statė Italijos miestus, apie tai pagalvojo.
Nors Bolonijoje žalumos beveik nėra, atsidurti saulės atokaitoje nėra taip lengva. Pagrindinis šešėlio “tiekėjas” yra šaligatviai su stogu. Tiesiog daugelis gatvių miesto centre yra įsispraudusios tarp namų, o šaligatviai - tarsi tų namų dalis, atskirta nuo gatvės kolonomis. Taigi gali sau vaikščioti po miestą per patį vidurdienį ir nebijoti, kad nudegsi ar gausi saulės smūgį.
Truputį paklaidžiojus galima išvysti įspūdingai atrodančių suoliukų. Jie išskaptuoti iš akmens. Praktinę jų vertę gali pajusti prisėdęs ten karštą vasaros dieną. Kai geležiniai suoliukai stotelėse primena keptuves, o ant medinių ima lydytis dažai, būtent akmeninis jų “kolega” gali pasiūlyti gaivinantį poilsį.
Bilietų kaina autobuse priklauso nuo... ūgio
Nuosavo automobilio neturinčiam turistui tenka pažinti visuomeninio transporto subtilybes. Pirmoji pamoka važinėjantis Bolonijos autobusais: įlipti galima tik pro priekines ir galines duris, o vidurinės skirtos išlipantiems keleiviams. Įsitikinti, ar tokia sistema efektyvi, progos neturėjau, nes nė vienas autobusas, kuriuo važiavau, nebuvo sausakimšas.
Pabandžiau įsivaizduoti tokią tvarką Vilniaus autobusuose. Nejučia prisiminiau, kaip vilniečiai niršta, kai negali išlipti pro neatsidarančias galines “Karosos” duris. Taip, būtų sunku...
Kita svarbi taisyklė: nežiopsok. Autobusas stotelėje stoja tik tuomet, kai mato joje laukiančius žmones arba kai kas nors iš keleivių nuspaudžia raudoną mygtuką.
Nors vertinant lietuviškomis kainomis važiavimas viešuoju transportu Italijoje žvėriškai brangus (talonėlio kaina - 1 euras), prabanga autobusai nestebina. Nauja ir modernu lietuviui gali pasirodyti tik palubėje kabantis ekranas. Per jį nuolat transliuojama reklama. Ne pats įdomiausias “žiūralas”, bet vis tiek gelbsti nuo laviravimo tarp kitų keleivių žvilgsnių ar meditavimo spoksant pro langą (jei miestas jau atsibodęs).
Apskritai pirkti bilietą važiuojant Bolonijos autobusais neapsimoka. Ir ne vien dėl to, kad jis labai brangus. Tiesiog kontrolierius yra labai retas svečias miesto transporte. Beje, jeigu jis vis dėlto pasirodo ir sučiumpa kokį “zuikį”, tai tik užsirašo šio identifikavimo kortelės numerį ir vėliau atsiunčia baudos sąskaitą paštu. Įdomu, kuri - itališkoji ar lietuviškoji - sistema leidžia surinkti daugiau baudų...
Vis dėlto labiausiai mane pribloškė autobuse perskaityta taisyklė, kad važiavimas yra nemokamas vaikams iki 1 metro ūgio. Argi tai ne atvira aukštaūgių diskriminacija?
Pavojai turisto piniginei
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakęs, kad turistų pamėgtuose miestuose vietiniai gyventojai prisigalvoja daugybę būdų, kaip patuštinti atvykėlių kišenes. Bolonija nėra išimtis - čia turisto piniginei taip pat nesaugu.
Akivaizdžiausias tokio lupikavimo pavyzdys - specialus iki oro uosto nuvežantis autobusas. Esmė ta, kad nė vienas Bolonijos viešojo transporto maršrutas oro uosto nepasiekia. Todėl žmogus, jei tik nenori tįstis su lagaminais keletą kilometrų pėsčiomis, yra priverstas važiuoti specialiu autobusu (vadinamu “air bus”). Jis paveža viso labo tik porą stotelių, bet ši kelionė atsieina puspenkto euro.
Žiauru! O lietuviai dar verkšlena, kad už automobilių stovėjimą šalia Vilniaus oro uosto reikia mokėti du litus...
Bet didžiausia “nelaimė” - važiuoti Bolonijos taksi naktį. Nes ten egzistuoja specialus nakties tarifas - tamsiuoju paros metu taksi veža už dvigubą kainą. O kai kurios firmos dar priskaičiuoja ir mokestį už bagažą, jei tik turistas bent kiek didesnį lagaminą turi.
