Literatūra, dailė, teatras, muzika ir kinas Lietuvos meno savaitraščių “Literatūra ir menas”, “Šiaurės Atėnai” ir “7 meno dienos” puslapiuose.
“Šiaurės Atėnuose” (04.26) publikuojamas Sigito Parulskio ir filosofijos profesorės Jūratės Baranovos pokalbis ("Mąstymo pratybos - atspara chaosui”). Paklausta, “ar dabar, kai gyvename jau po civilizacijos saulėlydžio, nejuokinga būti filosofu, ar nekankina nuojauta, kad filosofija, kaip ir viskas šiame pasaulyje, jau seniai pasibaigusi ir vartotojo sąmonėje jau nėra būdas mąstyti pasaulio, visatos sąrangą, o tik citatų, kalambūrų, patarlių rinkinys”, filosofijos profesorė atsako: “Pats juokingiausias dalykas šiuo metu būtų pasiskelbti esant filosofu. Tas pats, kas pasiskelbti esant Dievu. Arba genijumi, arba pranašu. Tokie dalykai nesiskelbiami. Kai kada juos priskiria kiti. Taip sakoma apie klasikinius filosofus. Bet apie šiuolaikinius filosofinių tekstų autorius niekas taip nebesako […]. Filosofija išvirto į filosofijos kritiką. Gyvename tekstų perpasakojimo ir kritikavimo paradigmoje. Filosofija klasikine to žodžio prasme iš tiesų pasibaigusi”.
Gintarė Adomaitytė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Balsai, įveikę nuovargį”, kuriame samprotauja apie Lietuvos radijo ir LTV programas. Svarstydama apie antrą Lietuvos radijo programą straipsnio autorė teigia: “net ir tai, kaip jos darbuotojai moka skambinti, į savo laidą kviesti, laikau vertybe. Ne viskas prasideda nuo rūbinės. Labai daug kas - nuo telefono skambučio: pažįstamas balsas. Nenoriu klausytis jokių kalbų apie reitingus, nei žemus, nei aukštus. Reitingus, jų mitą - tą pasaulis suvokė seniai - sukuria ne laida. Ne filmas. Tik rinkodara, tik savireklama”.
G. Adomaitytė prisipažįsta nesuvokianti, “kam reikėjo kurti abejotiną antrą TV programą, užuot parėmus patikimą - ir misijas, ir funkcijas, ir pareigas dorai atliekančią - radijo antrą; užuot pastiprinus ne per stipriausią jos siųstuvą, juo labiau - nepavargstančius, ištikimus jos žmones. Radijo balsuose negirdžiu nuovargio. Nors būna: matau jį ką tik kalbėjusių (kalbinusių) akyse. Nuovargį įveikęs balsas man visada liks mįslė, profesijos - radijo žmogaus ištvermės, jo valios - paslaptis”.
Savaitraštyje spausdinamas Juozo Šorio pokalbis su dailininku Algimantu Švažu (“Įdievinta medžiu”); Jono Serapino esė “Palėpė” ir Sigito Gedos impresijos “Panoramos po Velykų”. Štai kaip poetas suformuluoja didžiausią priekaištą XXI amžiui: “Nemokės žavingai apmulkinti! Nėr didelių magų. Nėra didelių apgavikų. Mums trūksta vienos didelės kosminės nesąmonės”.
“7 meno dienose” (04.25) Rūta Šalnaitė plačiai ir išsamiai pristato gegužės 5-11 dieną jau septintą kartą įvyksiančio festivalio “Naujasis Baltijos šokis’03” programą (“Peržengia Europos ribas. Festivalio “Naujasis Baltijos šokis’03” intrigos”). Pasak rašinio autorės, šis festivalis “virsta jau nebe vien tik Baltijos, Šiaurės ar Europos kraštų šokio naujienas pristatančiu renginiu, bet pasauliniu festivaliu, nes šiemet sulauksime svečių ir iš kitų kontinentų. Taip pat pora festivalio spektaklių bus parodyti Kaune ir Klaipėdoje”.
