Ak tie vėjai, politikos vėjai,
Koks Eolas juos traukia iš maišo?
Žiū, padangė šiek tiek prablaivėja,
Kol nord-vestas koks nors nesumaišo.
Bet nūnai saulė pusbėdžiai šviečia -
Toks giedresnių orų periodas:
Net ir patys aršiausi partiečiai
Vienas kito viešai nebejodo.
Štai jau centras į dešinę žiūri,
Dešinė liberališkai mąsto...
Demokratiškoj mūsų pašiūrėj
Naujų vėjų politikoj rasta.
Ir kairieji užu taikdarystę -
Nesitraukt pasiryžę, neklupti,
Tik zigzagų atskleisti nedrįsta,
Kad premjeras diržu nepriluptų.
Na, o šiaip plotmėje asmeninėj
Irgi, regis, beveik nieko nauja -
Jau dešimtmetį matom Tėvynėj
Vis tą pačią politikų saują.
Kaip gražu prie šampano pabūti,
Žaisti partijų sandraugos tylą,
Bet juk žino net kaimo bobutė,
Kad prieš viesulą vėjas nutyla.
Patikėtų ramybe tik kvaišas -
Nežinia, ką iškrės dar Eolas?
Gali sprogti ambicijų maišas
Arba plykstels politinės skolos.
Kai Europon apšlubę nueisim,
Kai jos eurus nugriebti bus metas,
Pamatysit, kaip plėšysis vėjai,
Kas galės, tas ir griebs be sarmatos.
Bet dėl to mums nei šilta, nei šalta,
Ponų vėjai mums špygą teduoda.
Kada renkame, sako mums - balta,
Kada išrenkam, žiūrime - juoda.
*Eolas - senovės graikų dievas, valdantis vėjus.
B. Dačiulis