Dar vienas nemalonus netikėtumas atvykėlių laukia Italijos kavinėse. Nesvarbu, ką užsisakai (nors tai būtų tik puodelis kavos), į sąskaitą tau įskaičiuoja vadinamąjį padengimo mokestį (paprastai 1,5 euro). Padengimas - tai nauja staltiesė, kurią padavėjas užtiesia ant stalo prisėdus naujam klientui.
Kai kuriose kavinėse šalia padengimo mokesčio dar yra ir panašaus dydžio aptarnavimo mokestis. Taip “įteisinti” arbatpinigiai gali net viršyti jūsų maisto ar gėrimo kainą!
Ilgiausia eilė prie... Casanovos
Būdų, kaip leisti laisvalaikį, yra nesuskaičiuojama galybė. Bet vis tiek buvau tiesiog priblokštas sužinojęs, kokių keistų pramogų prisigalvoja italai.
Vieną vakarą, eidamas pro Bolonijos universiteto biblioteką, pastebėjau prie įėjimo besidriekiančią ilgiausią eilę. Lyg ten kas bilietus į Davido Copperfieldo šou pardavinėtų. Pasidarė velniškai smalsu, todėl ryžausi užkalbinti vieną pusamžį italą ir išsiaiškinti, ko jie ten laukia.
Tarp turistų gyvas stereotipas, kad beveik visi italai nešneka angliškai. Bet aš patyriau, kad jeigu turi pakankamai kantrybės laukti, kol pašnekovas sudėlios sakinį, galima susišnekėti net su pagyvenusiais italais. Taip nutiko ir su mano užkalbintuoju vyriškiu.
Paklausiau jo, ko visi šie žmonės eilėje laukia. “Interviu su Casanova”, - atsakė. “Bet jis juk seniai nebegyvas”, - užsiminiau nedrąsiai. Tada italas man išaiškino, kad pokalbis vyksta su aktoriumi, kuris tik atlieka Casanovos vaidmenį. Mano pašnekovas taip pat papasakojo, kad žymius praeities ar literatūrinius veikėjus vaidinantys aktoriai išpopuliarėja radijo laidose, o tada rengia susitikimus su gerbėjais. Bet ne masinius, kaip įprasta, o asmeninio pokalbio forma.
Principas paaiškėjo, bet nuostaba išliko. Suprantu, kai žmonės eina pas būrėją ar psichologą pasitarti. Bet kad tiek pagyvenusių italų pasiryžę per naktį stovėti eilėje, kad galėtų pateikti savo klausimus Casanovai, Romeo ar Machiavelliui... Sutikite, neįprastas būdas pramogauti.
Jaukūs kino vakarai
Dar vienas dalykas, palikęs neišdildomą įspūdį, - tai kino vakarai pagrindinėje miesto Didžiojoje aikštėje (Piazza Maggiore). Kiekvieną vakarą Bolonijos gyventojai ir svečiai rinkdavosi ten žiūrėti filmo, rodomo aikštėje įrengtame dideliame ekrane. Žiūrovų patogumui pristatyta daugybė kėdžių.
Dažniausiai rodydavo trumpametražius nespalvotus filmus, kuriuos čia pat įgarsindavo gyva orkestro muzika. Bet pasitaikė ir tokių naujų kūrinių kaip Romano Polanskio “Pianistas”.
Tokie vakariniai seansai iš tiesų sukuria jaukią atmosferą mieste. Kai po varginančios dienos tiek vietinė bendruomenė, tiek turistai gali patogiai atsisėsti po žvaigždėtu dangumi ir trumpam pamiršti visus rūpesčius...
Pamaniau, kad turistų traukos centru tapti pretenduojantis Vilnius galėtų pasimokyti iš šio pavyzdžio. Derėtų pamąstyti apie tai, ką veiks turistas vakare, kai jau bus įvykdęs “privalomą programą”, t.y. užkopęs į Gedimino kalną ir nužygiavęs nuo Katedros aikštės iki Aušros vartų.
Šventė kiekvieną dieną? Brangu. Bet pasvajoti galima...
Fotkės: gatve - prie “Nuo karščio sauganti...”, autobusai - prie “Bilietų kaina autobuse...”, aikste - prie “Jaukūs kino vakarai”, ir titulinis, kur priklauso.