Elena Černiauskaitė savaitraštyje apžvelgia balandžio 16 dieną Senojoje spaustuvėje Maironio gatvėje atidarytą dar vieną VDA 210 metų jubiliejui skirto parodų ciklo “Mes ateinam” dalį (“Jie atėjo”). Anot straipsnio autorės, šioje parodoje “savo veiklą pristatė VDA keramikos, tekstilės, interjero dizaino, kostiumo dizaino katedros ir svečiai iš Kauno bei Klaipėdos filialų. Nors dėl vietos stokos ir siekiant kiekvienos katedros ekspozicijos vientisumo nemažai darbų, kuriuos buvo planuota parodyti, nepateko į parodą, vis dėlto ji - didelė, įdomi ir informatyvi, o eksponatai - studentų bakalauro ir magistro diplominiai darbai, kursinės užduotys”.
Savaitraštis informuoja apie balandžio 25 - gegužės 2 d. Vilniuje, “Coca-Cola Plaza” ir “Skalvijos” kino teatruose, gegužės 9-11 d. Kaune, M. Žilinsko galerijos kino salėje, įvyksiančią jau trečiąją lenkų kino savaitę, kurios programą sudaro vaidybiniai, dokumentiniai bei animaciniai pastarųjų metų filmai. Svarbi šios savaitės dalis - Vladislavo Starevičiaus kūrybai skirta tarptautinė mokslinė konferencija bei iki šiol didžiausia Lietuvoje šio animacinio kino pradininko filmų retrospektyva.
Lenkų kino savaitė pristatys naujausius lenkų kino klasikų Andrzejaus Wajdos, Romano Polanskio ir Krzysztofo Zanussi filmus bei supažindins su pačios jauniausios kartos kino kūrėjais.
Savaitraštyje perspausdinami dviejų pagrindinių Suomijos dienraščių teatro apžvalgininkių Elizabeth Nordgren (“Hufvudstadsbladet”, 2003 balandžio 4 d.) ir Kirsikka Moring (“Helsingin Sanomat”, 2003 balandžio 4 d.) įspūdžiai apie Helsinkio Lilla (Mažajame) teatre Cezario Graužinio režisuotą Fiodoro Dostojevskio “Dėdulės sapną”. Spektaklio premjera įvyko balandžio 2 d., režisieriui talkino dailininkas Vytautas Narbutas ir kompozitorius Giedrius Puskunigis. Elizabeth Nordgren teigimu, C. Graužinis “sukūrė daugiaprasmį choreografišką vaidinimą, kur groteskiški, meilės ir turto geismo apsėsti personažai žaidžia savo pačių sapnais ir iliuzijomis. Cezaris kuria savitą teatrinę estetiką, personažų gestais ir jų kūnų kalba komentuodamas tekstą ir vis papildydamas jį naujomis prasmėmis. Retai Suomijoje išvysi, kad vaidinimo metu pasigirstų aplodismentai, ar kad žiūrovai po vaidinimo plotų stovėdami, kaip kad atsitiko Lilla teatre, “Dėdulės sapno” premjeros metu”.
“Literatūroje ir mene” (04.25) Almantas Samalavičius publikuoja straipsnį “Europos vaizdiniai be reklaminio blizgesio”, kuriame svarsto apie keistoką politinio elito laikyseną bei mąstyseną vykstant karštligiškai agitacinei kampanijai už stojimą į Europos sąjungą.
Straipsnio autoriaus teigimu, “nors pastangos įsilieti į besiplečiančios Europos Sąjungos narių tarpą buvo dedamos visą dešimtmetį, tačiau iki šiol valdžios struktūrų atstovams ne itin rūpėjo viešosios nuomonės svyravimai ar nuolatinė masių parama. Valdančioji dauguma paprastai pasitenkindavo didesnių politinių partijų pritarimu, įgalinančiu tęsti užsienio politiką ir deklaruoti Lietuvos pasiryžimą siekti narystės užsienio partnerių akyse. Dabar, artėjant referendumui ir atsiradus visai realiai grėsmei, kad socialine ir ekonomine politika nusivylę piliečiai gali nebalsuoti už stojimą į ES, griebtasi skubotų, netgi šiek tiek desperatiškų propagandinių veiksmų”.
A. Samalavičius tvirtina, jog “įtikinėjimai, kad, įgiję narystę ES, būsime tiesiog apipilti ūkio augimui ir socialinei raidai skirtomis lėšomis, skamba mažų mažiausiai naivokai. Europos Sąjunga nėra jokia filantropinė organizacija. Ne tokie jos tikslai ir siekiniai. Nejaugi politikų sluoksniuose įsivaizduojama, kad dauguma Lietuvos piliečių tapo protiškai neįgalūs, kad imtų ir patikėtų akivaizdžiomis nesąmonėmis?”.
Eurointegracijos temą savaitraštyje pratęsia Antano Gailiaus rašinys “Dar sykį apie Europą”, kuriame straipsnio autorius agituodamas už stojimą į ES nuogąstauja, kad “pažvelgęs atgalios į pastarųjų mėnesių įvykius ir dėl tų įvykių reikštus lyg ir inteligentų balsus, nejučiomis imu krūpčioti, ir gegužės 10-11 d. baigtis staiga ima rodytis tokia netikra, kad net šiurpas nukrečia. Baugu, kad Busho, Husseino, Lenočkos, Bernatonio ir Grigaravičiaus, Seimui pakišto kuilio ir Seimo narių mums vis pakišamų kiaulių jovalas nebūtų toks tirštas, jog staiga imsime ir neišbrisime, įklimpsime provincialų dvejonėse”.
A. Gailius akcentuoja, kad “kad dauguma tų, kurie gali balsuoti “prieš” arba išvis neateiti į referendumą, pirmiausia serga tikru provincialo kompleksu - tiesiog smaginasi savo bejėgyste, mėgaujasi savo netikusiais apdarais arba, puolę į kitą kraštutinumą, skelbia, jog jų provincija yra pasaulio centras”.
Savaitraštyje publikuojamas Vytauto Kubiliaus straipsnis “Jaunoji karta nebijo Europos”, kurio preambulėje teigiama, kad “jaunoji humanitarų karta - Nepriklausomybės metų augintiniai - jau gyvena Europos intelektualinėje atmosferoje”, o Lietuvoje gana sparčiai “atgimsta vakarietiško tipo intelektas, godus žinioms, atviras pasauliui, trokštantis aktyvaus veikimo”.
Bet straipsnio autorius dvejoja, ar įstosime į ES, “ar pilietinis masių abejingumas nesužlugdys jaunosios kartos vilčių? Ar Rolandas Paksas, respublikos prezidentas, nusileis su malūnsparniu į kiekvieną Lietuvos miestelį, kad įtikintų žmones: ateikite ir balsuokite už europinę Lietuvą?”
Savaitraštyje surasite Daivos Šabasevičienės pokalbį su scenografe ir kostiumų dailininke Marta Vosyliūte (“Nuostatos nėra įgimtas dalykas”); Renatos Šerelytės recenziją apie Bitės Vilimaitės rinktinę “Papartynų saulė” (“Šypsena, krypstanti į liūdesį”); Violetos Šoblinskaitės rašinį apie naują Gasparo Aleksos romaną “Ėriukėlis stiklo ragais” (“Teksto ir konteksto grumtynės: laimi skaitytojas?!”); Sondros Simanaitienės pokalbį su rašytoja Nijole Kliukaite-Kepeniene, pelniusia Ievos Simonaitytės premiją (“Pasijutau labiau klaipėdietė”); Ovidijaus Petkevičiaus recenziją apie režisieriaus Alvydo Vizgirdos Klaipėdos Pilies teatre režisuotą Tėjos Dorn pjesę “MarLenės” (“MarLenė” - paprasta nusenusi podagrikė”).
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
